Ir akcentuojami buvo tik tokie dalykai kaip būsto renovacija – ta banga galbūt buvo susijusi su pradėta gauti Europos Sąjungos (ES) parama, kurią reikėjo panaudoti. Buvo deklaruojama parama jaunoms šeimoms, pabrėžiama, kad reikia plėsti socialinio būsto fondą, bet iš tikrųjų tai tebuvo deklaracijos, realiai tai šiandien neįgyvendinama.
Socialinė politika ar, kitaip tariant, gerovės politika – tai procesai, kuriami 50 ar net 100 metų. Vakarų Europos valstybėse, kurios turi nuoseklią ideologiją, strateginių planų, kurių požiūris į būsto ir socialinės politikos plėtrą yra ilgalaikis, yra kitokių rezultatų. Švedijoje ir kitose Europos valstybėse socialinis būstas suteikiamas ne vien turintiesiems mažas pajamas. Maždaug 20–30 proc. būsto sektoriaus čia skirta nuomai – jį galima nuomotis iš valstybės ar savivaldybių, ir tai yra gana geros kokybės būstas. Taip atsiranda viešojo ir privačiojo sektorių konkurencija – tokiu būdu mažinama ir pirkimo, ir nuomos kaina.
Dažnai sakoma, kad lietuviams labai svarbu įsigyti nuosavą būstą. Tai gal ir galima sieti su valstiečių mentalitetu, bet iš tikrųjų tokį pasirinkimą diktuoja visa sistema: nuomoti būstą yra brangu, nes nuomos sektorius yra visiškai nereguliuojamas, kainas nustato rinka ir šešėlinė ekonomika. Tokiu atveju lyg ir natūralus, suprantamas žmonių pasirinkimas leisti pinigus ne nuomai, o nuosavam būstui. Panaši situacija yra visose šalyse, kuriose valstybė beveik nesikiša į nekilnojamojo turto reikalus, pavyzdžiui, Pietų Europoje, kur įpirkti būstą sunku, todėl čia kelios kartos ilgai gyvena kartu, tėvai remia vaikus įsigyjant būstą.
Lietuvoje nekilnojamojo turto kreditus yra paėmę tik 7 proc. gyventojų (Estijoje – 16 proc.), visi kiti perka būstą už nuosavas lėšas.
Tinkama socialinio būsto politika gali padėti sulaikyti žmones Lietuvoje. Bet tam reikia sisteminio požiūrio į problemos sprendimą. Reikėtų ir pačių piliečių iniciatyvos. Pavyzdžiui, Lenkijoje yra nuomininkų teisėms atstovaujanti organizacija, ji inicijuoja net mitingus, kuriuose kovojama už geresnes nuomos sąlygas. O Lietuvoje šiuo klausimu – absoliuti tyla. Galbūt žmonės protestuoja išvažiuodami iš šalies ar bandydami susirasti būstą kur nors soduose. Vis dėlto jie galėtų reikalauti pagerinti sąlygas apeliuodami į kitų Europos valstybių pavyzdį.
Lietuvoje socialinis būstas yra stigmatizuojamas. Atrodo, kad net bandoma skatinti nesinaudoti parama jam. Tačiau tyrimai rodo, kad būsto kokybė, prieinamumas ir įperkamumas yra geresni tose šalyse, kurios vykdo aktyvią būsto politiką valstybiniu mastu, t. y. kai valstybė reguliuoja būsto kainas, inicijuoja socialinio būsto statybą. Būstas yra reikšminga žmogaus gerovės sritis, svarbi socialinės politikos dalis.
Straipsnyje „Būsto politika skirtinguose gerovės modeliuose“ buvo aptariama būsto politika įvairiuose valstybės gerovės modeliuose, į būsto modelių klasifikaciją įtraukiant ir naująsias ES šalis iš Vidurio bei Rytų Europos. Išsamesnei analizei buvo pasirinktos šešios šalys, geriausiai atstovaujančios idealiems gerovės valstybėse modeliams: Švedijoje būsto modelis socialdemokratinis, Vokietijoje – konservatyvusis korporatyvinis, Jungtinėje Karalystėje – liberalusis, Ispanijoje – Pietų Europos, Čekijoje ir Estijoje – pokomunistinis. Švediją galima apibūdinti kaip šalį, kurioje būsto prieinamumas ir kokybė yra geriausi, o valstybinis reguliavimas – didžiausias.