Bet tuo metu esi finansinėje duobėje. Užtat ir sakau, kad esu prastas vadybininkas.
Po bibliotekos projekto ramiai susėdome su mano partneriais – Bartu Puzonu, Dalia Zakaite, Alma Palekiene – ir pabandėme pragmatiškai susidėlioti strategiją, kuri padėtų išvengti tokių krizių ateityje. Juk didesniuose, sudėtingesniuose projektuose, ypač vykdomuose senamiesčiuose, dažnai atsiranda nenumatytų žingsnių, ir ne dėl architekto kaltės procesai gali stipriai išsitęsti. Prasminga turėti apsauginį tokių situacijų mechanizmą.
– Pripažįstate, kad pati maloniausia darbo dalis yra vizijos, pradinės idėjos formulavimas, o sėkmingas darbas yra tas, kuriam vėlesniuose etapuose užtenka protingų kompromisų. Kiek Jūs linkęs leistis į kompromisus?
– Statyba neišvengiamai yra kompromisas, ir jo visada reikia. Bet pirmiausia reikia aiškios idėjos. Reikia rasti tos vietos, to laiko, to scenarijaus raktą, padaryti nors ir nedidelį atradimą, pasiūlyti ką nors neišeksploatuota, pačiam pajausti, kad tai – žingsnis į priekį. Nekalbu apie naujus atradimus tipologijoje, vis dėlto reikia padėti užsakovui išsiaiškinti visas galimybes. Juk būna, kad užsakovai nė nesužino, kokių galimybių turėjo. Tik, jei jie nori gauti tuos atsakymus, turi suprasti, kad verta skirti laiko jų paieškai.
Kartu būtina užsakovo pagarba kūrėjui, profesijai, patirčiai. Verslas nori saugumo, susimažinti rizikas, vadinasi, kai kuriais atvejais priimtinesni tampa patikrinti projektai, o eksperimentavimui vietos nėra. Bet man atrodo, kad tie investuotojai, kurie pasitiki profesionalais, išdrįsta pasiūlyti rinkai ką nors nauja ir tai daro protingai, visada išlošia.
– Vokiečių architektas Alexanderis Brenneris, žmogus, matyt, nelinkęs gaišti laiko kompromisams, viename interviu yra pasakojęs, kad per pirmą susitikimą su potencialiais užsakovais žymisi ne pastabas, o pliusus ir minusus – už protingus ir kvailus klausimus. Ir jei ant lapo atsiranda penki minusai, su svečiu iškart atsisveikina. Ar Jūs leidžiate sau atsisakyti darbo dėl iš pirmo žvilgsnio skirtingo požiūrio? Ar būna, kad koks minusinis užsakovas projekto vykdymo metu tampa pliusiniu?
– Abstrakčiai čia neįmanoma kalbėti – užsakovai yra konkretūs žmonės. Taip, yra buvę, kad tie pradiniai minusai vėliau tampa pliusais. Gali būti ir taip, kad tarp užsakovų yra pirmojo pokalbio metu man sudėjusių penkis minusus ir daugiau nebepaskambinusių.
Visada malonu dirbti su tavo profesionalumą vertinančiu užsakovu, kai jis ateina susirinkęs tam tikrą informaciją ir matai iš jo akių, kad jis laukia tavo profesionalių sprendimų.
Bet yra visokių. Nieko nauja nepasakysiu – kai kuriems lietuviams būdinga visažinystė, puikavimasis, ir yra vienas toks taiklus žodis, paaiškinantis tą problemą – provincialumas. Bet mes gydomės nuo to, keičiamės, ypač keliaudami, jei tik sugebame pozityviai, atviromis akimis stebėti aplinką.
– Ar Jūs pats stipriai pasikeitėte nuo pirmojo projekto sukūrimo?
– Man jau per 50, ir dar prieš 7–8 metus buvau gerokai kitoks. Žmogus keičiasi, jei supranta, kad ne viską žino ir siekia sužinoti ką nors nauja. Kiekvienas projektas palieka pamokų. Tarkime, drauge su skandinavais projektuodamas „Lietuvos“ viešbučio rekonstrukciją supratau, kad dirbant svarbiausia – sąžiningai, atvirai klausytis savęs, negalvoti, ką pasakys cechas.
