Top Baneris

Rolandas Palekas: „Visada maniau turįs teisę tikėti savimi“

2015 kovo 16 d.
Pasidalykite straipsniu

Interviu spaudai, radijui, televizijai – du mėnesius nuo tos dienos, kai buvo paskelbti 2014 metų Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatai, laiko kūrybai architektas Rolandas Palekas turėjo nedaug. Bet sugrįžimas neužtruks – kiekvieną autorių, įsitikinęs R. Palekas, į priekį gena nenumaldomas nepasitenkinimas tuo, kas jau padaryta, ir tikėjimas, kad geriausias darbas dar laukia ateityje.

R. Paleko svajonių ir tikėjimo per 30 kūrybos metų sukaupti reikšmingiausi meno srities apdovanojimai – nuo Lietuvos architektų sąjungos teikiamų „1/5 metro“ iki Šv. Kristoforo apdovanojimų – irgi neužmigdė. Reikia tik truputį pailsėti ir grįžti į kūrybinį ritmą, interviu žurnalui „Statyba ir architektūra“ sakė vienas iš nedaugelio įvertinimo Nacionaline premija sulaukusių architektų.

Nuo 1989 metų, kai įsteigta Nacionalinė kultūros ir meno premija, iki pernai ją buvo gavę viso labo šeši architektai: Algirdas Žebrauskas (1994), Ričardas Krištapavičius (1994), Kęstutis Pempė (1999), Gytis Ramunis (1999), Saulius Juškys (2006), Eugenijus Miliūnas (2011).

– Ar lengva priimti tokio rango apdovanojimą: pasidžiaugti, nesimušti į krūtinę tikinant, kad esi nevertas, negalvoti naktimis, kad gal dar per jaunas tokiam įvertinimui, kad dabar galbūt kieno nors kito eilė buvo? Kokia buvo Jūsų reakcija?

– Emocinga. Tikrai nuoširdžiai susijaudinau. Visas kitas platus ir nevienareikšmis minčių bei emocijų spektras irgi užplūdo. Kai jau nurimsti, gali pagalvoti: o gal taip ir turėjo būti? Tas apdovanojimas – įvertinimas visam mūsų cechui. Kai kurie kolegos ir sakė, kad tai dar viena proga priminti visuomenei apie architektūrą kaip kultūros dalį.

Vis dėlto architektūra – ne vieno žmogaus kūrybinis darbas, taigi nemanau, kad darau viską vienas. Tai yra komandinis Paleko ARCH studijos pasiekimas. Neturiu net savo kabineto, nenuleidinėju eskizų, pas mus viskas vyksta daugiau ar mažiau horizontaliu principu, diskutuojant. Man labai pasisekė, kad visą laiką supo patys talentingiausi, gabiausi jauni architektai, kūrybingi žmonės, asmenybės. Su jais kartu visus tuos darbus ir padarėme, jų indėlis į Paleko ARCH studijos kūrybą, kuri šiuo atveju įvertinta per mano asmenį, buvo išties labai didelis. Tiesiog šiuo metu esu tapęs tam tikru mūsų vykdomų projektų veidu. Tikiuosi, tai laikina. Pasakysiu atvirai – dabar jaučiuosi šiek tiek pavargęs nuo dėmesio. Bet suprantu, kad tai netrukus pasibaigs.

– Juk galima tikėtis ir kitų apdovanojimų. Gal kokią dieną Lietuvos architektai nusipelnys, pavyzdžiui, Europos architektūros – Mieso van der Rohe – apdovanojimo. Ar tokie įvertinimai Lietuvai nepasiekiami, kaip, daugelio vertinimu, mūsų mažai valstybei su kukliais biudžetais nepasiekiami europiniai populiariosios kultūros apdovanojimai – tokie kaip „Eurovizijos“?

– Sunku pasakyti. Biudžetai čia neturi didelės reikšmės. Lietuviai ne kartą yra buvę labai arti finalinio Mieso van der Rohe konkurso penketo. Ir Vilniaus universiteto mokslinės komunikacijos ir informacijos centro (MKIC) projektas buvo arti jo – 2012 metais jis įveikė pirmines atrankas, tik kažkas nesukrito iki galo.

Daugiau ar mažiau jaučiu, kas, nes sugebu gana blaiviai ir kritiškai žiūrėti į savo kūrybinius darbus. Taip jau yra, kad architektūroje šiandien svarbus nebe pastatas, save teigiantis objektas, o daugiau socialiniai reiškiniai.


Pasidalykite straipsniu
    Komentarai

    Rekomenduojami video