Kauno autobusų stotį suprojektavę architektai įrodė, kad išskirtinė architektūrinė pastato išraiška – stiprus motyvas pastatui tapti miesto ženklu, sukurti savitą veidą keliasdešimt metų pokyčių stokojusiai teritorijai, o aplinkinės miesto dalies gyventojams – mėgautis miestietiškos aplinkos kokybe.
Carinį pastatą nuspręsta išsaugoti
Kauno miesto autobusų stotis nuo 1936-ųjų glaudėsi buvusiame „Minervos“ ketaus liejyklos administraciniame pastate. Jau tuomet manyta, kad raudonų plytų pastatas taps laikinais autobusų stoties namais, tačiau nei prieš keliasdešimt metų rengti architektūriniai konkursai, nei galimybių studijos taip ir netapo realybe.
Naująją Kauno autobusų stotį suprojektavusio architektų biuro bendrovės „Dviejų grupė“ architektas Gintaras Balčytis (projekto bendraautoriai – Jurgita Šniepienė, Kęstutis Vaikšnoras, Paulius Vaitiekūnas, konstruktoriai – „Konstruktorių cechas“, konstrukcinės dalies projekto vadovas Eugenijus Skirius) pripažino, kad vienas pagrindinių jų uždavinių buvo jautriai įvertinti urbanistinę situaciją. Nedidelėje, aplinkosaugininkų saugomoje, miesto gatvių apsuptoje Kauno naujamiesčio teritorijoje prie Vytauto prospekto teko įkurdinti 13,7 tūkst. kv. metrų ploto kompleksą. Beje, ši prospekto dalis susiformavusi chaotiškai: tarp autobusų ir geležinkelių stočių – vienaukščių ir daugiaaukščių pastatų margumynas.
Vadovaudamiesi parengtu detaliuoju planu, kuriame buvo numatyta sąlyga neužstatyti erdvės priešais Vytauto prospektą, architektai priėmė sprendimą priešais gatvę įrengti miestui skirtą viešąją erdvę – 800 kv. metrų ploto aikštę. Taip pat – pagrindinį pasažą, kuris sujungia Vytauto pr. viešąją erdvę su stoties peronu – juo keleiviai patogiai pasieks stotį ar prekybos centrą.
Nors buvo nutarta statyti naują autobusų stoties pastatą, senojo apsispręsta negriauti, o integruoti į naująjį. G. Balčyčio žodžiais, naujos architektūros santykis su istorine architektūra ypač vertingas, o pastatą nugriauti tik todėl, kad jis nemodernus, nėra teisinga.
Buvęs ketaus liejyklos administracinis pastatas pirmąsyk buvo rekonstruotas 1981 metais, Vykstant naujojo autobusų stoties pastato statyboms, raudonų plytų mūras restauruotas, pastatui grąžinta autentiška forma: buvusi kukli keleivių laukiamoji salė pirmame aukšte pritaikyta maitinimo įstaigai, antrajame aukšte įkurdintos biurų patalpos.
Akcentu tapo laikrodis
Daugiafunkcis pastatas dėmesį traukia 18 metrų aukščio stačiakampė arka su didžiuliu, Vokietijos laikrodžių gamykloje pagamintu laikrodžiu. Šis, architekto teigimu, neatsiejamas autobusų ar traukinių stoties atributas. Ne mažiau reikšminga jo funkcija – pasitikti įeinančiuosius į pastatą. Beje, Kauno autobusų stotyje sumontuotas 4 metrų skersmens elektromechaninis laikrodis tik ką oficialiai įtrauktas į Lietuvos rekordų sąrašą. Jo šviečiančios baltos spalvos valandų padalos ir rodyklės yra 8 centimetrų pločio, rodyklė, rodanti minutes – 2,08 metrų ilgio, valandas – 1,33 metro ilgio.
Po vienu stogu – skirtingos funkcijos
Dar tik planuojamos arba jau iškilusios modernios autobusų stotys Lietuvoje įprastai perima Europoje paplitusį modelį – po savo stogu priglausti prekybos ar paslaugų centrus.
G. Balčytis atkreipė dėmesį, jog modernios autobusų stotys įprastai iškyla verslo iniciatyva, todėl suvokdami šio pastato svarbą miestui verslininkai noriai investuoja ir į pastato architektūrinę išraišką, kad pastatas nesentų ir neatrodytų beveidis, ir į papildomas funkcijas.
