Aktyvi nekilnojamojo turto rinkos veikla jau gana seniai pastebima paveldosauginę vertę turinčiuose Lietuvos miestų senamiesčiuose. Bene aktualiausi – Vilniaus senamiesčio stogai, menantys šimtmečius trukusią istoriją, iki šių dienų palikę skirtingų laikotarpių raidos ir autentiškumo ženklų.
Vietos veiksnių suformuotas stogų paveldas
Vilniaus senamiestis nuo 1994 m. yra įtrauktas į UNESCO Pasaulio kultūros paveldo sąrašą, saugoma šios istorinės miesto dalies visuma, sykiu nevalia užmiršti atskirų jos fragmentų, tokių kaip stogai. Dalis šio urbanistinio komplekso stogų išlaikė unikalius bruožus, padiktuotus gamtinių, klimato ir ekonominių sąlygų. Stogus išryškina išskirtinė Neries slėnio struktūra, kuri nuo bet kurios Šventaragio slėnio terasos leidžia apžvelgti visų rudųjų stogų paklotę su vertikaliomis architektūrinėmis dominantėmis – maldos namų varpinėmis. Ši Vilniaus ypatybė suteikia papildomo žavesio, kartu akcentuoja Vilniaus stogus kaip esminę miestovaizdžio vizitinę kortelę.
Stogų akcentas pastebimas ir mene, nes panoraminis Vilniaus senamiesčio vaizdas – dažnas siužetas vietos menininkų kūryboje, pavyzdžiui, Jano Bulhako fotografijose ar Juozo Kamarausko paveiksluose. Aplink sostinę plytėjusios tankios girios ir žemės gelmių turtai buvo lengviausiai prieinama statybinė medžiaga, tad vietinės statybos tradicijos diktavo stogams skirtas medžiagos rūšis. Dažniausiai jiems konstruoti buvo naudojamos prieinamiausios medžiagos – mediena ir molinės čerpės.
Atšiaurios Lietuvos klimato sąlygos bandytos suvaldyti šimtmečius tobulinant stogų konstrukcijas, renčiant juos pagal vyraujančias vėjų kryptis iš vakarų ir pietų taip, kad slopintų pasitaikančius stiprius gūsius ir apsaugotų nuo gausių kritulių. Galima atkreipti dėmesį, kad Vilniaus stogai turėjo pasižymėti stipriomis konstrukcijomis, gebančiomis atlaikyti sunkias čerpes ir storą sniego sluoksnį žiemą.
Vilnius negali pasigirti ypač gausiu saulėtų dienų skaičiumi, tad pagal Evaldo Zilinsko tyrimus aptikta, kad senieji Vilniaus stogdengiai ilgainiui ėmė konstruoti vis žemesnio profilio stogus. Tokiu būdu buvo maksimaliai išnaudojama insoliacija – tiesioginė saulės šviesa, kai stogai meta mažesnį šešėlį. Dėl insoliacijai teikiamos svarbos senamiesčio stogai yra dvišlaičiai ir pasižymi žema konstrukcija, kad vidiniai kiemai ir gretimai stovintys namai gautų daugiau saulės šviesos ir šilumos. Tiesa, insoliacijos nauda suvokta ne iš karto, ji buvo perprasta palaipsniui, prie to prisidedant architektūrinių stilių įtakai, techninių galimybių raidai ir racionaliam medžiagų panaudojimui, nes žemo profilio stogams jų reikėjo mažiau.
Tyrimais nustatyta, kad XV–XVII a. stogų šlaitai siekė 60–65o kampą, nuo Renesanso kampas pasiekė 45o, kol XIX a. įsivyravo minimalaus 27–37o šlaito stogai. Visgi žemo profilio stogų praleidžiami tiesioginiai saulės spinduliai galėdavo ir pakenkti fasadui. Tad apsaugą nuo perkaitimo, kuris grėsdavo senamiesčio pastatų fasadams, užtikrindavo nuo stogą ramstančių frontonų krentantys šešėliai, kurie bėgant dienai praslinkdavo fasadų paviršiais, taip juos vėsindami. Remiantis pateiktais pavyzdžiais, galima teigti, kad senovėje stogai ne tik apsaugodavo nuo atmosferos kritulių, bet ir buvo pritaikyti malšinti kitus vietos klimato specifikos kuriamus reiškinius.
