Buvusių pramonės teritorijų virsmas gyvenamosiomis zonomis džiugina gyvenamojo būsto ieškančius gyventojus, tačiau kelia nerimą Aplinkos ministerijos specialistams. Jų teigimu, net ir griežtinant reikalavimus vis dar atsiranda statybos projektų pažeidėjų, kurie norėdami sutaupyti vengia ištirti ir išvalyti pramoninių teritorijų gruntą. Vienintelis šios problemos sprendimo būdas atrodo tik vienas – dar griežčiau kontroliuoti statybų proceso pradžią.
Siūlo neišduoti statybos leidimų
Aplinkos ministerijos įmonės „Grunto valymo technologijos“ vadovas Rapolas Liužinas teigė, kad nors ministerija ir griežtina pramonės teritorijų valymo kontrolę, pažeidimų vis vien neišvengiama.
„Yra statytojų, kurie bet kokia kaina nori statyti namus miesto centre, žemę pirkti kuo pigiau, tačiau tinkamai jos neišvalo, neparuošia statyboms. Šiose situacijose nukenčia ne statytojai, o žmonės, įsigiję būstą tokioje teritorijoje. Taip tikrai neturėtų būti“, – pabrėžė R. Liužinas.
Pašnekovas prisiminė keletą atvejų, kai žmonės skundėsi, kad gyvenant pirmame daugiabučio aukšte buvo jaučiamas žibalo ar naftos kvapas. Pasirodo, namas pastatytas ant sovietmečiu toje teritorijoje buvusios tankų plovyklos. Žemė buvo prisigėrusi naftos produktų ir nebuvo tinkamai išvalyta.
Anot R. Liužino, ši problema itin aktuali, ypač kai žinome, kad Lietuvoje buvo plačiai išplėtota metalo apdirbimo, elektronikos pramonė. Visa ši pramonė buvo susieta su galvanika (įvairių daiktų padengimu nikeliu, chromu ir kitais metalais). Šie sunkieji metalai pramonės teritorijose pateko į gruntą. Plečiantis miestams pramonės, transporto ir jų infrastruktūros objektai atsidūrė gyvenamuosiuose rajonuose. Šiandien, kai vykdoma pramonės teritorijų konversija į gyvenamosios, visuomeninės paskirties, susiduriama su jose esančių gamybos pastatų užterštumo problema. Tai ypač ryškiai matyti buvusiuose metalo apdirbimo, elektrotechnikos, radioelektronikos, metalinių garažų, militarinės paskirties objektuose. Čia stebimas smarkiai išaugęs sunkiųjų metalų – vario, nikelio, cinko, chromo, švino – kiekis, taip pat pavojingos gyvsidabrio, naftos produktų koncentracijos. Kaimo vietovėse vis dar randama pesticidų likučių, nors seniai deklaruota, kad jie išvežti utilizuoti į užsienį. Bėda dar ir tai, kad užterštas ne tik teritorijos gruntas, gruntinis vanduo, bet ir pastatai, kurie pritaikomi gyventi ar komercinei veiklai.
Pasak R. Liužino, sunkiųjų metalų valymo procesą dažnai stabdo dvi priežastys. Pirma – dideli užteršto grunto kiekiai, antra – didelės valymo kainos.
„Statytojams pritrūksta pinigų, todėl būna atvejų, kad gruntą jie išvalo nepakankamai. Buvusiose pramonės teritorijose reikalingi išsamūs ekogeologiniai tyrimai. Tik atlikus juos ir nustačius teritorijos užterštumo lygį, priimamas sprendimas, kaip valyti teritoriją ir kaip ją paruošti statyboms. Jei priemonių išvalyti nėra, pradėti statybas ir rizikuoti žmonių sveikata negalima“, – teigė R. Liužinas. Jis pridūrė – tam, kad statytojai nepiktnaudžiautų ir tinkamai išvalytų teritoriją, prieš pradedant statybas reikia imtis griežtų priemonių – neduoti statybos leidimo, kol statytojai neatneš pažymos apie ekologinę teritorijos būklę. Techninių galimybių ir specialistų yra, tad būtina drausminti tuos, kurie nepateikia tokių leidimų ir nesilaiko saugumo reikalavimų.
Griežtina saugumo reikalavimus
Aplinkos ministerijos Žemės gelmių skyriaus vedėja Toma Leonova paantrino R. Liužinui. Anot jos, pažeidėjų, vengiančių ištirti teritoriją ir ją išvalyti, vis dar yra. Ir pagrindinė to priežastis – tyrimų ir grunto valymo sąnaudos.
„Daugiausia taršos židinių nustatoma urbanizuotose, buvusiose pramonės ir gamybos teritorijose, kurios pritaikomos žmonių gyvenimui, darbui. Tai naftos produktų bazės, technikos kiemai, degalinės, trąšų sandėliai ir panašūs objektai“, – vardijo T. Leonova.
Prieš keičiant žemės naudojimo paskirtį ir būdą, kreipiamasi dėl teritorijų planavimo sąlygų išdavimo. Lietuvos geologijos tarnyba prie Aplinkos ministerijos teikia siūlymus dėl planavimo sąlygų, kai teritorijoje buvo vykdyta veikla, nurodyta aplinkos ministro įsakyme „Dėl cheminėmis medžiagomis užterštų teritorijų tvarkymo aplinkos apsaugos reikalavimų“. Jei turima informacijos, kad tam tikroje teritorijoje buvo ar galbūt buvo vykdoma veikla, kuri galėjo užteršti gruntą, statytojas įpareigojamas atlikti ekogeologinius tyrimus. Jei nustatoma tarša, tuomet būtina sutvarkyti teritoriją.
Kol kas nustatyta daugiau kaip 12 tūkst. potencialių taršos židinių visoje Lietuvoje. Juos sutvarkyti ketinama pasinaudojant ir Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšomis.
Aplinkos ministerijos Statybos normavimo skyriaus vedėjo pavaduotoja Edita Meškauskienė pabrėžė, kad statyba galima tik ten, kur pagal teritorijų planavimo dokumentus atitinka nustatytą žemės naudojimo būdą ir pobūdį. Dar 2008-aisiais patvirtinti Cheminėmis medžiagomis užterštų teritorijų tvarkymo aplinkos apsaugos reikalavimai, kuriuose Aplinkos ministerijos regionų aplinkos apsaugos departamentams ir Lietuvos geologijos tarnybai skirta kontroliuoti cheminėmis medžiagomis užterštų teritorijų tvarkymo aplinkos apsaugos reikalavimų vykdymą.
Būtent šiame dokumente numatyti reikalavimai, kuriais ne tik siekiama apsaugoti žmonių sveikatą nuo neigiamo cheminėmis medžiagomis užterštų teritorijų poveikio, bet ir privaloma jų paisyti ir ūkinės veiklos vykdytojams, eksploatuojantiems galimą taršą didinančius objektus, vykdantiems jame nurodytą veiklą ar naudojantiems chemines medžiagas, ir teritorijų plėtotojams.
Vienas problemos sprendimo būdų – kontrolė
Pasak R. Liužino, ir naftos produktų tyrimo, ir valymo problema šalyje išspręsta – reikia tik geros valios ir rimtos kontrolės. Valyti sunkiuosius metalus yra problemiška, sudėtinga. Mažas koncentracijas galima valyti pasitelkus fitoremediaciją, bet jos pramonės teritorijoje nepritaikysi.
Visais atvejais būtina iškasti užterštą gruntą ir išvežti apdoroti. Tikslingiausia ir realiausia būtų gruntą stabilizuoti, termiškai izoliuoti arba valyti naudojant fitoremediaciją.
„Tokios priemonės turi būti numatytos projektuose. Negali būti jokios kalbos apie užteršto grunto maišymą, skiedimą, savivalą. Taip pat negali būti perskaičiuojamos ribinės vertės remiantis abejotinomis, eksperimentiniu būdu mūsų sąlygomis neišbandytomis metodikomis. Tai vis mus veikiančios teisinės bazės netobulumas, leidžiantis manipuliuoti kai kuriomis sąvokomis ir kriterijais statytojui, o ne būsimam gyventojui ir gamtai palankia kryptimi. Tokių teritorijų tvarkymo planų rengėjai, derintojai ir jų vykdymą kontroliuojantys asmenys turi suprasti, kad ten dirbs ar gyvens žmonės, kieme žais vaikai“, – kalbėjo įmonės „Grunto valymo technologijos“ vadovas.
Anot jo, ne paslaptis, kad Vilniuje yra vaikų darželių, kurių teritorijose randamų sunkiųjų metalų koncentracijos viršija ribines vertes. Daug nesklandumų yra metalinių garažų teritorijoje Lazdynėliuose, buvusioje „Velgos“ gamykloje, kitose buvusiose pramonės teritorijose.
R. Liužinas viliasi, kad bus stiprinama kontrolė, tobulinama teisinė bazė, keliama dalykinė planų ir projektų rengėjų kvalifikacija bei atsakomybė, aktyviau šiame darbe dalyvaus visuomenės sveikatos centrai ir visuomeninės organizacijos. Statybos leidimas gali būti išduodamas tik tada, kai bus sutvarkyta būsimos statybos teritorija. Tik tada galima tikėtis teigiamų rezultatų ir naudos ne tik statytojams, bet ir visų pirma gyventojams, kurie ruošiasi gyventi buvusių pramonės teritorijų zonose.
Straipsnis paskelbtas žurnale „Statyba ir architektūra“, 2016 / 6.
