Vilniaus centre griaunami seni komercinės ir visuomeninės paskirties pastatai. Nei jų išorė, nei vidus nebeatitinka reikalavimų, kurie šiandien keliami siekiant užtikrinti energinį pastato efektyvumą, kokybiškas sąlygas darbuotojams ir saugumą bei komfortą lankytojams. Skaičiuojama, kad investicijos į daugelio tokių pastatų modernizavimą, ypač vidaus inžinerinių sistemų atnaujinimą, gali būti gerokai didesnės, negu tektų išleisti statant naują pastatą. Vis dėlto šiuolaikinių technologijų ir inžinerinių sprendimų siūlomų galimybių ekspertai pasigenda ne tik senuose komercinės ar visuomeninės paskirties pastatuose. Planuojant naujus statinius Lietuvoje vis dar vyrauja požiūris, kad svarbiausia – pastato išorė, o vidaus sprendimai dažnai nesulaukia deramo dėmesio.
Prioritetas – įspūdingas eksterjeras
Šiuolaikinės statybos yra sudėtingas procesas, sudarytas iš daugelio ilgai trunkančių etapų. Pirmiausia parengiamas techninis projektas, kurį patvirtinus rengiamas darbo projektas. Jo dokumentuose itin tiksliai detalizuojami techniniame objekto projekte numatyti reikalavimai, įvairūs parametrai, statybinės medžiagos ir inžineriniai sprendimai, perskaičiuojamos statybų išlaidos, darbų atlikimo terminai ir t. t. Darbo projekto dokumentai yra pagrindi niai statybų dokumentai, tad jų kokybė ir išsamumas lemia galutinį rezultatą. Deja, pastebi specialistai, užsakovas dažnai neturi reikiamos kompetencijos, kad parengtų išsamią ir aiškią techninę užduotį, nuo kurios priklauso tolesnė projekto eiga.
„Neretai užsakovai vertina tik tai, kas jiems geriausiai suprantama, kas yra matoma plika akimi, pavyzdžiui, architektūrinį pastato sprendimą. Neturint pakankamai inžinerinių ir statybos žinių, kokybiškai ir aiškiai suformuluoti sudėtingų inžinerinių sprendimų ir technologijų, kurios pastate atliktų tam tikrą funkciją, pavyzdžiui, užtikrintų efektyvias pastato energijos sąnaudas, reikalavimus – faktiškai neįmanoma. Dažnai užsakovams Lietuvoje vis dar atrodo, kad svarbiausia pastatyti gražią dėžutę – originalų ir akį traukiantį statinį, o kas dar jame turėtų būti, sprendžiama vėliau. Toks požiūris ydingas“, – įsitikinęs intelektinius inžinerinius sprendimus diegiančios bendrovės „Fima“ Rangos sprendimų departamento direktorius Jonas Jablonskis.
Pamirštas vidaus pastato sistemas vėliau įdiegti sudėtinga
Bibliotekos, ligoninės, laboratorijos, gamyklos, viešbučiai, biurai – skirtinga pastatų paskirtis reikalauja skirtingų sprendimų. Todėl dar iki techninės specifikacijos rengimo užsakovas turi labai išsamiai ir konkrečiai planuoti ir numatyti pastato funkcijas.
„Jeigu, tarkime, mokslo paskirties ar biurų pastate ketinama įrengti duomenų centrą, būtina iš anksto numatyti, kuriame aukšte ir kokio galingumo jis bus. Tai lems kitus žingsnius ir sprendimus – kokio dydžio patalpų duomenų centrui reikės, kokios statybinės konstrukcijos geriausiai tiktų, kiek ir kokios aušinimo įrangos ar nepertraukiamo maitinimo šaltinių reikės. Šios technologijos užima nemažai vietos, neretai joms diegti ir funkcionuoti reikia sudaryti specialias sąlygas“, – pasakojo J. Jablonskis.
Planuojant naują pastatą yra ir daugiau svarbių aspektų: ar statinyje įsikursiančias įmones tenkins bendras duomenų perdavimo tinklas, galbūt racionaliau įrengti atskirus tinklus. Svarbu įvertinti, ar visos komunalinės paslaugos – elektros, komunikacijų, šildymo ir kt. – bus apskaitomos individualiai, ar bendrai, kokius lankytojų srautus sutrauks pastatas, kas ir per kurias duris galės ar negalės patekti ir pan. Nenumačius šių poreikių iš anksto, vėliau užsakovas rizikuoja patirti nenumatytų papildomų išlaidų.
Vis dar renkasi mažiausią kainą
Inžinerijos ir konsultacijų bendrovės „Sweco Lietuva““ viceprezidentas Valdas Babaliauskas įvardijo dar vieną problemą, kuri ypač įsišaknijusi visuomeninės paskirties projektuose. Tai – mažiausia kaina, pagal kurią rengiama didžioji dalis pirkimų konkursų.
„Jeigu techninėje pirkimo specifikacijoje nėra aiškiai suformuluotų reikalavimų, galimiems rangovams paliekama galimybė savarankiškai priimti svarbius sprendimus, kurie gali netenkinti pastato funkcionalumo ir kokybės reikalavimų. Pavyzdžiui, gali būti parenkamos pigesnės statybinės medžiagos, suprastinami inžineriniai sprendimai, samdomi žemesnės kvalifikacijos ar mažesnę patirtį turintys subrangovai“, – pastebėjo pašnekovas.
Ir pigiai, ir gerai, pasak V. Babaliausko, nebūna, o statybose ši taisyklė – irgi ne išimtis. „Greičiausiai dar praeis kiek laiko, kol mažiausia kaina nebebus pagrindinis kriterijus pirkimo konkursuose Lietuvoje. Šiandien užsakovas, turėdamas itin detalų, aiškų techninį projektą ir tvirtai pasiryžęs nenukrypti nuo jo tolesniuose etapuose, gali reikalauti optimalios kainos už geriausią kokybę ir garantijų, o tai gali suteikti tik patikimos kompanijos. Tokiu būdu užtikrinama, kad ir statinys bus kokybiškas, ir projektas atitiks numatytą paskirtį bei tikslus. Tam užsienyje jau rengiant projektą yra samdomi specialistai ir konsultantai, o Lietuvoje tokios praktikos dar mažai“, – pažymėjo „Sweco Lietuva“ viceprezidentas.
