Naują etapą – reikalavimą statyti tik A energinio naudingumo klasės pastatus – žyminti 2016 metų lapkričio 1-oji atėjo ir praėjo, bet diskusijos apie permainas dar nesibaigė. Nors beveik negirdėti dalijimosi gerąja patirtimi, visuomenė jau įtariai dairosi potencialių naudos gavėjų, skundžiasi valdžios diktatu, o ekonomistai ir net politikai siūlo dar kartą skaičiuoti, ar statyti energiją taupančius pastatus apsimoka, ir neskubėti „šokti pagal Europos Sąjungos dūdelę“.
Reikalavimą laiko pertekliniu
Buvęs aplinkos ministras, šiandien – europarlamentaras Valentinas Mazuronis nepakeitė savo prieš trejus metus pareikštos nuomonės: „Energinis naudingumas – ne šventa karvė.“ Jis viešai stebisi, kad Aplinkos ministerija nesuskubo darkart atidėti reikalavimą statyti ne žemesnės nei A energinio naudingumo klasės pastatus, ir stengiasi įrodyti, kad čia tik kiekvienos valstybės apsisprendimo reikalas – ar įteisinti aukštesnius standartus, ar rūpintis tuo, kad jie neištuštintų piliečių piniginių.
Abejojantieji prieš kelis mėnesius įsigaliojusiu reikalavimu statyti energiją taupančius namus apeliuoja į tai, kad Lietuva ir be šios dedamosios gali pasiekti Europos Sąjungos (ES) šalių nusistatytus tikslus: iki 2020 metų padidinti energijos naudojimo efektyvumą 20 proc., sumažinti bendrą išmetamų šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį 20 proc., skatinti naudoti atsinaujinančių šaltinių energiją, nes neturi taršios ir daug energijos naudojančios pramonės, rūpinasi daugiabučių modernizacija ir yra tiesiog tausojanti aplinką.
Neretai pabrėžiama, kad naudos dėl šios direktyvos įgyvendinimo turės tik šiltinimo medžiagų ir rekuperacinės vėdinimo įrangos pardavėjai, o gyventojams investicija atsipirktų tik per keliolika ar keliasdešimt metų.
Tad vis dėlto kas būtų, jei Lietuva persigalvotų – atsisakytų dar 2012-aisiais sudėliotos perspektyvinės strategijos, nespėtų ar tiesiog nutrauktų pasirengimą nuo 2021-ųjų statyti A++ klasės pastatus?
Nevykdant įsipareigojimų gresia baudos
Gintarė Taluntytė.
ES valstybių narių patirtis leidžia atsakyti trumpai – grėstų įspūdingos baudos. Tačiau Europos teisės departamento prie Teisingumo ministerijos Atstovavimo ES teismuose skyriaus l. e. p. vedėja Gintarė Taluntytė nelinkusi užbėgti įvykiams už akių ir spekuliuoti šia tema.
„Tokia situacija yra visiškai hipotetinė – pagal šiuo metu galiojančius 2010 metų gegužės 19 dienos Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2010/31/ES dėl pastatų energinio naudingumo (toliau – Direktyva 2010/31/ES) perkeliančius nacionalinius teisės aktus nėra pagrindo manyti, kad nuo 2021 metų nebus laikomasi reikalavimo statyti energijos beveik nenaudojančius pastatus. O informacijos, kad reguliavimą būtų ketinama keisti, irgi nesame gavę“, – komentavo G. Taluntytė.
Lietuvos įsipareigojimai perkelti ir į Statybos įstatymą, ir į Statybos techninį reglamentą.
Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 43 (1) str. 1 d. 1 p. nustatyta, kad minimalūs pastatų energinio naudingumo reikalavimai privalomi naujiems statomiems pastatams (jų dalims).
To paties straipsnio 5 d. aiškiai įtvirtinta, kad po 2018 m. gruodžio 31 d. valstybės ir savivaldybių institucijų, įstaigų bei įmonių statomi nauji, o po 2020 m. gruodžio 31 d. visi statomi nauji pastatai turi būti energijos beveik nenaudojantys pastatai, kaip jie suprantami pagal Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymą. Reikalavimus energijos beveik nenaudojantiems pastatams nustato Vyriausybė arba jos įgaliotos institucijos.
Pagal statybos techninio reglamento STR 2.01.02:2016 „Pastatų energinio naudingumo projektavimas ir sertifikavimas“, patvirtinto 2016 m. lapkričio 11 d. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro įsakymu Nr. D1-754, 21 punktą, statomų pastatų, kuriems prašymas išduoti leidimą statyti naują statinį ar rašytinį įgalioto valstybės tarnautojo pritarimą statinio projektui pateiktas po 2021 m. sausio 1 d., kai statybą leidžiantys dokumentai neprivalomi, – statybos darbai pradėti po 2021 m. sausio 1 d., energinio naudingumo klasė turi būti ne žemesnė kaip A++.
