Vaikystė yra tas laikas, kai formuojasi požiūris į aplinką. Reikia šiek tiek altruistinio požiūrio į šią veiklą, nebūtina laukti, kol atrinks ar neatrinks kokiai Europos Sąjungos finansuojamai programai, galima skirti tris ar keturias valandas per savaitę ar mėnesį edukacinei veiklai, kūrybinėms dirbtuvėms.Man gražu žiūrėti, kaip šiandien verda architektūrinis laukas, kiek pastaraisiais metais radosi socialiai orientuotų iniciatyvų. Architektūros fondo renginiai, ką tik išleistas „Kauno architektūros gidas“ – daugybė projektų, kurie kyla iš idealistinių paskatų. Ir jie negali išnykti be pėdsakų, jie neišvengiamai atneš aukštesnę architektūros kokybę, tai tik laiko klausimas.
– Kokį parašą paliekate savo projektuojamuose pastatuose? Ar, Jūsų požiūriu, gerai turėti atpažįstamą braižą, tokį kaip Zahos Hadid, kurios darbus žino, regis, net architektūra išvis nesidomintys žmonės?
– Ne vienas man yra sakęs, kad yra kažkoks bendras vardiklis mano ir studijos darbuose. Bet kad pats jį sąmoningai žinočiau ir per mūsų diskusijas dėl projektinių sprendinių aiškinčiau, kad taip galime daryti, o anaip – ne, nes tai ne mūsų studijos braižas, tikrai nėra. Ir man įdomu nežinoti, kuo baigsis procesas, ir tikrai būtų neįdomu, jei prasidėtų stiliaus tiražavimas. Tikiu, kad ir Z. Hadid turėtų kartais pabosti jos pačios stilius. Negali įlįsti į kito žmogaus vidų, bet neabejoju, kad ji patiria tokį jausmą.
– Jeigu likusią profesinio gyvenimo dalį turėtume projektuoti tik vieno tipo statinius, kas tai būtų: verslo centrai, individualieji namai, mokyklos ar, kaip sakėte viename interviu, inkilai?
– Galbūt įdomiausia būtų tai, ko dar nesu daręs. Kartą pagalvojau, kad būtų labai smagu sukurti scenografiją spektakliui, padirbėti su gera literatūra bendradarbiaujant scenos architektūroje su įdomiu režisieriumi.
Man juo toliau, juo labiau architektūra atrodo susijusi su režisūra ir scenografija. Netiesiogiai – per principus. Seniau architektūra labiau buvo gretinama su skulptūra, bet dabar man veiksmas ir scenarijai, pagal kuriuos vyksta mūsų gyvenimas, yra įdomesni, svarbesni ir pirmesni nei plokštumos, kuriomis aprengiami tie scenarijai. Tad iš pradžių būtina matyti scenarijų, kitaip tariant – funkciją, pajusti ją ir sukurti: scenarijus turi pradėti veikti vaizduotėje. Taip ir randasi architektūra. Tas suvokimas architektūros, jos pradžios per scenarijų, ko gero, yra artimas teatrui, režisūrai.
– Jūsų požiūris į prioritetus atrodo kuklus – turbūt daugybė architektų pirmiausia galvoja apie formos išraišką ir jai net aukoja scenarijų – funkciją.
– Be abejonės, visada svarbi ir forma, svarbus santykis su aplinka, bet tai irgi scenarijaus dalis. Nes jei projektuoji kokiame apgyvendintame miesto kvartale savo objektą, tu galbūt pakeiti tos vietos scenarijų. Galbūt objektas atsiranda ten, kur kam nors prieš langus atsiverdavo toliai. Miestas tankėja, keičiasi gyvensena.
– Tad Jūsų pasirinkimas yra ne dominuoti, o prisitaikyti?
– Vadinčiau tai ne prisitaikymu, bet girdėjimu ir reflektavimu. Man nepatinka prisitaikymas primityviąja prasme: jei gretimo namo karnizas tokio aukščio, tai ir turiu laikytis to pat aukščio. Tai nuobodus prisitaikymas. Bet išgirsti ir argumentuotai atsakyti, kartais ir prieštaraujant, kaip ir paprasto pokalbio metu – man priimtinas architekto kalbėjimo būdas.
