Stiklo konstrukcijos yra viena svarbiausių šiuolaikinio pastato sudėtinių dalių. Kai pagaliau tapo aišku, kad didžiausia prabanga šiais laikais yra erdvė, projektuotojai linkę atverti patalpų vaizdą į išorę, taip lyg ir „pasiskolindami“ dalį erdvės iš aplinkos. Arba, siekdami praplėsti ribotas vidaus erdves bent jau vizualiai, mūrines ar gispkartonio pertvaras keičia stiklo konstrukcijomis.
Stiklo atitvarų galimybės
Nuolatos tobulėjančios stiklo konstrukcijų gamybos technologijos projektuotojams suteikia vis daugiau kūrybinės laisvės, erdvės pasireikšti fantazijai ir išradingumui. Architektas Gintaras Čaikauskas neįsivaizduoja šiuolaikinio pastato patalpų be stiklo konstrukcijų: „Stiklo pertvaros yra neatsiejama naujųjų laikų moderniosios architektūros sudėtinė dalis, be jų jau daugelį metų neįsivaizduojami įvairiausios paskirties pastatai.“
Anot architekto, modernizmo meninės filosofijos viena kertinių koncepcijų buvo vizualus erdvių atvėrimas, kuris tiek funkciškai, tiek technologiškai buvo nerealizuojamas iki tol klestėjusių istorinių stilių raiškoje.
Stiklas nėra šiandienos medžiaga – jo atsiradimas siejamas su IV tūkstantmečiu pr. m. e. Dar Viduramžiais stiklas iš esmės buvo išskirtinė prabangos prekė, daugiausia naudota kulto pastatuose, o valstiečių trobose stiklą mažuose langeliuose atstodavo kiaulės pūslės oda. „Dideli langai, vitrinos, daug stiklo, šviesos, atvirumo, lengvumo ir skaidrumo bei įvairių atspindžių idėjos modernioje architektūroje priešinamos tradiciškai vyravusiam pastatų masyvumui ir patalpų uždarumui. Stiklo pertvaros leidžia minimaliomis priemonėmis skaidyti erdves pagal gyvenimo poreikius, nesuformuojant vizualaus suvokimo kliūčių, taip sukuriant išskirtinį gaivumo pojūtį“, – pasakojo architektas.
Architektų studijos „a4+“ architektė Elvina Varnauskienė pabrėžia psichologinį komfortą, kurį suteikia šviesios ir erdvios patalpos. Kai ypač svarbu, kad natūralus apšvietimas ar saulės spinduliai patektų į kuo didesnę patalpų dalį, jeigu reikia vizualinio ryšio su greta esančiomis patalpomis, arba kai jau ant įrengtų šildomųjų grindų negalima montuoti sunkesnių mūrinių pertvarų, tuomet labai praverčia stiklo konstrukcijos.
Savo praktikoje G. Čaikauskui teko ir tenka stiklo pertvaras taikyti įvairiausiose situacijose – nuo dušo kabinų iki darbo kabinetų, pasitarimų salių ir kitur. Architektei E. Varnauskienei stiklo konstrukcijos tinkamiausios atrodo parduotuvėse ar prekybos centruose – kad, skaidant jų vidaus erdves į mažesnius segmentus, matytųsi, kas yra viduje. Tai – lengviausias būdas pritraukti pirkėjų. Stiklo pertvaros praverčia ir administracinėse patalpose, kai reikia atskirti posėdžių kambarį ar vadovo kabinetą nuo darbuotojų patalpų.
Bendrovės „Urban Inventors“ nuotr.
Reikalavimai auga
Kylant pastatų eksploataciniams reikalavimams, atsiranda vis naujų, sudėtingesnių meninių, funkcinių ir technologinių iššūkių. G. Čaikauskas pripažįsta – jau neužtenka pirminio stiklo pertvarų panaudojimo vien tik dalijant erdves ar formuojant atskiras patalpas. Iškyla vizualaus dvilypumo dilema (matoma ir nematoma erdvė), įvairių plėvelių ar stiklo grafikos funkcinio ir dekoratyvaus panaudojimo klausimai, dar daugiau – akustinės izoliacijos poreikiai, šilumos pralaidumo, atsparumo gaisro ugniai, atsitiktiniam ar vandalizmo atveju sukeltam dūžiui, kartais net ir šūviui, jau nekalbant apie saugios eksploatacijos klausimus.
„Negali net kilti mintis apie galimas traumas, stiklo skilimo ar kritimo atveju“, – atkreipė dėmesį architektas. Svarbią vietą užima ir stiklo priežiūros klausimai. Nanotechnologijos ir kitos naujovės leidžia realiai kalbėti apie savaime nusivalančius, nesitepančius stiklus. Vandens lašai nuo specialiai paruoštų gaminių paviršiaus jau nurieda kaip nuo žąsies plunksnų. Tai itin aktualu sanitariniuose mazguose, kur naudojamas vanduo turi įvairių papildomų priemaišų (kalkių, muilo, įvairių chemikalų).