Ekonominės priežastys – ne argumentas
Pasak G. Taluntytės, jei vis dėlto minėtų reikalavimų būtų ketinama atsisakyti ar juos iš esmės pakeisti, toks teisės akto projektas, kaip susijęs su ES teise ir iš jos kylančiais reikalavimais, visų pirma turėtų būti derinamas su suinteresuotomis institucijomis, tarp jų – ir su Europos teisės departamentu, kurio viena pagrindinių funkcijų yra užtikrinti, kad iš ES teisės kylantys įpareigojimai būtų tinkamai įgyvendinti nacionalinėje teisėje.
G. Taluntytė atkreipė dėmesį ir į tai, kad Aplinkos ministerija negalėtų pateisinti projekto, kuriuo būtų atsisakoma mažinti energijos naudojimą pastatuose iki A++ klasės, remdamasi tik ekonominėmis priežastimis – išaugsiančiomis statybų sąnaudomis asmenims, pernelyg ilgu investicijų atsiperkamumu ir pan.
„ES Teisingumo Teisme nagrinėta ne viena byla, kuriose valstybės narės iš ES teisės kylančių įsipareigojimų nevykdymą bandė teisinti našta valstybės biudžetui, per didele ekonomine našta verslui, gresiančiais streikais ir pan. Vis dėlto ES Teisingumo Teismas suformulavo praktiką, kad valstybė narė iš ES teisės kylančių įsipareigojimų nevykdymo negali pateisinti remdamasi praktinėmis ir (ar) ekonominėmis priežastimis“, – komentavo G. Taluntytė.
Pasak Europos teisės departamento Atstovavimo ES teismuose skyriaus l. e. p. vedėjos, jeigu vis dėlto teisės aktuose įtvirtinti įpareigojimai būtų panaikinti ar pakeisti, Europos Komisija prieš Lietuvą galėtų pradėti pažeidimo procedūrą dėl įsipareigojimų nevykdymo.
„Jeigu Lietuvos Respublika nuspręstų panaikinti arba iš esmės pakeisti į nacionalinę teisę perkeltus Direktyvos 2010/31/ES reikalavimus, Europos Komisija, remdamasi Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) 258 straipsniu, galėtų kreiptis į ES Teisingumo Teismą su prašymu pripažinti Lietuvos Respubliką neįvykdžiusia iš ES teisės kylančių reikalavimų. Jeigu Lietuva sprendimu būtų pripažinta neįvykdžiusi įsipareigojimų ir jų toliau nevykdytų, Europos Komisija galėtų kreiptis į Teisingumo Teismą su prašymu paskirti vienkartinę ar periodinę baudą“, – aiškino G. Taluntytė.
Tiesa, Europos Komisijai pradėjus pažeidimo procedūrą prieš Lietuvą, vyktų gana ilga kelerių metų trukmės procedūra iki tol, kol Komisija galėtų kreiptis į ES Teisingumo Teismą. Jos metu, pasak teisininkės, būtų dedamos visos pastangos, kad iš Direktyvos 2010/31/ES kylantys reikalavimai nacionalinėje teisėje būtų tinkamai įgyvendinti, o pažeidimo procedūra nutraukta. Ir tai yra pirmiausia nacionalinių institucijų, besirūpinančių ES teisės įgyvendinimu, interesas. Tad šios procedūros metu išsprendžiama apie 99 proc. visų probleminių situacijų.
Tuo atveju, jei valstybė narė vis dėlto nepakoreguotų teisės aktų pagal direktyvinius įsipareigojimus, konkretų baudos dydį siūlytų Europos Komisija, atsižvelgdama į pažeidimo trukmę ir sunkumą.
„Lietuva vėluoja įgyvendinti ES sąvartynų direktyvą. Dėl to ne tik kenčia šalies gyventojai, bet gresia ir daugiau kaip pusės milijono eurų bauda“, – tąkart piktinosi ir šalies Prezidentė Dalia Grybauskaitė.
Vis dėlto vėliau direktyva buvo tinkamai perkelta į nacionalinę teisę, ir šiandien dėl jos nei ieškinys prieš Lietuvą Teisingumo Teisme, nei baudos negresia.
Straipsnis paskelbtas elektroniniame žurnale „SA energiškai efektyvus pastatas“, 2017 / 1.
