Patogesnės gyvenimo sąlygos, estetiškesnė, saugesnė aplinka, didesnė nekilnojamojo turto vertė, mažesnis šilumos naudojimas – vadinasi, ir mažesni mokesčiai už šildymą. Akivaizdu, dideles sumas už centralizuotą šilumos tiekimą paklojantys Lietuvos gyventojai pastarąjį argumentą įrašytų į pirmąją renovacijos privalumų vietą. Tačiau ar laukiama ekonominė daugiabučių modernizacijos nauda džiugina ir šilumos tiekimo rinkos dalyvius? Ar galima tikėtis, kad sumažėjus šilumos energijos poreikiui nepadidės šilumininkų apetitas?
Gelbsti nepriklausomi gamintojai
Bendrovės „Klaipėdos energija“ finansų direktoriaus Kęstučio Jonkaus tikinimu, grėsmės, kad sumažėjus centralizuotai teikiamos šilumos naudojimui vartotojams išaugs jos kaina, bent jau uostamiestyje nėra.
„Pavyzdys galėtų būti vasaros periodas, kai šilumos poreikis mieste yra labai mažas – tik karštam vandeniui ruošti. 2013 metų rugsėjį šilumos kaina uostamiestyje buvo sumažėjusi net 23%, palyginti su tuo pačiu metu 2012-aisiais. Iš esmės kaina smuko todėl, kad daugiausia šilumos buvo superkama iš nepriklausomų šilumos gamintojų, kurie konkuravo tarpusavyje. Iš jų šiluma superkama aukcionu vadovaujantis mažiausios kainos kriterijumi“, – aiškino K. Jonkus.
Jo teigimu, uostamiestyje yra 6 nepriklausomi šilumos gamintojai, kurie šilumą gamina ir į centralizuotus tinklus parduoda pigiau, negu pagamina „Klaipėdos energija“. Šie gamintojai gali patiekti apie 50% miestui reikalingos šilumos.
„Akivaizdu, kuo mažiau šilumos gaminame, tuo mažesnė ir jos kaina mūsų klientams, nes įmonė kurui naudoja brangias dujas“, – reziumavo „Klaipėdos energijos“ finansų direktorius K. Jonkus.
Įžvelgia rezervų optimizacijai
Bendrovės „Klaipėdos energija“ technikos direktorius Vilius Buinevičius pripažino, kad įmonė turi išlaikyti šilumos gamybos įrenginius, kad ir be nepriklausomų šilumos gamintojų pajėgumų galėtų aprūpinti visus klientus šiluma.
„Šiandien įmonės katilinių, prijungtų prie Klaipėdos centralizuotų šilumos tiekimo tinklų sistemos, disponuojama bendra šilumos galia siekia 554 MW. Jose deginamos gamtinės dujos arba mazutas. Tačiau šie įrenginiai – šildymo katilai – atnaujinami, modernizuojami, dirba ekonomiškiau. Be to, plečiamas ir kuro asortimentas – kitąmet jau veiks biokuro katilai, kurie pakeis nebenaudojamus dujinius. Pasinaudojant Europos Sąjungos parama intensyviai keičiamos šilumos trasos. Paprasčiau sakant, prisitaikydami prie rinkos optimizuojame bendrovės sąnaudas, modernizuojame gamybos pajėgumus ir mažiname šilumos gamybos kainą net šilumos gamybos apimtims tampant mažesnėms“, – tikino „Klaipėdos energijos“ technikos direktorius V. Buinevičius.
Pašnekovas atkreipė dėmesį, kad sumažėjus perduodamos šilumos kiekiui kris ir bendrovės sąnaudos perdavimo paslaugai užtikrinti. „Tad reikės mažiau elektros energijos, mažės trasų ir įrengimų susidėvėjimas, jų remonto išlaidos. O smunkančios eksploatacinės sąnaudos suteiks galimybę nuleisti ir šilumos kainą“, – neabejoja V. Buinevičius.
„Klaipėdos energijos“ technikos direktorius neatmetė galimybės, kad kitose šalies įmonėse, kur šilumos gamintojai yra investavę į brangius energijos gamybos įrenginius, kyla pavojus, jog smarkiai sumažėjus naudojimui gali didėti ir šilumos kaina, nes reikės grąžinti paskolas bankams.
Amortizuos ir nauji vartotojai
Pastatų energinio naudingumo sertifikavimo ekspertė, Kauno technologijos universiteto Statybos ir architektūros fakulteto docentė dr. Jūratė Karbauskaitė taip pat teigė nematanti motyvų, kad renovacija galėtų tapti šilumos kainų augimo priežastimi. „Žinoma, prognozuoti sudėtinga, bet labai rimtų prielaidų, bent jau šiuo metu, tam nematyti. Kainos ir taip aukštos, daugelis žmonių balansuoja ties mokumo riba. Manau, šilumos tiekėjai veikiau apsiribos savo sąnaudų mažinimu“, – teigė mokslininkė.
Monografijos „Gyvenamųjų namų šilumos nuostoliai“ bendraautorės teigimu, kalbant apie senosios statybos daugiabučius, didžiausi šilumos nuostoliai įprastai patiriami per sienas, langus, vėdinimo sistemą, o dėl stogo, grindų daug nuostolių nesusidaro. Praktika rodo, kad modernizavus pastatą sunaudojama apie 30–40% mažiau šilumos.
Tačiau, pasak J. Karbauskaitės, ir tiekėjai turi nemažai galimybių amortizuoti sumenkusį šilumos energijos poreikį, pavyzdžiui, prie centralizuoto šilumos tiekimo prijungdami naujus vartotojus ir mažindami savo išlaidas. Mokslininkės teigimu, nors pagrindinę sudedamąją kainos dalį sudaro išlaidos už kurą ir tam šilumos tiekėjai įtakos neturi, sumažinti katilinėse ir šilumos perdavimo trasose patiriamus nuostolius rezervų yra. Dar ir šiandien žiemos metu neretai galima išvysti ties šilumos trasomis žaliuojančios žolės ruožų.
