Šiandien Europoje apie 75 proc. visų pastatų yra energiškai neefektyvūs, o pastatai bendrai sunaudoja apie 40 proc. visos energijos ir pagamina 36 proc. už klimato kaitą atsakingų išlakų (įtraukiant pastatų statybą, naudojimą, renovaciją ir griovimą). Efektyvi renovacija galėtų sumažinti bendrą Europos Sąjungos naudojamos energijos kiekį per 6 proc., o CO2 išmetimą 5 procentais.
Tačiau renovacija Europoje neįsibėgėja, per metus Europoje renovuojama mažiau nei 1 proc. pastatų (nacionaliniai vidurkiai svyruoja nuo 0,4 iki 1,2 proc.). Lietuvoje 2021 m. renovuota vos 650 senų daugiabučių, kai viešai vyriausybės programinis rodiklis siekia bent 1000 daugiabučių per metus. Tiesa, Lietuva čia neišsiskiria iš europinio vidurkio ir fiksuoja kiek mažesnį nei 1 proc. prieaugį. Keldama ambicingus tikslus dėl klimato neutralumo ir aplinkos tvarumo, suprasdama stringančių tiekimo grandinių keliamus iššūkius, Europos Komisija dar 2020-aisiais, COVID-19 pandemijos įkarštyje, paskelbė dvi labai svarbias iniciatyvas – „Renovacijos bangą“ ir „Naująjį europinį bauhauzą“. Šios iniciatyvos turi ambicingą siekį iki 2035-ųjų dvigubai paspartinti renovaciją, įtraukiant ir naudojant tvarias, aplinkai draugiškas priemones. Iniciatyvos turėtų užtikrinti, kad iki 2050 m. Europos Sąjunga taps klimatui neutrali, o renovacija sieks net 3 proc. per metus.
Tačiau 2021 m. prasidėjus Rusijos karui Ukrainoje ir energetiniam karui prieš Europos Sąjungą, taip pat dar neatsigavus tiekimo grandinėms, Europa yra įstumta į labai keistą situaciją. Viena vertus, renovacija dabar yra būtinesnė nei kada nors anksčiau. Gresiant dujų trūkumui Europoje, elektros kainai šoktelint į visų laikų aukštumas, taupyti energiją tampa dar labiau būtina. Tačiau, kita vertus, kamuojant rinkos neužtikrintumui, smarkiai lėtėjant ekonomikai, o statybinių medžiagų kainai esant tokiai aukštai, renovacijos mastas kaip tik galėtų mažėti. Todėl šiame žurnalo numeryje pirmojoje interviu dalyje apie renovaciją, tiek europinę, tiek vykstančią Lietuvoje, kalbėsimės su Lietuvos deleguotu eurokomisaru Virginijumi Sinkevičiumi, o antrojoje – su Lietuvos Respublikos Seimo Aplinkos komiteto nariu Tomu Tomilinu.
Gerbiamas komisare, renovacija Lietuvoje niekaip neįsibėgėja, kaip manote, kokios to priežastys?
Iš tiesų daugiabučių gyvenamųjų namų renovacija kurį laiką buvo labai vangi, ypač sudėtinga buvo pradžia. Ir pirmiausia tai susiję ne su gyventojų noru ar nenoru renovuotis savo gyvenamuosius namus, o su gebėjimu rengti, administruoti ir įgyvendinti tokius projektus. Per daug metų ši problema išsisprendė.
Antras veiksnys, nuo kurio priklauso gyventojų apsisprendimas imtis pastatų renovacijos projektų, yra projekto vertės dalis, kurią reikia susimokėti pačiam. Lietuvoje skirtingu laikotarpiu matėme, kad kuo mažesnę dalį sumos turi susimokėti pats gyventojas, tuo noras imtis tokių projektų didesnis.
Tai yra visiškai normalu, tačiau nacionalinės institucijos turi rasti aukso viduriuką, koks kofinansavimas turi būti, kad tai taptų ir pakankama paskata gyventojams, ir kartu būtų užtikrinama, kad su turimomis lėšomis būtų padedama kuo didesnei visuomenės daliai.
2020-aisiais Europos Komisija paskelbė dvi dideles iniciatyvas – „Renovacijos bangą“ ir „Naująjį europinį bauhauzą“. Kiek šiandien, patiriant Rusijos energetinį šantažą, yra svarbūs šie projektai?
Kalbant apie šiandieninį geopolitinį kontekstą, energetinę situaciją Europoje ir Jūsų minimas iniciatyvas, būtina suvokti du dalykus, apie kuriuos dešimtmečiais net nesusimąstėme. Pirma, Europa gali susidurti su energijos trūkumu, todėl būtina taupyti energijos išteklius. Antra, sutaupyta energija yra pigiausia energija.
Todėl „Renovacijos banga“ dabartiniame kontekste dar svarbesnė. Todėl ketiname bent dvigubai padidinti renovacijos mastą. Skaičiuojama, kad iki 2030 m. Europos Sąjungoje būtų galima renovuoti 35 mln. pastatų. Tai leistų sumažinti išteklių vartojimą, sąskaitas gyventojams ir viešųjų pastatų naudotojams, šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį, kartu ir oro taršos įtaką mūsų sveikatai.
„Naujasis europinis bauhauzas“, kaip kultūrinis judėjimas, skatinantis galvoti apie tvarumą gyvenamojoje aplinkoje, žinoma, įsilies į renovacijos procesą. Ši iniciatyva kalba ne tik apie inžinerinius sprendimus, bet ir kaip kurti gyvenamąją aplinką, kurioje žmonės norėtų būti ir kuri pagerintų jų gyvenimo kokybę.
„Renovacijos banga“ pristatyta, iniciatyva per 10 metų padvigubinti renovuojamų pastatų skaičių labai ambicinga. Kaip to siekiama?
Viena vertus, yra labai konkreti priemonė, kuri vadinasi Europos Sąjungos klimato įstatymas. Jame numatyta, kad iki 2030 m. išmetamų šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekis turi būti sumažintas bent 55 procentais. Dėl šio tikslo yra sutarusios visos šalys narės ir visos jo siekia.
Pastatų šildymas ir vėsinimas lemia apie 36 proc. su energetikos sektoriumi siejamo šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimo. Tad natūralu, kad „Renovacijos banga“ tampa viena tų iniciatyvų, galinčių tiek padėti pasiekti klimato tikslus, tiek sumažinti energijos sąskaitas gyventojams, galų gale sukurti patrauklesnę gyvenamąją aplinką.
Eurokomisaras Virginius Sinkevičius:
„Naujasis europinis bauhauzas“, kaip kultūrinis judėjimas, skatinantis galvoti apie tvarumą gyvenamojoje aplinkoje, žinoma, įsilies į renovacijos procesą. Ši iniciatyva kalba ne tik apie inžinerinius sprendimus, bet ir kaip kurti gyvenamąją aplinką, kurioje žmonės norėtų būti ir kuri pagerintų jų gyvenimo kokybę.
Tačiau faktas tas, kad pastatų renovacija yra vienas iš sektorių, kur investicijų trūkumas didžiausias. Norint iki šio dešimtmečio pabaigos pasiekti klimato kaitos tikslus, kasmet į pastatų atnaujinimą reikia investuoti apie 275 mlrd. eurų. Komisija čia pasirengusi padėti visomis išgalėmis.
Renovacijos projektams galėtų būti panaudojamos ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo priemonės lėšos, taip pat sanglaudos fondų finansavimas. Galų gale pagal programą „InvestEU“ ketinama teikti viešąsias garantijas ir taip pritraukti į renovaciją privačias investicijas, pagal programą „Europos horizontas“ bus remiamos inovacijos ir naujų technologijų kūrimas pastatų renovacijos sektoriui.
Tad finansinių priemonių išjudinti renovacijos bangą yra paruošta, dabar šalys narės turi atlikti savo namų darbus ir juos panaudoti.
Europoje per metus renovuojama tik apie 1 proc. pastatų, Lietuvoje labai panašiai, nuolat kalbama apie per mažas paskatas gyventojams. Ar renovacija neturėtų būti skatinama labiau prisidedant valstybėms?
Kaip ir minėjau, renovacijos projekto kofinansavimo dalis, tai yra, kiek valstybė prisideda prie renovacijos projekto sąskaitos biudžeto ar Europos Sąjungos fondų lėšomis, yra vienas esminių veiksnių.
