Tais metais, kai biblioteka dalyvavo šiame konkurse, iš penkių finalininkų trys buvo ne pastatai, o viešosios erdvės – aikštės. Tai tam tikras ženklas. Kitas dalykas, kad bibliotekos projektas buvo pradėtas kurti prieš 10 metų – tai tikrai ilgai trukęs darbas. Viena vertus, buvo pakankamai laiko kokybei, kita vertus – po tiek metų pasauliniu lygiu tai jau nebuvo naujas žodis.
Bet apie buvimą ideologiniame avangarde – atskira kalba. Man nėra labai svarbus laikotarpis ir stiliai. Jei apžiūrinėsime Renesanso laikų pastatus, mums visiems, ko gero, nebus itin svarbu, ar kuris nors atsirado 100 metų anksčiau ar vėliau, ar jis tuo metu buvo visiškas avangardas, ar jau kažkuo sekė. Juk vertini iš šios dienos pozicijų – matai puikų, vis dar paveikų kūrinį.
Ir man neatrodo taip svarbu mintimis ir idėjomis būti avangarde. Būdamas priekinėse gretose gali padaryti neįdomių, neišliksiančių dalykų. O jei koks nors jau lyg ir senstelėjęs, tiražuotas principas, pabrėžiu – ne stilius, o principas, bus panaudotas gerai, jei darbas bus padarytas gerai, jis išliks, ir niekam nerūpės, ar pastato atsiradimo metu tai buvo labai novatoriška.
– Priimdamas apdovanojimą Prezidentūroje kalbėjote apie architektūros kokybės, reiklumo savo aplinkai problemą.
– Turbūt nereikia tikėtis, kad kas nors ims ir pasikeis staiga. Bet kalbėti apie tai reikia kiekvieną progą. Jei taip susiklosto, kad tave įvertina ir tampi tam tikru autoritetu, tai tampa dar didesne atsakomybe. O kūrybinis, intelektinis darbas Lietuvoje, mano supratimu, yra nuvertintas, pirmoje vietoje yra paprasčiau suskaičiuojami, apčiuopiami dalykai.
Bet kalbant apie aplinką, žmogaus rankomis sukurtus dalykus, tai kiekvienas kūrinys, jei jis nėra kartotinis, pirmiausia turi turėti mintį, idėją. Negali iškart pulti pirkti paslaugos, jei nori, kad rezultatas būtų mielas visomis prasmėmis – ne tik gražus, bet ir patrauklus kitomis ypatybėmis. Viešuosiuose pirkimuose pirmas klausimas – už kiek suprojektuosite? Patikėkite, nėra išrasta geresnio būdo sukurti statinį, geriausią rezultatą kaip tik konkursas arba ekspertinis vertinimas. Ir tai turėtų būti taikoma planuojant pastatus visose svarbiose vietose. Tai neturi būti kainos ar projektuotojo kvalifikacijos konkursas. Ką sako mano kvalifikacija? Kad aš, kaip juridinis asmuo, per tam tikrą laiką suprojektavau tam tikro dydžio ir paskirties objektų. Bet gal tai tiesiog kvadratiniai metrai su stogu, bjaurojantys aplinką, nepatogūs naudotojams?
Taip, konkursų rengimas atima daugiau laiko, bet reikia suprasti, kad tai yra reikalinga, būtina rasti laiko minčių išgryninimo – kūrybinei – stadijai ir tik po to eiti prie paslaugos pirkimo. Būtų gerai, jei investuotojų, žmonių, priimančių sprendimus ir valstybiniame, ir privačiame sektoriuje, požiūris pradėtų keistis. Yra ir dabar tai suprantančiųjų, bet svarbiose miestų vietose greito paslaugos pirkimo atvejų dar per daug.
– Apdovanojimas Jums skirtas „Už miesto ir gamtos darną architektūroje“ – čia omeny pirmiausia, be abejo, turėtas vienas naujausių projektų – Vilniaus universiteto biblioteka. Ar Jūs pats būtent taip apibrėžtumėte šio projekto privalumus?
– Šiek tiek nustebau išgirdęs tokią formuluotę, bet tik akimirką. Kažkas iš komisijos įžvelgė dalykų, kurie yra man svarbūs. Daug metų kartoju studentams gal jau nusibodusią frazę: gražiausias paveikslas interjere – keturi metų laikai.
