Paskaitoje aptarti klausimai apie utopiją: kas tai? Kokia jos reikšmė šiandien? Kokie yra utopijų tipai, koncepcijos ir modeliai?
Paskaitos „Architektūrinė utopija vakar ir šiandien“ pradžioje aptariamas dabartinis utopijų kontekstas. Buvo pradedama tuo, kad 2016 metais Olandijoje buvo paminėtas visame pasaulyje žinomo Thomo More‘o veikalo „Utopija“ 500 metų jubiliejus ir ta proga viename lietuviškame informaciniame portale paskelbtas interviu su prof. dr. Leonidu Donskiu. Interviu nestigo minorinių gaidų, buvo klausiama, ar utopija vis dar aktuali? Ir su apgailestavimu konstatuojama, kad Rytų ir Vidurio Europos gyventojams, pergyvenusiems pačias blogiausiais iš jų (distopijas) realybėje, yra sunku tikėti politinėmis utopijomis.
Panašias prielaidas galima būtų išsakyti ir kalbant apie architektūrinę utopiją. Lietuvoje vyraujanti nostalgiška mitologija, nukreipta į šlovingus praėjusius istorinius laikus ir pragmatiškas kasdienis požiūris, dominuojantis architektūrinėje praktikoje ir edukacijoje, tampa mišiniu, kliudančiu atsirasti architektūriniam utopizmui ar bent kiek toliau į ateitį krypstančiam politiniam žvilgsniui. Tokiame kontekste architektūrinės utopijos tema Lietuvoje nėra itin aktuali. Visgi, paskaitoje siekiama parodyti, kad susiklosčius palankioms aplinkybėms nuolat iškylantys istorinių tyrimų ir šiuolaikinės praktikos pavyzdžiai rodo utopijos žanro aktualumą Lietuvos mokslinėje ir architektūrinėje praktikoje.
Tarpusavyje palyginti keturi utopijų tipai. Pirmasis tipas – utopija, apibrėžiama kaip tikslus, detalizuotas įsivaizdavimas ar projektas, neturintis konkrečios, realios vietos. Antrasis tipas – uchronija, utopinis pasakojimas, pateiktas kaip prognozė, utopijos tipas, tapęs futuristinių projektų pradininku. Trečiuoju tipu – distopija – yra laikoma neteisingai įgyvendinta utopija arba utopija, skirta tam tikrai, apibrėžtai visuomenės daliai. Distopija gali aktualizuotis bandant utopiją taikyti praktiškai. Ketvirtasis tipas – heterotopija – yra reali vieta, neturinti vientiso, vienareikšmio įsivaizdavimo margame socialiniame kontekste.
Aptariant utopijų pagrindą sudarančias teorijas, palyginti keli modeliai, socialinės ir politinės koncepcijos bei jų autoriai: „Dangiškoji Jeruzalė“, arba Panoptikumas, kaip klasikinės utopijos pavidalas ir Michelis Foucault; „Megamašina“, arba distopija, ir Lewisas Mumfordas; „fabriko tvarka“ ir Vytautas Kavolis; Zygmunto Baumano personalinės utopijos koncepcija ir ją atitinkantis heterotopijos tipas. Norint suprasti istorinius architektūros pavyzdžius, architektūrinės utopijos tipus ir formas, labai svarbi tampa Panoptikumo koncepcija, išplėtota Michelio Foucault galios diskurso teorijoje. Veikale „Disciplinuoti ir bausti: Kalėjimo gimimas“ įvardijamas naujas valdžios tipas – panoptizmas. Panoptizmas politikoje – priežiūra ir kontrolė, veikianti disciplinos ir unifikavimo principu. Tokios kontrolės formos – kalėjimas, kareivinės, fabrikai, ligoninės, mokyklos. Panoptizmo architektūroje pavidalai – uždaros architektūrinės formos su aiškiai išreikštų centru, kuriuo yra kontroliuojama visa centrą supanti aplinka, kaip Jeremy‘io Benthamo (1748–1832) suprojektuotame kalėjime, kuriame kiekvieną kalinį apsauga galėtų matyti visą laiką, arba Antono Francesco Doni utopinio miesto (1552) projekte, kur centre stovinti šventykla kontroliuoja visą miesto gyvenimą.
Siekiant suprasti šiuolaikinius architektūrinės utopijos tipus ir formas, nepamainoma tampa Z. Baumano takiojo modernizmo ir personalinės utopijos koncepcijos, Gilleso Deleuze‘o tinklo, pasiūlos ir kontrolės koncepcija bei M. Foucault pasiūlytas heterotopijos tipas. Z. Baumano nuomone, klasikinė (istorinė) utopija yra visuomenės, ginančios savo piliečių interesus, pažadas, žadantis teisingą, laimingą ir sėkmės lydimą gyvenimą. Tuo pat metu kalbant apie šių dienų padėtį, XX a. Vakarų Europą charakterizuoja pasikeitę trijų dėmenų – galios, valdžios ir piliečių – tarpusavio santykiai. Galia atsiskyrė nuo valdžios. Valdžia neteko galios rūpintis savo piliečiais. Vadovaujantis XX–XXI a. sandūroje susiformavusiais takiojo modernizmo principais, rūpinimasis visuomenės narių gerove perkeliamas nuo Dievo ar Valdžios ant paties nario, asmens pečių. Ir, kaip teigia garsus lenkų rašytojas Slavomiras Mrožekas, kiekvienas tampa savo paties vadybininku. Laimės ir visuotinės gerovės utopija iš tolimos ateities perkeliama į „čia ir dabar“ ir tuo turi rūpintis kiekvienas žmogus asmeniškai. Utopija iš visuomeninės tampa personaline utopija.
