Vis dėlto, tarkime, Nyderlanduose yra atvirkščiai – tai pats geriausias būstas, kurį galima gauti už kur kas mažesnę nei rinkos kainą, jei pajamos neviršija 30 tūkst.eurų per metus. Tai jokiu būdu nėra vargingųjų privilegija, tai būdas išlaikyti nebrangią ir globaliai konkurencingą darbo rinką, mažinti atskirtį ir skatinti socialinę integraciją. Valstybės investicijos į būstą ne tik kuria darbo vietas, bet ir leidžia reguliuoti nekilnojamojo turto pasiūlą bei kokybę.
Socialinis būstas gali būti prestižinėje vietoje, puikiame name, nes valstybė nėra suinteresuota investuoti į tai, kas po penkerių metų akivaizdžiai nuvertės. Dažniausiai medžiagų kokybės, būsto planavimo, pasiekiamumo visuomeniniu transportu ir kt. projektams keliami gana griežti reikalavimai. Tai nėra paprasti nekilnojamojo turto projektai – valstybė žiūri dešimtmečius į priekį. Skaičiuojama, kad 30 metų laikotarpiu būsto statyba tesudaro 10 proc. visų nekilnojamojo turto eksploatavimo išlaidų, įskaitant šildymą ir priežiūrą. Tad labai svarbu investuoti į kokybišką, energiją taupantį pastatą. Tokį, kad po 30 metų, būstui atitarnavus, šį būtų galima arba pritaikyti tos dienos poreikiams, arba parduoti už tuometę rinkos kainą.
Planuojant ilgalaikes investicijas svarbu ir tai, kad konkrečios teritorijos netaptų socialinių problemų židiniais, kad jos nebūtų stigmatizuotos atsikėlus vienai ar kitai socialinei klasei, kad būtų socialiai skirtingos ir integruotos į miestą. Kaip tik dėl to socialinis būstas niekada nesutelkiamas viename name – jis išskaidomas.
Nyderlandų valstybės politika įpareigoja kiekvieno didesnio nekilnojamojo turto projekto plėtotojus atsižvelgti į konkretaus miesto socialinio būsto poreikius. Todėl, pavyzdžiui, Amsterdame 30 proc. naujos gyvenamosios statybos plėtojama kaip socialinis būstas.
Nyderlanduose taikoma daug skirtingų partnerystės variantų nekilnojamojo turto projektams plėtoti, todėl išskirti universalų – gana sudėtinga. Konkrečiai Amsterdame dominuoja trys pagrindiniai partneriai: savivaldybė, kuriai priklauso žemė (Amsterdamo savivaldybė žemės neparduoda, tik nuomoja); būsto korporacija (atsakinga už visą projektą arba socialinį projekto segmentą); nekilnojamojo turto plėtotojas (projekto valdymas ir finansavimas) ir kartais – statytojas arba jų konsorciumas (jei projektas didelis).
Kitaip nei Lietuvoje, šioje valstybėje savivaldybė gali plėtoti nekilnojamąjį turtą ir iš to gauti pelno, tačiau niekada to nedaro viena, nes tai nėra pagrindinė jos funkcija. Savivaldybės įnašas į projektą yra žemė, planavimo dokumentų rengimas ir leidimų išdavimas (tai sudaro apie 30 proc. projekto išlaidų). Ji visada yra lygiavertis partneris, numatantis ir nustatantis naujo nekilnojamojo turto poreikį, tipą, vietą mieste, išlaikantis miesto teritorijų nuoseklumą, stilistiką, charakterį, besirūpinantis nekilnojamojo turto plėtros tvarumu (socialiniu, ekonominiu ir fiziniu).
Būsto korporacijos dažnai yra specializuotos (neįgaliųjų, senjorų, jaunimo, studentų ir t. t. būstas), todėl vietos būsto korporacija gali turėti daug specializuotų partnerių, kurie keičiasi priklausomai nuo projekto profilio, vietos ar programos. Žinoma, yra ir universalių būsto korporacijų, kurios turi gana įvairų būsto tipų portfelį. Projekto įgyvendinimu Nyderlanduose užsiima (kaip pagrindiniai partneriai) privatūs nekilnojamojo turto plėtotojai, būsto korporacijos arba statytojai.