Galiausiai galutinę stogo išvaizdą nulemdavo finansinė namo savininko padėtis ir bendrai ekonominės sąlygos mieste. Iš istorinių šaltinių ir išlikusių pavyzdžių yra žinoma, kad stogo konstrukcijos buvo renčiamos naudojantis medinių konstrukcijų ryšiniais, vengiant brangių metalinių jungčių ar templių. Stogo dangos taip pat rinktos atsižvelgiant į kainą. Skurdžiausi miesto gyventojai stogus dengdavo nendrine ar šiaudine danga, o turtingiausių žmonių, reprezentacinių ar kulto pastatų stogai buvo dengiami brangia skardine danga.
Visgi Vilniaus senamiestyje pačia populiariausia stogo danga iki pat mūsų dienų išliko molinės čerpės. Jos paplito ir dėl estetinių ypatybių, nes pagrindinėse miesto gatvėse stovėjusių namų savininkai pagal miesto valdžios nurodymą buvo priversti naudoti čerpes, kad nedarkytų aplinkos vaizdo. Archeologės Daivos Luchtanienės teigimu, Vilniuje vyravo aštuonių tipų čerpės, tačiau jas galima skirstyti į tris grupes: 1) „vienuolės“, 2) plokščiosios ir 3) plokščiosios banguotosios. Pirmasis tipas, prie kurio priskiriamos ir specialios čerpės kaminams dengti, turimais duomenimis, datuojamos XVI–XVII a. laikotarpiu, plokščiosios XVII a. pab.–XVIII a., o plokščiosios banguotosios XVIII a. Pagal spalvinę paletę čerpės galėjo turėti įvairią rudos, žalios, geltonos, mėlynos ir švino spalvos glazūrą, tačiau vyraujanti ir paprasčiausiai išgaunama spalva buvo ruda.
Praktinis pastogių naudojimas senovėje
Pastogių panaudojimo klausimas nėra detaliai ištirtas, tačiau iš fragmentiškos informacijos galima pastebėti tendencijas, kad palėpės dažniausiai buvo nenaudojamos dėl Vilniaus specifikos ir ekonominių sumetimų. Visgi randama užuominų, kad dažnu atveju palėpių funkcija visu Vilniaus gyvavimo laikotarpiu buvo skirta pirmajame senamiesčio pastatų aukšte įsikūrusių amatininkų dirbtuvių ir krautuvių prekėms ar medžiagoms sandėliuoti, pastogė tapdavo ir sausa patalpa grūdams saugoti. Prekes ir medžiagas į pastoges kartais užkeldavo nedideliais, ant stogo sumontuotais keltuvais, kuriuos mini Vladas Drėma teigdamas, kad pastogės anksčiau būdavo ištisi sandėliai.
Pastogių naudojimas gyvenamajam plotui buvo sunkiai įgyvendinamas dėl sudėtingo jų pritaikymo šaltuoju metų laiku, nes tuometės technologijos buvo ribotos siekiant užtikrinti tinkamą apšvietimą, ventiliaciją ir šildymą.
Anot architektės Viltės Janušauskaitės, senovėje buvo vengiama montuoti bet kokias angas ar langus stogo paviršiuje, nes tokie elementai sukeldavo riziką per stogą patekti krituliams, kenkiantiems visai stogo konstrukcijų ir namo būklei. Galima teigti, kad vyravusios stogų konstrukcijos, kurių santvaros ar spyrinės jungtys buvo išdėstomos žmogaus ūgio aukštyje, taip pat ir dėl minėtų stogų profilio palaipsninio žemėjimo, pastogėse gyventi būdavo tiesiog sudėtinga. Vilniuje laisvos žemės sklypų buvo užtektinai naujiems pastatams statyti, tiesa, laisvo ploto nuolat atsirasdavo dėl Vilnių persekiojusių nelaimingų epidemijų, karų ir didelių gaisrų. Statyti naują pastatą buvo racionalesnis sprendimas nei įkurti gyvenamąsias patalpas pastogėse, kadangi skyrėsi statybų sudėtingumas. Specifiniai trikdžiai, riboję gyvenamojo ploto plėtrą senamiesčio pastogėse, iš dalies padėjo išsaugoti negausius, bet vertingus unikalių konstrukcijų pavyzdžius, stogų formas ir kitus elementus.
Padėtis ėmė keistis XIX a. pab.–XX a. pr.: tuomet užfiksuotas didžiausias gyventojų skaičiaus ir Vilniaus augimas, vykdant Rusijos imperijos miesto plėtros strategiją. Nurodytu laikotarpiu kartu su miesto plotu augo ir gyvenamasis plotas, tačiau jo vis tiek stigo. Šis trūkumas spręstas ant esamų pastatų sumūrijant papildomą aukštą arba gyvenimui pritaikant pastoges, tačiau tai nebuvo masinis procesas.
Naujų vėjų į stogų konstrukcijas įnešė iš XVII a. Prancūzijos kildinama mansardinių stogų mada, kuri Vilniuje pastebima tik nuo XIX a. antrosios pusės, tačiau galima ginčytis, ar tai buvo tiesioginis poreikis, ar estetikos klausimas.
Susitarimas tarp paveldosaugos ir pastogių panaudos
Įtraukimas į Pasaulio kultūros paveldo sąrašą lemia, kad bet kokia veikla, vykdoma Vilniaus centre, viename didžiausių Europos senamiesčių, yra kruopščiai prižiūrima paveldo specialistų. Nustatant keliamus reikalavimus svarbiausias prioritetas – išsaugoti paveldo autentiškumą, tačiau kad senamiestis išliktų gyvybingas (nepaverčiant jo nejudinamu muziejiniu eksponatu), taikomos išimtys ir tam tikri lankstūs sprendimai, nekeliantys rizikos senamiesčio stogų unikalumui. Nepaisant numatytos sistemos, dėl senamiesčio stogų verda nesibaigianti diskusija, ar pastogių pritaikymas nekelia grėsmės stogų saugomoms ypatybėms: formai, medžiagai ir detalėms.
Vykdant senamiesčio stogų rekonstrukciją, specialistai prižiūri, kad senoji stogo forma būtų išlaikyta, nekeičiant jos matmenų ir neiškraipant laiko tėkmėje nusistovėjusių konstrukcinių elementų. Šie liudija apie Vilniaus amatininkų cecho stogdengius ir jų turėtus įgūdžius. Cechas pranyko po XVII a. antrosios pusės karų su Švedija ir Rusija, o bene visus išlikusius konstrukcijų pavyzdžius sunaikindavo visą miestą apimdavę didžiuliai gaisrai, tad originalios konstrukcijos yra retas radinys, kurį privaloma išsaugoti. Apgyvendinant pastoges neretai trukdo konstrukciniai elementai, taigi, pasitaiko atvejų, kai konstrukcijos yra pakeičiamos moderniomis, o stogo tūris padidinamas siekiant įgyti daugiau erdvės. Iškraipoma autentiška forma sujaukia ne tik originalią pastato išvaizdą, bet ir bendrą senamiesčio panoramą. Tai, kad Vilniaus stogų forma bene visados yra dvišlaitė, nulėmė įvestą reikalavimą, draudžiantį keisti istoriškai susiklosčiusią formą į plokščiuosius stogus su terasomis. Išimtys nežymiai keisti stogo formą taikomos tik namams, statytiems po 1944 metų.
Griežčiau žiūrima į ant stogo atsirandančius papildomus elementus, tokius kaip mansardos, stoglangiai ir terasos. Mansardų įrengimas, tikėtina, pats sudėtingiausias, nes jos nėra Vilniaus senamiesčiui būdingas stogo tipas, mieste atsiradęs gana vėlai. Dėl šių aspektų įrengti mansardą galima tik atkuriant pastato anksčiau turėtą išvaizdą, paremtą istoriniais dokumentais, tvirtinančiais, kad stogas buvo su ja. Rekomendacijos nėra palankios tūrinių ar plokščiųjų stoglangių įrengimui ant pastatų stogų, ypač tai taikoma vieno aukšto ir lengvai iš gatvės matomiems pastatų stogams. Panašios išlygos galioja, jeigu stoglangiai ardo stogo išorės formų, t. y. tinkamai neįsilieja į pastato formas. Akcentas dedamas sprendžiant, ar sumontuoti stoglangiai neišsišoka iš bendroje aplinkoje susiformavusios architektūrinės vienovės ir kaip jie atrodo iš įvairių perspektyvų senamiesčio panoramoje.
Medžiagiškumo apsauga sprendžiant šiuolaikinį stogų remonto ar pritaikymo klausimą atsiremia į tai, ar stogo dangos spalva, medžiaga ir fizinės ypatybės atitinka autentiškumą. Šiuo atveju, remiantis Vilniaus senamiesčio apsaugos reglamentu, keičiama stogo danga neturi savo ypatybėmis ir išvaizda nutolti nuo originalios arba, jeigu nėra nustatyta originali danga, nuo aplinkui stogą esančių pastatų naudojamos dangos. Skirtumai leidžiami, jeigu jie yra įžiūrimi tik iš nedidelio atstumo ir nedarko senamiesčio visumos vaizdo. Reikalavimų keliama nemažai, tačiau paveldosaugos specialistų pastangos atsiperka, nes išsaugotas Vilniaus senamiesčio autentiškumas sukuria tokį miestovaizdį, kuris visus ir traukia į centrą.
Straipsnis paskelbtas žurnale „SA.lt“ (Statyba. Architektūra) | 2018 rugpjūtis.