Žvelgdami į takiosios modernybės utopiją tipologiniu rakursu, šiandieniniame jos pavidale tyrinėtojai įžvelgia tam tikrą monstrą, jungiantį savyje kūno dalis, paimtas iš keleto skirtingų gyvūnų, primenantį vienaragį, sireną ar kitą išgalvotą fantastinį viduramžių gyvį, kurį vienu žodžiu apibūdina kaip heterotopiją (2 pav.). Šis terminas perimtas iš M. Foucault. Plačiai paplitusį filosofijoje ir sociologijoje, kiek mažiau žinomą architektūroje terminą M. Foucault interpretuoja kaip tam tikrą priešingybę utopijai, laikomai tiksliu, detalizuotu įsivaizdavimu ar projektu, neturinčiu konkrečios, realios vietos. Tuo tarpu heterotopija yra reali vieta, neturinti vientiso, vienareikšmio įsivaizdavimo margame socialiniame kontekste.
Tokį nevienareikšmišką šiuolaikinės utopijos pavidalą paaiškina G. Deleuze‘o tinklo, pasiūlos ir kontrolės koncepcija.Ja remiantis galima teigti, kad stilistiškai ar struktūriškai vientisas sprendimas, galutinė užbaigta forma (modernistiniu supratimu) nebėra šiandienos tikslas. Takiojoje modernybėje valdžios ar verslo jėga yra realizuojama ne per vienodumą, discipliną ir uniformiškumą, o per kontrolę ir pasiūlą. Visa tai atliekama per tokius principus kaip heterogenizavimas ir skirtumų modeliavimas. Taip kaip anksčiau disciplinos visuomenėje gamykla siekė suvienodinti individualybes ir taip pasiekti maksimalią beveidės masės jėgą, taip šiandien laisvės ir pasiūlos visuomenėje jėga pasiekiama per kontrolę sujungus į tinklą pavienes individualybes. Jėga pasiekiama vėl sujungiant vienodus interesus turinčius asmenis, tačiau dabar tai jau daroma nematomais būdais, palyginti su armija, kalėjimu, gamykla ar mokykla. Toks tikslas nėra kažkas nauja, nauja yra visur matyti ir naudoti tinklą. Šiandienos atveju utopija transformavosi iš visuotinės į personalinę, veikiančią iš karto dviem masteliais – asmeniniu ir visuomeniniu. Kiekviena maža, asmeninė, personalinė utopija veikia plačiame kontekste kaip didelio tinklo ar tinklų detalė ir atspindi savo tinklo vertybes, pasiūlą ar galimybes.
Aptariant utopijų pavyzdžius Lietuvoje, trumpai išnagrinėti ir palyginti trys pavyzdžiai: Vilniaus perstatymo planas (Januszas Tlomakowskis, 1931) (3 pav.); Lietuvos Respublikos paviljonas „EXPO 2000“ Hanoveryje (Valdas Ozarinskas, Gintaras Kuginis, Audrius Bučas, Marina Bučienė, Aida Čeponytė, 1998) (4 pav.); „Recycling utopia, Exploring (im)possible futures of Socialist mass housing“ (Goda Verikaitė, 2018) (5 pav.).
Konstatuojama, kad 1931 metų Vilniaus perstatymo planas yra sinkretiškas projektas, jungiantis dangiškosios Jeruzalės ir technopolio įvaizdžius, realistinę ir idealiąją topografiją, aiškią, fiziškai kontroliuojamų visuomeninių grupių tipologiją. Lietuvos Respublikos paviljonas „EXPO 2000“ yra futuristinis projektas, eksploatuojantis mašinos įvaizdį ir kviečiantis žvelgti į ateitį, perorientuojant visos valstybės ideologiją, konstruojant naują vienijančią viziją. 2018 metų „Recycling utopia“ yra heterotopija – prieštaringas, sinkretiškas, vizionieriškas projektas, koliažo principu jungiantis įvairius, tarpusavyje nederančius tyrimo metodus ir vaizdavimo formas, diskutuojamas temas ar projekto elementus.
Straipsnis parengtas remiantis architekto, Vilniaus dailės akademijos Vilniaus fakulteto Architektūros katedros dėstytojo, doc. Romualdo Kučinsko paskaita „Architektūrinė utopija vakar ir šiandien“, skaitytoje Architektūros kokybės vystymo asociacijos, finansuojant Lietuvos kultūros tarybai, surengtame keturių dalių nuotolinių paskaitų cikle „Utopija ir eksperimentas architektūroje“.
Paskaitą galima peržiūrėti čia:
