Europos humanitarinis universitetas (EHU), ilgą laiką glaudęsis svetimose pastogėse, netrukus turės savo namus – Švietimo ir mokslo ministerija aukštajai mokyklai perleido rekonstruotą vieną Vilniaus augustinų vienuolyno ansamblio pastatų.
Pastato istorija – spalvinga
Vilniaus augustinų vienuolyno pastatų ansamblio Rytų vienuolyno namo, esančio Bokšto ir Savičiaus gatvių sankirtoje, duris pravėrę restauratoriai buvo tikri – XVIII amžiaus pabaigos plano struktūra ir pagrindinės šio laikotarpio vidaus erdvės turės būti išsaugotos, tuo pat metu sukurti architektūros elementai, fasadų architektūra restauruota. Nemažai vertingų elementų sunaikinta ar deformuota pokariu vykdytos rekonstrukcijos metu, taigi nuspręsta atstatyti ir kelias išgriautas skersines sienas su plytų mūro stulpais bei ramstinėmis arkomis.
Žinoma, kad vienuoliai augustinai sklypą įsigijo 1677-aisiais. 1679 metais čia iškilo medinė bažnyčia, vietoj jos po gaisro pastatyti mūriniai maldos namai. 1780 metais senieji pastatai nugriauti, prie Bokšto gatvės per visą posesijos ilgį pastatytas naujasis vienuolyno korpusas.
1807 metais vienuolynas pritaikytas kunigų seminarijai. Tuomet vietoj virtuvių pirmame ir celių antrame aukšte įrengtos papildomos salės, nugriauti skliautai, padidinti langai, panaikinta jungtis su bažnyčia. Antrame aukšte perstatyta dalis šiaurinės ir vakarinės sienos.
1812-aisiais prancūzai nusiaubė bažnyčią ir vienuolyną, tad teko daryti didelį remontą. Manoma, kad dalis klasicizmo laikotarpiui skirtinų pakeitimų gali būti padaryta šio remonto metu.
1852 metais augustinų vienuolynas uždarytas, pastatas atiduotas pravoslavų kurijos žiniai. 1858-aisiais architektas Tomas Tyšeckis parengė pastatų pritaikymo dvasinei mokyklai projektą. Tuokart vykusios rekonstrukcijos metu vienuolynas patyrė daugiausia pokyčių: buvo užmūrytos arkados, sumažinti langai abiejose pagrindinio korpuso kiemo fasado dalyse, pagrindinio korpuso gatvės fasade dar kartą padidinti langai. Panaikintas įėjimas iš Savičiaus gatvės.
Rekonstrukcija skirtina istorizmo laikotarpiui, tačiau ir šį kartą buvo dengiami ar ardomi vėlyvojo baroko architektūros elementai, deformuojami vidaus erdvių ir architektūros elementų santykiai, pakito erdvių santykiai su angomis sienose. Antrojo pasaulinio karo metu vienuolynas apdegė. 1967 metais nugriauta pietinė pagrindinio korpuso dalis, vienas priestatas, vakarinėje kiemo dalyje buvę pastatai. Taip pat nugriauti pagrindiniai laiptai, refektoriumo, salės virš jo skliautai ir kt. Pastatas pritaikytas sandėliams, o galiausiai apleistas.
Atidengti skirtingo laikotarpio ženklai
Prieš pradedant tvarkybos darbus, kaip privalu paveldo objektuose, atlikti architektūros, žvalgomieji polichromijos, archeologijos ir kiti tyrimai. Polichromijos tyrimų metu nustatyta, kad pastato fasadai buvo dažyti 8–10 kartų. Interjere užfiksuoti keturi dekoravimo etapai. Ankstyviausias – XVIII amžiaus antrosios pusės – rastas antrame aukšte. Tai – rokoko laikotarpio tapyba – lengvų, plastiškų formų, rokailių, kriauklių motyvo ornamentas. Taip pat rasta XIX amžiaus pabaigos–XX amžiaus pirmosios pusės dekoro.
Įprastai gelbėjant paveldo objektus pirmiausia sutvarkomi stogas ir pamatai. Netaisyklingos T formos dviejų aukštų su rūsiu vienuolyno pastato tvarkybos darbai taip pat pradėti nuo stogo: esama stogo konstrukcija demontuota, įrengta nauja, pakeista stogo danga (molinės čerpės). Stogas apšiltintas, įrengti stilizuoti stoglangiai. Kiaurą stogą lopyti skubėta gelbėjant drėgmės naikinamus vertingus antro aukšto skliautus.
Pastato fasadai, prieš pradedant rekonstravimo darbus, anot vienos rekonstrukcijos projekto autorių, architektės Nijolės Ščiogolevienės, atrodė gana nykiai: buvo nutinkuoti grubiu storo tinko sluoksniu, nuo laiko patamsėjusios pilkos spalvos, visos langų angos suniveliuotos į vienodas stačiakampės formos angas. Architektūros tyrimų metu buvo nustatyti tikri langų angų matmenys, užmūrytos išorinių durų angos. Polichromijos tyrimai parodė, kad pastatas buvo tinkuotas šviesiu kriauklainio tinku, o Savičiaus gatvės ir kiemo korpuso fasadai dekoruoti spalviniu dekoru.
Atliekant fasadų tvarkybos darbus buvo pašalintas storas tinko sluoksnis, sienos pertinkuotos, nudažytos pirmine spalva. Fasadai su polichrominiu dekoru, kiek buvo įmanoma, išsaugoti ir restauruoti. Dalis polichrominio dekoro fragmentų palikti restauruoti ateityje.
