Po ilgus metus užtrukusių diskusijų, Seimas priėmė Architektūros įstatymą (projektas Nr. XIIP-4606(2), taip patvirtindamas poreikį reglamentuoti architektūros srities visuomeninius santykius, išsaugoti sukurtą ir kurti tinkamos kokybės, su krašto savitumu ir kultūra darnią, viešuosius interesus atspindinčią, išliekamąją vertę turinčią aplinką.
Priimtu teisės aktu taip pat nustatomi architektų rengimo, architektų kvalifikacijos, architektų veiklos vykdymo reikalavimai, sąlygos ir tvarka, architektų teisės ir pareigos, architektų veiklai ir veiklos rezultatams taikomi kokybės reikalavimai.
Architektūros įstatymas parengtas atsižvelgus į Europos Sąjungos politikos prioritetus ir tikslus bei rekomendacijas valstybėms narėms skatinti Europos mastu deklaruotų architektūros srities principų ir uždavinių efektyvesnį įgyvendinimą, siekiant architektūros kokybės, nenukrypstant nuo esminių koncepcijoje įtvirtintų įstatymo paskirties ir tikslų.
Architektūros įstatymas priimtas už balsavus 75, prieš – 4, susilaikius 29 Seimo nariams.
2016 metų lapkritį Seime, po ilgo stumdymo tarp kabinetų ir komitetų, buvo patvirtinta ir nauja Lietuvos architektų rūmų įstatymo redakcija, nustačiusi privalomą atestuotų architektų bendruomenės dalyvavimą užtikrinant įstatymo veikimą ir taip užtikrinusi visavertę savivaldą.
„Daugiau nei ketvirtį amžiaus užtrukome, kol įstatyminiame lygmenyje įsivardijome tai, kas pripažįstama kiekvienoje civilizuotoje šalyje – kad kuriama aplinka yra esminis visuomenės bruožas ir jos gyvenimo kokybės pagrindas. Architektūra toli gražu nėra vien estetika, ir ne vien kuriama erdvė su visais savo kultūriniais, socialiniais, ekologiniais ir ekonominiais uždaviniais. Architektūra yra ir susitarimas, aibės skirtingų interesų suderinimas. Tad tikiuosi, kad darnių susitarimų daugės. Tik svarbu, girdėti nenustokim.
(O gal pradėkim?…)“, – Architektūros įstatymo priėmimą pakomentavo Lietuvos architektų rūmų pirmininkė Daiva Bakšienė.
