Žinia apie privalomą A energinio naudingumo klasę prieš kelerius metus sutikta skeptiškai. Net ir kartą atidėjus reikalavimo įsigaliojimo terminą, nuogąstauta, kad rinka taip ir nesuspėjo pasiruošti. Perėjimas nuo A prie A+ klasės buvo kur kas sklandesnis. Po poros metų laukia aukščiausias laiptelis – A++ klasė, tik jau dabar žadama – pasiekti jį taps lengviau, mat dėl vis aktyviau naudojamų atsinaujinančių energijos šaltinių palaimintas reikalavimų švelninimas.
Korekcijos padės taupyti
Metų pradžioje Aplinkos ministerija informavo apie statybos techninio reglamento (STR) „Pastatų energinio naudingumo projektavimas ir sertifikavimas“ pokyčius. Pasikeitimai, anot Aplinkos ministerijos Statybos ir teritorijų planavimo politikos grupės vyriausiosios specialistės Aurelijos Bielskytės-Petrenko, susiję su dar 2010-aisiais Europos Parlamento ir Tarybos priimta pastatų energinio naudingumo direktyva.
2017 metais buvo nustatyti minimalūs optimalūs sąnaudų atžvilgiu energinio naudingumo lygiai pastatų dalims, kuriais remiantis pakoreguoti esami reikalavimai atitvarų ir inžinerinių sistemų norminėms savybėms. Beje, kie kviena ES šalis narė pagal minėtą metodiką minimalius reikalavimus pastatams ir jų dalims nusistatė pati.
Taigi, STR visų pirma patikslinti reikalavimai pastatų atitvarų ir inžinerinių sistemų norminėms savybėms. Padidinus pastatų atitvarų šilumos perdavimo koeficientus (pavyzdžiui, gyvenamojo pastato sienos šilumos perdavimo koeficientas padidintas nuo 0,11 W/(m²×K) iki 0,13 W/(m²×K), pastato energijos vartojimo rodiklio reikšmės padidėjo, taigi, A+ energinio naudingumo klasės pastatuose leidžiama suvartoti daugiau energijos.
Kaip paaiškino ministerijos specialistė, ieškant racionaliausio sprendimo, buvo atlikta daugybė preliminarių skaičiavimų su įvairiais atitvarų apšiltinimo lygiais, pasitelkus kuriuos siekta nustatyti tokius reikalavimus atitvarų šiluminėms savybėms, kad A++ energinio naudingumo klasės pastatai su įvairiomis inžinerinėmis sistemomis atitiktų reikalavimus optimaliam minimaliam energinio naudingumo lygiui.
Pastato energinis naudingumas žymi energijos kiekį, reikalingą su įprastu pastato naudojimu siejamam energijos poreikiui patenkinti, įskaitant energiją pastato šildymo, vėsinimo, vėdinimo, karšto vandens ir pastato apšvietimo reikmėms, t. y. energijos kiekį, reikalingą naudoti pastatą pagal jo paskirtį.
Remiantis Statybos produkcijos sertifikavimo centro (SPSC) duomenimis, vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų namų, kurių naudingasis plotas yra apie 200 kv. m, energijos sąnaudos A energinio naudingumo klasės pastatui 52–55 kWh/m² per metus, A+ yra 49 kWh kv. m per metus. „Investuodami į aukšto energinio naudingumo būstą, gerokai sumažiname jo eksploatacines išlaidas. Kuo energiškai efektyvesnį pastatą statysime, tuo mažesnis energijos poreikis bus reikalingas, vadinasi, tuo daugiau galėsime sutaupyti“, – komentavo pašnekovė.
Dar vienas STR pokytis – nuo 0,80 iki 0,75 sumažintas rekuperatoriaus naudingumo koeficientas (kai pastate įrengta mechaninio vėdinimo su rekuperacija sistema). Galiausiai apsispręsta, kad nelieka privalomo ilginių šilumos tiltelių skaičiavimo, norint pasiekti A+ energinio naudingumo klasę. Tiesa, statytojai neturėtų pernelyg atsipūsti: išlieka reikalavimas prieš statybos užbaigimo procedūras atlikti statinio sandarumo matavimus.
Valstybė rodys pavyzdį
Dr. Edmundas Monstvilas.
Kauno technologijos universiteto Architektūros ir statybos instituto Statybinės fizikos laboratorijos mokslo darbuotojas dr. Edmundas Monstvilas, pats prisidėjęs prie STR pokyčių, komentavo, kad padidinti pastatų atitvarų šilumos perdavimo koeficientai reiškia plonesnį atitvarų šiltinimo sluoksnį. Skaičiuojama, kad stogų šiltinimo sluoksnis gali sumažėti 10 cm, sienoms prireiks 5–8 cm plonesnio šiltinimo sluoksnio, grindims kiek mažiau. Mokslininkas patvirtina – išlaidos pastatų apšiltinimui tikrai sumažės.
„Pokyčius STR nulėmė ir tas faktas, kad centralizuotos šilumos tiekėjai vis daugiau šilumos energijos pagamina iš atsinaujinančių energijos šaltinių. Tam pasitarnauja, pavyzdžiui, biodegalų deginimo technologija. Taigi, pakaks prisijungti prie centralizuotų šilumos tinklų, kad būtų pasiekta A++ klasė“, – reziumavo pašnekovas.
Kalbėdamas apie nebeprivalomą ilginių šilumos tiltelių skaičiavimą, mokslininkas pabrėžė, kad, viena vertus, praktikoje skaičiuojant ilginius šilumos tiltelius, nestigdavo klaidų, projektuotojai sugaišdavo daug laiko. Kita vertus, prievolė juos skaičiuoti visgi turėjo ir teigiamą pusę – specialistai buvo priversti išmokti tą daryti. Mat ilginiai šilumos tilteliai – kone pagrindinė šilumos netekimo priežastis. Per ilginius šilumos tiltelius, netinkamai juos įrengus, prarandama apie 15–20 proc. pastate suvartojamos šiluminės energijos, o tinkamai juos įrengus šiuos praradimus galima sumažinti iki 3–5 procentų.
Sandarumo rodikliai, anot pašnekovo, nesikeitė. Tik, pastebėjus, kad pastatuose, kur dideli vartai, pavyzdžiui, autoservisuose, garažuose, užtikrinti reikiamo sandarumo neįmanoma, tokiems specialios, paslaugų ir transporto paskirties pastatų patalpoms su vartais sandarumo reikalavimai nebebus keliami, nors jį išmatuoti būtina.
Beje, valstybė, panašu, imasi vedlio vaidmens – naujai statomi valstybės, savivaldybių pastatai jau nuo šių metų sausio turi atitikti A++ reikalavimus. Anot E. Monstvilo, šis reikalavimas įsigaliojo ypač palankiu metu – kai A++ energinio naudingumo klasės reikalavimus galima pasiekti palyginti nesudėtingai.
Straipsnis paskelbtas žurnale „SA.lt“ (Statyba ir architektūra) | 2019 vasaris.