Audriaus Ufarto nuotr.
Įprasti ir neįprasti sprendimai
Architektų patirtis rodo, kad kie kvienu konkrečiu atveju turi būti priimami optimalūs sprendimai, išankstinio nusistatymo ar taisyklių iš esmės nėra, nes technologijos ir gamintojų siūlomos inovacijos sparčiai žengia į priekį. Praktiškai kiekviename projekte galima taikyti vis naujesnius, originalius sumanymus. Dažniausiai pasitaikanti problema, anot architektų, noro ir kainos santykis, visi nauji dalykai, natūralu, kainuoja brangiau, juolab kad sudėtingesnės inovacijos.
Architektūros kūryboje pastaruoju metu vyraujantis ir dominuojantis minimalizmo siekis skatina naudoti itin modernius sprendinius, sumažinant laikančiųjų konstrukcijų storius arba visai atsisakant rėmų, įveiksminant stiklo atsparumo statines jėgas. Anksčiau atrodžiusi neįgyvendinama užduotis – lenktas stiklas jau tapo kasdienybe. „Esame jau girdėję ir apie 3D stiklo technologijas, stiklo keramiką, savaime tampantį nepermatomu (angl. „Smart glass“), keičiantį spalvinį toną stiklą, garus atstumiančius paviršius ir kitus išradimus. Optikos pramonėje jau teko matyti stiklinius ekranus, kuriuose vaizdas išryškėja tik užsidėjus specialius akinius. Fantazijai ir kūrybai vietos dar yra likę labai daug“, – įsitikinęs G. Čaikauskas.
Jeigu aktuali garso izoliacija
Stiklo garso izoliacija, G. Čaikausko nuomone, yra rimtas technologinis iššūkis. Tradiciškai jis pasiekiamas didinant stiklo sluoksnių skaičių, naudojant kelių sluoksnių paketus (tokie sprendimai privalomi ir jau seniai taikomi specialios paskirties patalpose: garso studijose, apsaugos postuose, tardymo izoliatoriuose ir pan.), tačiau jau neišvengiamai artėjama ir prie kasdienio naudojimo poreikio darbo patalpose, gyvenamuosiuose kambariuose, visuomeniniuose objektuose.
Architektė E. Varnauskienė mano, kad patalpų garso izoliaciją galima spręsti ir kitokiais būdais – pasitelkiant efektyvias akustines medžiagas, minkštas akustines plokštes ar dangas, sugeriančias garsą.
Pauliaus Gasiūno nuotr.
Privatumas ir estetika – suderinama?
Investuotojų keliami tikslai ir galimybės padiktuoja atsakymus ir lemia pasirinkimą. „Taip, žmonės, ypač pas mus, Lietuvoje, vienu metu nori visko: skaidrumo, lengvumo, sykiu ir uždarumo, privatumo, patvarumo, garso izoliacijos, produkto kokybės ir ilgaamžiškumo, dar geriau – ir pigumo, bent jau specialios nuolaidos, – juokiasi G. Čaikauskas. – Toks iššūkis yra maksimalus, jis sprendžiamas praktiškai kiekviename projekte.“
Lipnioji plėvelė – paprasčiausias daugelio problemų sprendimo kelias (dalinis ar pilnas nepermatomumas, dekoratyvumas, spalva, apsauga nuo iškritimo dūžio atveju ar net nuo vandalizmo ir t. t.), tačiau vis dažniau pasirenkamas giluminis stiklo graviravimas, stiklo pertvaros naudojamos kartu su uždarais medžio, metalo ar kitų medžiagų intarpais. „Nepamirškime, kad visada buvo ir liks klasikinės, patikimos užtraukiamosios užuolaidų ir žaliuzių sistemos. Jos vėl sėkmingai grįžta į architektų ir dizainerių arsenalą. Sunku paneigti audinių suteikiamą aplinkos jaukumą ir psichologinę šilumą, kuri suprantama daugeliui net ir profesionaliai nepasiruošusių žmonių, jau nekalbant apie pasirinkimo galimybių įvairovę“, – sako architektas.
Lenktos stiklo pertvaros – išskirtiniai gaminiai
Dar prieš gerą dešimtmetį G. Čaikauskui teko įgyvendinti elipsės plano pasitarimų sales, lenktas slankiojančiąsias sistemas ir pan. Architektas atkreipia dėmesį, kad jos iki šiol yra itin mėgstamos ir vertinamos naudotojų, suteikia savotišką iškilmingumo, išskirtinumo ir pasididžiavimo jausmą. „Nors jau tuo metu gamybos technologams tai atrodė sunkiai įveikiamas uždavinys, sprendiniai buvo gana tiksliai įgyvendinti“, – prisimena G. Čaikauskas. Jam antrina ir E. Varnauskienė, prisimindama, kad lenktas konstrukcijas svarbiam objektui teko užsakyti Švedijoje, prieš tai įvertinus, kokių gabaritų jos turėtų būti, ar įmanoma bus užnešti į viršutinius aukštus. Tai sudėtingi ir brangūs gaminiai, todėl projektuotojams tenka įvertinti visus niuansus.
