Jau gegužę kairiajame Nemuno krante bus prišvartuotas buvęs laivas-žemkasė, paverstas tarpdisciplinine kultūros ir meno erdve „Nemuno7“. Vienas pagrindinių šio projekto tikslų – ne tik išsaugoti istorinį paveldą, bet ir suteikti jam naują aktualų vaidmenį šiandien. Apie unikalų projektą portalui SA.LT pasakoja viena jo autorių, architektė Sigita Kundrotaitė-Savickė.
Laivo-žemkasės transformacija į kultūrinę erdvę
Transformuotame laive šiuo metu įrengiama daugiafunkcinė kultūros erdvė, kuri puoselės tvarumo idėjas ir konceptualiai derės su vietos kontekstu. Projekto jungiamąja tema pasirinktas vanduo – kuriamas savotiškas vandens patyrimo centras, jo autoriai vandenį kvies patirti iš meno, architektūros, mokslo perspektyvos.
„Šis objektas išskirtinis, keliantis daug klausimų ir skatinantis ieškoti kompromisų. Pagrindinė idėja – pritaikyti žemkasę funkcionuojančiai ir keliančiai emocijas erdvei. Tai nėra apie estetiką ar formą. Tai labiau apie pojūtį – apie tai, kas mus supa ir supo. Čia susikerta darbo pramonės kultūra, laivyba, gamtos stichija, menas, pažinimas, žmogus“, – pasakoja architektė S. Kundrotaitė-Savickė.
Dėmesys tvarumui ir ekologijai
Projektui pasirinktas pramoninio paveldo objektas – 1961–1977 m. pagaminta vandens žemkasė. Anuomet jos turėjo didelę reikšmę laivyboje, šiandien šios žemkasės jau nenaudojamos. Kurdami naują tarpdisciplininę erdvę autoriai pasitelkia ir transformuoja tai, kas jau buvo sukurta anksčiau.
„Pritaikydama laivo erdves aš stengiuosi naudoti ne naujus objektus, bet jau esamus ir tokiu būdu kurti autentiškumo pojūtį. Pavyzdžiui, įrengdama menininkų rezidencijų erdves, siekiu nenutolti nuo laivo koncepto. Greta „Nemuno7“ anksčiau veikė didelis laivas „Nemuno 8“, jame buvo daug kajučių, kuriose gyveno šeimos. Mes panaudojome šio laivo lovas, kitus baldus. Jie nėra standartiniai, taigi žmonės, kurie dirbs ir kurs „Nemuno7“, turės išmokti prisitaikyti prie šių objektų, o tai irgi teigiama, nauja patirtis“, – pasakoja architektė.
Ji pabrėžia, kad į tvarumą šiame projekte žvelgiama ne tik iš ekologinės perspektyvos, bet ir iš visuomenės, žmonių santykių pusės: „Manome, kad net ir mažas žingsnelis gali nulemti didesnį pokytį. Dėl to siekiame puoselėti šią vertybę ir skleisti apie ją žinią.“
Ekologinio sąmoningumo principas bus taikomas ne tik transformuojant žemkasę, kviečiant bendradarbiauti tvarumą aktualizuojančius kūrėjus, bet ir skatinant į projekto veiklas įsitraukti rajono bendruomenę ir verslą.
„Seno su nauju pokalbis prasideda nuo pagarbos jau esamam objektui, nesiekiant jo sulaužyti ar stipriai pakeisti pritaikant savo naujam poreikiui. Naujos formos projektuojamos iš metalo ir stiklo nenutolstant nuo esamų laive medžiagų, bet tuo pačiu pabrėžiant, kad nauja yra nauja, neapsimetant senu objektu, kad stebėtojui būtų aišku, kas yra kas laive“, – teigia S. Kundrotaitė-Savickė
Architektūriniai ir dizaino sprendimai
S. Kundrotaitė-Savickė dalinasi, kad pagrindinės esamo laivo erdvės išliks tokios pat formos, kokios ir buvo. Vienoje iš tvindeko erdvių įrengiama edukacijų erdvė – patalpa skirta mini dirbtuvėms ir mokslui apie vandenį.
Kitoje erdvėje projektuojama menininkų rezidencija – ši zona pertvarkoma į jaukesnę, labiau pritaikytą gyvenimui, joje bus galima miegoti, dirbti, valgyti ir kurti.
Esama laivo WC ir dušo patalpa išsaugoma autentiška, demontuojant vėliau atsiradusias plastikines lenteles, atveriant metalinius paviršius. Patalpos taps erdvesnės, švaresnės ir patogesnės.
Architektė pasakoja ir apie dvi naujas erdves – antstate suprojektuota parodų erdvė, o po juo įrengiama mini virtuvėlė reziduojančiam menininkui. Spalvos ir estetika esamose erdvėse išliks autentiškos, o naujose erdvėse dominuos monochrominis minimalistinis stilius.
Pagrindiniai dizaino akcentai – pati žemkasė, augalai ir meno kūrinių ekspozicija.
Denyje – augalai pionieriai
Viena unikalesnių „Nemuno 7“ detalių – suplanuotas žemkasės denio apželdinimas augalais pionieriais. Taip pat kuriami šių augalų aprašymai bei audiogidas, kurie atliks edukacinę funkciją.
„Žemkasė buvo sukurta ir naudojama tam, kad pakeistų gamtą, pritaikytų ją pramonei. Dabar vaidmenys tarsi apsiverčia ir augalų pagalba stengsimės žemkasę įlieti į gamtinį ir kultūrinį foną“, – teigia S. Kundrotaitė-Savickė.
Anot jos, viena ankstyvųjų idėjų buvo sukurti plaukiantį parką: „Pramoninė konstrukcija ir augalas yra tarsi kontrastuojantys elementai, tačiau natūrali žaluma suminkština, suteikia gyvybės šaltiems metaliniams paviršiams, sunkiems mechanizmams. Nuo pirmosios idėjos nepabėgome, tiesiog ją praplėtėme. Apželdinimo planui pakvietėme kraštovaizdžio architektę, aplinkos dizainerę Ūlą Mariją Bujauskaitę, kuri į užduotį pažvelgė kūrybiškai ir pasiūlė apželdinti augalais pionieriais.“
„Pionieriai – augalų rūšys, kurios pirmosios pradeda augti naujai susidariusiuose žemės plotuose. Tarpsta kraštutinėmis augimo sąlygomis, dažnai apleistose miesto, industrinėse erdvėse, stichijų nuniokotose teritorijose. Vykstant biologinei sukcesijai augalai pionieriai sukuria kitoms augalų rūšims palankesnes augimo sąlygas ir šių po to užgožiami. Pirmus kartus atvykus apžiūrėti, pastebėjome, kad laivas jau buvo apaugęs“, – apie apželdinimui pasirinktą augalų rūšį pasakoja S. Kundrotaitė-Savickė.
Architektė atskleidžia, kad įkvėpimo šaltiniu tapo ir Niujorko parkas „High line“, kuriame puikiai derinamas industrinis paveldas ir urbanistinė erdvė su gamta. Šio objekto gerąją praktiką buvo siekiama pritaikyti ir „Nemuno 7“ projekte.
Projektas yra „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ programos dalis. Transformuota žemkasė įsikurs Zapiškyje ir gegužės 22 d. atvers duris lankytojams.
