Tada, kad ir kaip būsi kritikuojamas, vėliau tikrai dėl to nesigailėsi.
Kartu ta patirtis man neatskleidė atsakymo į klausimą, kaip geriau elgtis su senais pastatais: ar bandyti juos atnaujinti tiesiog restauruojant, nieko nekeičiant, jei manai, kad tai vertinga, ar nauji gyvenimo scenarijai tau suteikia teisę šį tą pakeisti, o galbūt reikia tvarkytis, kaip tai daro japonai, kurie, galima sakyti, neturi sąvokos „rekonstrukcija“ – moraliai pasenęs pastatas tiesiog nugriaunamas ir statomas naujas.
Man turi įtakos ir pokalbiai su įdomiais žmonėmis, ir knygos. Patinka skaityti filosofines knygas. Svarbi profesinė literatūra, tokie atradimai kaip Louisas Kahnas ar Peteris Zumthoras – man įdomus gilus, filosofinis moderniosios architektūros klasikų požiūris į procesus, į kūrybą, į architektūrą kaip poeziją, į procesą kaip poeziją. Radęs žymių architektų pamąstymų, užrašytų esė forma, lyginu su savo požiūriu. Didelis džiaugsmas yra žinoti, kad dar tiek gerų knygų nesi perskaitęs ir, jei Dievas duos, turi galimybę tai padaryti.
Galų gale stebiu aplinką, procesus, stebiu tam tikrus ryšius, pokyčius. Jie nuolatiniai ir akivaizdūs, jau vien kalbant apie tarpdisciplininių ribų tirpimą. Toks jausmas, kad nebėra aiškių ribų, viskas susilieja.
Eugenijus Miliūnas neseniai pasakė, man regis, svarbią mintį: jei iki šiol gėriu vadinome žinias, jų kaupimą, dabar, ko gero, artėja laikas, kai gėris bus sugebėjimas ištrinti išrūšiavus ir išsirinkus svarbiausią informaciją. Tas, kas sugebės trinti, taps stipresnis. Kiti priburbuliuos.
Beje, mėgstu knygų ar stebėjimų inspiruotą, galbūt kažkur glūdėjusią ir į paviršių išplaukusią mintį imti ir užsirašyti. Kaupiu visa tai. Vėliau įdomu sugrįžti ir pasižiūrėti, kas iš kadaise svarbių dalykų atrodo kitaip. Nė nežinau, kur ir kada tai panaudosiu.
– Jūsų pavardę galima pamatyti ir tarp Arno Dineikos stipendijos steigėjų, ir tarp Architektūros vaikų fondo veikiančiųjų asmenų. Akivaizdu, kad negailite laiko bendravimui su ateinančia architektų ir ne tik jų karta.
– Norėčiau galėti skirti tam daugiau laiko, bet tos veiklos prasmė yra pamatinė – jei gali pasakyti ką nors, kas užves ant kelio. Tuo paremta dialektika.
Projektai, kuriuos vykdome su Architektūros vaikų fondu – kelionės po šalies miestelius, drauge su vietos jaunimu kurdami jų viešąsias erdves – yra žavūs, jie pakyli emociškai. Pradėjome tą judėjimą, nes prislėgė nusivylimas aplinka, požiūriu į ją – daugeliui tai tiesiog nerūpi. Gal tai likę iš sovietmečio. O juk išties būtent tai, kas yra už buto durų, kuria gyvenimo kokybę. Mes padedame pamatyti tai, o tada – padarome kartu nelaukdami, tarkime, europinio finansavimo. Mokome ten juk ne architektūros, o bendruomeniškumo, sumanumo.
Kiek galime savo jėgomis to viruso paskleisti – pakeisti žmonių požiūrį į savo aplinką – sunku pasakyti. Užpernai apvažiavome 16 miestelių, šiemet vėl planuojamas turas.
Dar pastaraisiais metais buvo užsiėmimų su vaikais Nacionalinėje dailės galerijoje, dalyvavome projekte „Aukštosios kultūros impulsai mokykloms“. Vaikai yra būsimi kūrėjai, vertintojai, nekilnojamojo turto projektų plėtotojai, užsakovai.