Gedimino Bartuškos nuotr.
Transformuojamosios pertvaros – daugiau galimybių
G. Čaikauskas pasakoja, kad transformuojamąsias berėmes stiklo sistemas teko pritaikyti gyvenamosiose patalpose, atskiriant bendrąsias erdves nuo holo, virtuvės ir pan. Tai, anot architekto, pasiteisino – minimaliomis ir gana nesunkiai pritaikomomis priemonėmis, išvengiant nemalonių slenksčių ar griovelių bei bėgelių ant grindų, sukurtos skaidrios, kabančios atitvaros.
Stiklo lakštus laikantys elementai pritvirtinti tik prie lubų, apačioje turi nedidelius prilaikančius judėjimo krypties fiksatorius. Žiūrovinės paskirties objekte slankiosiomis, matinio stiklo sistemomis architektui ir jo komandai yra tekę atriboti vestibiulio ir drabužinės erdves, konferencijų salėje panaudotos į šalis nuslenkančios, nedideliu spinduliu išlenktos berėmės durys. Armonikos dumplių pavidalo sulankstomosios berėmės pertvaros įgyvendintos architekto studijos projektuotame Vilniaus universiteto Gyvybės mokslo centre tarp pagrindinio holo ir kavinės salės.
Architektė E. Varnauskienė apgailestauja, kad transformuojamąsias stiklo pertvaras tenka naudoti retai dėl aukštos jų kainos. Biuruose dažniausiai yra poreikis didelį posėdžių kabinetą ar konferencijų salę prireikus paversti dviem mažesnėmis patalpomis. Tačiau linkusiems pataupyti klientams ji greičiausiai pasiūlytų pigesnius sprendimus, tarkim, medines rėmines konstrukcijas arba nestiklines slankiojančiąsias pertvaras.
Leono Garbačausko nuotr.
Berėmės ir rėminės konstrukcijos
E. Varnauskienė atkreipia dėmesį, kad ypač aukštose patalpose berėmes konstrukcijas ne visuomet galima naudoti dėl ribotų berėmio stiklo gabaritų. Tuomet labiau pasiteisina rėminės konstrukcijos. Jos efektyvesnės ir tuomet, kai reikia didesnės garso izoliacijos. Architektės manymu, stiklo konstrukcijos su mediniu rėmu puikiai tinka, kai interjere reikia klasikinio įvaizdžio. Atsižvelgiant į žmonių srautą, jos yra saugesnės mokyklose, ligoninėse, tarnauja ilgiau.
G. Čaikauskas pripažįsta, kad jam visuomet labiau imponuoja berėmio stiklo sistemos, tačiau ne visuomet jas galima pritaikyti projektuose. Garso, sandarumo, atsparumo ir kiti pragmatiški gyvenimo kasdienybės reikalavimai verčia rinktis vienokį ar kitokį stiklo aprėminimą. Pasak architekto, tai nėra kokia nors neišvengiama blogybė, trukdanti interjero estetikai. Labai svarbu žinoti rengiamo projekto siekius ir laukiamus tikslus.
Rėminės sistemos geriau sulaiko ir paskirsto patalpų šilumą, izoliuoja garsą, suteikia tikslesnių mikroklimato reguliavimo galimybių. Žiūrint praktiškai, jos tiesiog tvirtesnės, standesnės, sumažina vibraciją ir pan. Berėmės sistemos visuomet atrodo elegantiškiau, lengviau, pabrėžia atvirumo ir skaidrumo įspūdį. Jos nepakeičiamos ekspozicijų erdvėse, vitrinų sprendimuose, kai reikia neužstoti demonstruojamų daiktų. Tuomet rėmai daromi tik viršuje ir apačioje arba visai „paskandinami“ konstrukcijose.
Kita vertus, dažnai iš anksto apgalvotas įrėminto stiklo sprendimas suteikia interjerui savitumo, o dažnai net ir jaukumo. Dabartinės technologijos leidžia naudoti mišrias berėmes ir rėmines sistemas. Pavyzdžiui, aliuminio rėmai užpildomi stiklo paketais, šalia priderinamos medinės uždaros ar dalinai atviros medinio, metalinio ar dar kokio nors kito paviršiaus durys. „Įdomu ir praktiška tai, kad duris ir stiklo vitriną skiriančiame statramstyje galima įmontuoti patalpoms būtiną elektros instaliaciją – rozetes, šviesos jungiklius, inžinerinių sistemų valdymo jutiklius. Tuomet sienos lieka laisvos, jos neapkraunamos inžinerine valdymo įranga. Nėra to blogo, kas neišeitų į gerą“, – svarsto architektas.
Straipsnis paskelbtas žurnale „SA.lt“ (Statyba. Architektūra) | 2019 sausis.