Atkurta autentiška planinė dviaukščio pastato struktūra: išardytos pokarinio mūro pertvaros, atstatytos tos, kurios buvo išgriautos. Atidengtos visos išlikusios XVIII amžiaus pabaigos durų angos į buvusias celes, taip pat pakuros koridoriaus sienoje. Galiausiai atidengtas autentiškas ilgą laiką buvęs užmūrytas pagrindinis įėjimas iš Savičiaus gatvės ir kitas buvęs užmūrytas įėjimas Bokšto gatvės fasade. Paliktas netinkuotas plotas aplink šių durų angą demonstruoja jų įrengimo laikotarpį – XIX amžiaus antrąją pusę, kai prireikus barokiniame mūre buvo iškirsta durų anga, to laikotarpio siauromis gelsvomis plytomis suformuoti angokraščiai ir segmentinė sąrama.
Kitos rekonstrukcijos projekto autorės, architektės Marijos Nemunienės, teigimu, jei ateityje bus nutarta atstatyti nugriautus kiemo korpusus, tai bus nesunku padaryti, nes tose vietose, kur pastatas turėtų būti pratęstas į pietinę pusę ir į kiemą, vietoj šlaitinio stogo sumūryti frontonai.
Rūsių patalpos – atviro plytų mūro, patalpų erdves formuoja įvairių laikotarpių (gotikos ir klasicizmo) sienos bei skliautai. Rūsiuose nuvalyti ir nuplauti mūro paviršiai, sutvirtintos mūro siūlės. Didelę dalį rūsio užėmusi šilumos magistralė renovuota ir dabar kerta pastatą beveik nepastebimai. Kelios rūsio patalpos pritaikytos techninei paskirčiai, kitose planuojama įrengti knygų archyvą ir saugyklas.
Pokario metais atstatytoje pietinėje rytinio korpuso dalyje įrengta pagrindinė laiptinė, keltuvas žmonėms su negalia. Atsižvelgiant į gaisrinės saugos, evakuacijos ir kitus reikalavimus rekonstruota laiptinė XIX amžiaus priestate ties Savičiaus gatve – ji pratęsta į pastogę. Pastato viduryje atstatyta buvusi paradinė vienuolyno laiptinė.
Pastatas atitiko universiteto poreikius
Kadangi vienuolyno pastatas pritaikytas universiteto poreikiams, pirmo aukšto patalpose netrukus turėtų būti įkurdintos įvairaus dydžio auditorijos, antrame aukšte numatyti kabinetai. Erdvė, kurioje atidengta rokoko laikotarpio polichromija, skirta iškilmių salei. Didžiausios auditorijos ir kompiuterių klasės įrengtos pastogės erdvėje.
Koridoriuose ir pastogėje paklota neslidi akmens masės plytelių danga. Auditorijoje ir kabinetuose – sendinto ąžuolo parketlenčių grindys. Vienoje iš pačių seniausių ir giliausių rūsio patalpų atidengtas autentiškas lauko akmenų grindinys. Vienuolyno durys ir langai – nauji, mediniai. Autentiškų barokinių langų pavyzdžių pastate neišliko, visi buvo pakeisti XIX–XX amžiuje. Langų sudalijimas buvo parinktas pagal istorinių tyrimų ir aprašymų duomenis.
Šildymo sistema – dvivamzdė šakinė, vamzdynai pakloti koridorių grindų konstrukcijoje, kad nebūtų pažeistos autentiškos sienos. Mokslo paskirčiai pritaikytame pastate įrengta rekuperacinė vėdinimo sistema.
Dalis esamų perdangų virš rūsio, pirmo ir antro aukšto – gelžbetonio, ant metalinių sijų. Kai kurios, beveik avarinės būklės, buvo demontuotos ir subetonuotos naujai. Atkurti mūriniai kryžminiai skliautai virš pirmo aukšto salės, kurioje buvo vienuolyno valgykla (refektoriumas). Sutrūkinėję skliautai sutvarkyti užbetonuojant ir plyšius užpildant injekavimo būdu. Koridorių galuose, kur skliautai jau buvo sunykę, po gelžbetonio perdangomis sumontuoti dirbtiniai karkasinės konstrukcijos skliautai. Antro aukšto koridoriaus gale pro įstiklintą grindų fragmentą galima pamatyti, kaip iš viršaus atrodo skliautų mūras.
Įvertino ugdymo erdvės reikšmę
Sutvarkytas ne tik istorinis pastatas, bet ir jo aplinka: kiemas išgrįstas skelto granito trinkelėmis su pjauto granito plokščių juostomis. Sklypo dalies, vadinamojo pagrindinio kiemo su įvažiavimu iš Bokšto gatvės, dangos konstrukcija pritaikyta automobiliams. Įrengta 21 mašinų vieta, dviračių stovai. Kiemas apšviestas.
Europos humanitarinio universiteto įkūrėjas ir prezidentas Anatolijus Michailovas įsitikinęs, kad globalizacijos epochoje gyvenimui įgaunant pagreitį ir intensyvumą pamažu prarandamas priklausymo konkrečiai erdvei pojūtis, užmirštama, kad vieta yra lemiamas asmenybės formavimosi veiksnys. EHU niekada neturėjo savo namų, net geriausiais laikais Minske, kai buvo vienas prestižiškiausių Baltarusijos universitetų. Tuomet aplinkybės susiklostė taip, kad iš bendruomenės buvo atimtos nuomotos patalpos.
„Mūsų universiteto persikraustymas į pastatą, esantį istorinėje Vilniaus miesto dalyje, turi ypatingą simbolinę reikšmę ir, be jokios abejonės, prisidės prie aukštesnės studijų kokybės“, – neabejoja EHU prezidentas.
Straipsnis paskelbtas žurnale „Statyba ir architektūra“, 2017 / 1.