Kiekvienas nori gyventi vizualiai gražiai atrodančiame name ir mokėti už energiją mažiau. Tačiau kai žmogus pamato, kiek reikės už renovaciją sumokėti iš savo kišenės, dažnai norai sudūžta į namų ūkio finansines galimybes. Nors visi puikiai supranta, kad ta investicija anksčiau ar vėliau atsipirks, tai stabdo gyventojus.
Šiuo atveju valstybė turi ieškoti galimybių, kaip padėti žmonėms. Nes puikiai matome, kad už nerenovuotus daugiabučius moka ne tik gyventojai, bet ir pati valstybė: šiandien gyventojams reikalingos kompensacijos, o ilguoju laikotarpiu dėl oro taršos atsiradusios sveikatos problemos kainuos sveikatos apsaugos sistemai.
Lietuvoje renovuojant daugiabučius vis dar nesistengiama jų daryti savarankiškų, vis dar nestatomi saulės kolektoriai, kurie leistų patiems gaminti elektrą, skirtą ne tik naudoti tiesiogiai, bet ir namui apšildyti. Kaip manote, kodėl?
Priežastis lygiai tokia pati, kaip ir kalbant apie renovaciją apskritai. Tai gyventojui tenkanti projekto kainos dalis. Elementari renovacija daliai žmonių yra finansinis iššūkis, o saulės kolektorių ar papildomų išmaniųjų sistemų įrengimas dar labiau išbrangina renovacijos kainą.
Kai kuriems tai gali atrodyti keista, nes juk tokia investicija ilgainiui atsiperka, bet mes turime matyti realią situaciją. O ji tokia, kad Lietuva yra viena Europos Sąjungos šalių narių, kur energetinis skurdas didžiausias. Jei Europos Sąjungoje pakankamai šildyti būsto negalėjo 7 proc. gyventojų, tai Lietuvoje šis skaičius siekė beveik 27 procentus. Tad, susimokėję šildymo sąskaitas, žmonės tiesiog nebegali galvoti apie tokius sprendimus – jie suvaržyti savo finansinių galimybių. Tai yra klasikinis vištos ir kiaušinio klausimas, kurį turėtų padėti spręsti valstybė.
„Naujojo europinio bauhauzo“ iniciatyva neatsiejama nuo medienos naudojimo pastatuose ir kartu renovacijoje. Ar tuomet nenukentės mūsų miškai?
Naudoti medieną pastatų statybai, dizainui ar renovacijai tikrai nieko blogo. Ir Jūs teisingai pastebėjote, kad „Naujasis europinis bauhauzas“ išskiria medieną kaip vieną svarbių šios iniciatyvos medžiagų.
Bet atkreipčiau dėmesį, kad iniciatyvai svarbu medžiagų tvarumas. Kalbant konkrečiai apie medienos produktus, šiam judėjimui svarbu, kad statybai naudojama mediena būtų tvari.
Galų gale vienas bauhauzo tikslų yra stiprinti mokslinius tyrimus ir inovacijas, kad būtų kaip įmanoma efektyviau panaudojama prastos kokybės mediena, kad būtų skatinami žiedinės ekonomikos principai ir iš panaudotos medienos gaminami nauji inžineriniai produktai.
Gerbiamas Seimo nary, Jus buvote vienas smulkiosios renovacijos įstatymo pakeitimo teikėjų, tuomet teigėte, kad dalis savivaldybių niekaip nesugeba pasimokyti iš tų, kuriose renovacija vyksta sparčiai. Ką turėjote omenyje?
Viena didžiausių problemų – mažas savivaldybių aktyvumas. Jei gyventojai nesijaučia saugiai ir užtikrintai, jie nesirinks renovacijos. Savivaldybės turi aktyviai konsultuoti gyventojus, juos skatinti, taip pat ir atstovauti gyventojams tais atvejais, kai įmonės, atliekančios renovaciją, palieka broką. Tokiu atveju tiek sąžiningoms įmonėms, tiek gyventojams būtu paprasčiau pasitikėti renovacijos idėja.
Kokias dar priežastis, be vangaus savivaldybių įsitraukimo, matote kaip esmines, dėl kurių stringa renovacija?
