Man labai svarbus ryšys tarp vidaus ir išorės – gamtinių elementų, visada norisi gamtos gyvybingumą įleisti į namus, pastatą, jei ji yra šalia – atsigręžti į ją. Tas pat buvo ir projektuojant „Litexpo“ trečiojo paviljono rekonstrukciją. Reikėjo nemažai pakovoti dėl to su užsakovais, kurie buvo įsitikinę, kad paviljonas kaip įprasta turi būti be šviesos. O man buvo labai svarbu, kad pro stiklus matytųsi saulė ir žali Lazdynų šlaitai. Ir aš neabejoju, kad, pavyzdžiui, Knygų mugės metu vakarais daug mažiau pavargę jautėsi tie, kurių stendai buvo šviesiame paviljone.
– Kiek svarbu architektui būti geru vadybininku? Ar Jūs geras vadybininkas? Kokios galimybės sulaukti sėkmės nemokančiam savęs pristatyti, pagirti architektui?
– Aš blogas vadybininkas. Galbūt esu visai geras žmogiškųjų išteklių vadybininkas, bet esu prastas finansinių reikalų srityje. Ir niekada nekėliau savęs ant pjedestalo, nors visada tikėjau savimi. O tada po kiek laiko ir kiti žmonės nejučia patiki. Visada norėjosi padaryti labai labai gerą darbą, pastatyti įdomų, gerą, novatorišką pastatą. Ir tikrai, prisipažįstu, nebūdavau abejingas tam, ar jį kas nors pastebės, įvertins. Bet tai turbūt kiekvieno kuriančio žmogaus požiūris.
– Architektų dalia šiek tiek panaši į aktorių, kurie kartais skundžiasi, kad gali ir visą gyvenimą nesulaukti savo vaidmens, savo režisieriaus, palankiai sutapsiančių aplinkybių, ir todėl, patys save matydami Hamleto vaidmenyje, visą gyvenimą vaidina pilies sargą. Architektas juk gali visą gyvenimą nesulaukti to protingo ir dar finansiškai dėkingo užsakovo.
– Jūs turite omenyje sėkmės elementą? Taip, visada yra šiek tiek atsitiktinumo. Bet patirtis rodo, kad bandant, ieškant kortos vieną kartą ima ir sukrenta. Buvo laikas, kai dalyvaudavome kone visuose vykstančiuose architektūros konkursuose. Nemažai jų laimėjome, dalis tų darbų ir realizuota. Ir verslo centras „Victoria“, ir „Litexpo“ trečiasis paviljonas yra laimėtų konkursų rezultatas.
Kartais būni visai netoli sėkmės. Tarkime, Stokholmo Asplundo bibliotekos konkursas, kuriame su viena suomių studija pasidalijome trečią vietą – vienas žiuri narys pasakojo, kad iki mūsų laimėjimo trūko labai nedaug. Konceptualūs architektai palaikė mūsų darbą, bet gal mintis buvo per drąsi ir laimėjo pragmatiškieji, nuosaikesnį sprendimą pasirinkę žiuri nariai.
– Esate pasakojęs, kad projektuojant MKIC taip susiklostė, kad buvo daug laiko parengti kokybišką projektą – tuo metu neturėjote kitų užsakymų.
– Tikrai nemanau, kad rezultatas būtų buvęs labai skirtingas nei šiandien ar prastesnis, bet taip – dėmesio tam projektui galėjome skirti nepalyginti daugiau nei įprastai – vykstant statyboms metus ar net pusantrų neturėjome kitų užsakymų. Nežinau, gal rinka jaučia, kai esi paniręs į tokį darbą ir net nesiūlo nieko kita. O gal prisidėjo krizė. Bet tada atsidūrėme finansinėje duobėje, gyvenome tik iš to, ką teikė MKIC projektas. O ten procesas išsitempė kelis kartus…
Tai pavyzdys, kad architektų komanda gali atsidurti panašioje situacijoje kaip grynųjų menų – tarkime, scenos – atstovai. Kai panyri į projektą, kuri jį kupinas idealizmo, nekyla klausimų, kiek sugaiši tam laiko ir kas už tai sumokės. Tas darbas vis viena teiks džiaugsmą, jį ilgai prisiminsi, ir kažkas tai anksčiau ar vėliau įvertins.