Iš esmės dabartinė sistema dalinai ydinga, nes neteikia gyventojams pakankamai paskatų renovuoti savo daugiabučių. Valstybės prisidėjimas dabar yra nepakankamas ir atsiduriame paradoksalioje situacijoje – pastaruosius kelerius metus, kai pinigų renovacijai gyventojai gal ir turėjo, juos stabdė mažėjančios šildymo kainos. Dabar, kai šildymo kainos vienos aukščiausių per visus nepriklausomybės metus, gyventojai neturi renovacijai pinigų. Todėl būtina keisti renovacijos modelį ir valstybei prisiimti daugiau įsipareigojimų sau – tiek užtikrinant renovacijos kokybę, tiek ją finansuojant.
Kaip viena priežasčių, kodėl renovacija nevyksta, minimi ir ilgi procesai. Ar manote, kad tai yra problema?
Šiuo metu procesai tikrai yra gerokai per ilgi ir sudėtingi, tai labai gerai atskleidė ir ši energetikos krizė. Dalis suplanuotų renovacijos konkursų turėjo būti nutraukti ir skelbiami iš naujo, vien todėl, kad, kol perėjome per visus procesinius veiksmus, darbo medžiagos, atlyginimai ir kt. išbrango ne procentais, o kartais, tad įmonės tokiuose renovacijos konkursuose nedalyvavo. Tai viena krypčių, kurią turėtume spręsti keisdami renovacijos modelį ir kalbėdami apie jo patrauklumo kėlimą tiek gyventojams, tiek įmonėms, dalyvaujančioms renovacijos konkursuose.
Seimo Aplinkos komiteto narys Tomas Tomilinas:
„Naujasis europinis bauhauzas“, kaip kultūrinis judėjimas, skatinantis galvoti apie tvarumą gyvenamojoje aplinkoje, žinoma, įsilies į renovacijos procesą. Ši iniciatyva kalba ne tik apie inžinerinius sprendimus, bet ir kaip kurti gyvenamąją aplinką, kurioje žmonės norėtų būti ir kuri pagerintų jų gyvenimo kokybę.
Viena europinių renovacijos krypčių yra ir „Naujasis europinis bauhauzas“. Ši iniciatyva kalba apie medžiagų tvarumą, mokslinius tyrimus ir naujausias inovacijas didinant aplinkos ir pastatų teigiamą sąryšį. Viena pagrindinių iniciatyvoje aptariamų medžiagų yra medis. Pastaruoju metu Lietuvoje netyla kalbos ne tik apie medinę statybą, bet ir apie renovaciją. Tokios renovacijos kaina artėja prie įprastos, o greičiu ją lenkia. Kaip manote, ar medinė renovacija yra galimas katalizatorius?
Medinė renovacija iš tikrųjų yra vienas veiksnių, galinčių paspartinti bendrą renovacijos bangą. Bandomieji projektai jau atlikti mums artimose šalyse – Estijoje, Lenkijoje. Skandinavijos valstybėse tai apskritai yra įprasta ir skatinama. Tačiau sakyti, kad vien tik medinė renovacija išgelbės Lietuvą, tikrai negalime. Turime kalbėti apie visą komplektą priemonių, visų pirma, teisinę bazę, kuri, kalbant apie medinę renovaciją, yra dar sudėtingesnė, tada apie paskatas gyventojams, apie pagalbą iš savivaldybių ir panašiai. Viena krypčių, į kurią turėtumėme orientuotis, yra ir pastatų tvarumo bei galimybės patiems pasigaminti reikiamą šilumą ir elektrą užtikrinimas.
Lietuvoje dabar daug kalbama ir apie būtinybę taupyti viešuosiuose pastatuose – Vyriausybėje, ministerijose, Seime, Prezidentūroje. Ar valstybė neturėtų rūpintis ir viešųjų pastatų renovacija, ar tai neduotų gero impulso?
Nemaža dalis smulkesnių viešųjų pastatų yra renovuojami, ar tai būtų mokyklos, darželiai, savivaldybių pastatai. Tačiau turime problemų, kai susiduriame su mūsų senaisiais pastatais, nes dauguma atvejų jie yra įtraukti į kultūros paveldo sąrašą, jų renovacija ne tokia paprasta. Dabar girdime apie Operos ir baleto teatro pastato renovaciją, kurio dabartinis energinis naudingumas turbūt yra F lygio. Valstybė turi užtikrinti visų savo valdomų objektų renovaciją 100 proc., nes kitaip prašant iš gyventojų, tačiau patiems neatliekant, tai skamba kaip veidmainystė.