„Manau, kad tokie objektai kaip stotys, bankai turėtų išsiskirti savo architektūra. Tai parodo miesto vystymosi tendenciją. Kauno autobuso stoties išsiskiria forma, funkcija ir turiniu bei funkciniais ryšiais – sujungia tarptautinio, tarpmiestinio transporto srautus su miesto transporto srautais, dviračių, pėsčiųjų takais, požemine automobilių stovėjimo aikštele. Manau, kol kas tokio lygio visuomeninių objektų Lietuvoje nėra“, – teigė architektų biuro „Dviejų grupė“ architektas. Naujoji autobusų stotis inspiravo ir aplinkinės teritorijos pokyčius. Pavyzdžiui, gretimame Vytauto prospekte paklota nauja asfalto danga, gatvė apšviesta ir pritaikyta dviratininkams. Taip pat atkurta Girstupio ir rekonstruota Bažnyčios gatvė – čia įrengta žiedinė sankryža.
Vienas pagrindinių architektams keltų reikalavimų buvo sukurti perimetrinį užstatymą, būdingą kaimynystėje esančioms gatvėms. Ieškant galimų sprendimų, išeitimi tapo peronus juosianti stoginė, kuri įrengta 10 metrų aukštyje, o po ja sukurta viešoji erdvė ir stoties peronas. „Iš esmės pastatas lakoniškas, pasižymintis aiškiomis, paprastomis formomis, paprasta architektūrine kalba. Tokia, kokia pasižymėjo Kauno tarpukario „bauhauzo“ stiliaus pastatai“, – kalbėjo pašnekovas.
Lankytojų edukacijai – netradiciniai šviestuvai
Tamsiai pilkos keraminės plokštės pasirinktos arkos apdailai, o medžio apdaila skirta stoginių apatinėms dalims. Beržo medienos apdaila panaudota pagrindinėms stoties vidaus edrvėms. Pasažui ir keleivių laukimo salei, siekiant „sulieti“ lauko ir vidaus erdves, pasirinktos ornamentuotos ir vienspalvės akmens masės plytelės, o lauko erdvėms – pilkos granito plokštės. Laukiančių keleivių dėmesį atkreipia šviestuvai, primenantys judėjimo kryptis. Natūrali saulės šviesa į pastatą patenka pro laukimo salės vitrinas, kur keleivių žvilgnis gali nuslysti į Kauno Žaliakalnio šlaitų fragmentus. Taip pat šviesa patenka pro lubose įrengtus apvalius stoglangius.
Kauno autobusų stotyje veikia 21 išvykimo bei trys autobusų atvykimo aikštelės. Keleiviams informuoti stotyje įrengti informaciniai ekranai. Viešojoje požeminėje automobilių stovėjimo aikštelėje telpa beveik du šimtai automobilių.
Pastato stogas plokščias, tad, kaip įprasta tokiu atveju, pasirinkta bituminė prilydomoji danga. Vienas plokščiųjų stogų privalumų – jis neužgožia natūralios aplinkos.
Įrengiant plokščiąjį stogą šilumos izoliaciniai ir hidroizoliaciniai sluoksniai sumontuoti ant gelžbetoninės perdangos. Kauno autobusų stotyje buvo parinkta efektyvi šilumos izoliacinė sistema iš minkštos ir kietos akmens vatos, kuri leis sumažinti šilumos nuostolius per stogo konstrukciją, taip pat padės taupyti energiją pastato šildymui bei vėsinimui. Stogo hidroizoliacijai pasirinkta dvisluoksnė sistema, kurios viršutinis sluoksnis padengtas skalūno pabarstu, apsaugančiu nuo ultravioletinių spindulių poveikio.
Anot korporacijos TECHNONICOL techninio specialisto Aleksėjaus Lisovskio, bituminę prilydomąją dangą galima eksploatuoti iki 30 metų. Skaičiuojama, kad kompanijos pagamintos prilydomosios dangos dengia kone 90 proc. plokščiųjų stogų Lietuvoje.
Daugiau informacijos rasite www.technonicol.lt
Faktai ir skaičiai:
Kauno autobusų stoties kompleksas suprojektuotas 2015 metais.
Komplekso plotas – 13,700 kv. m.
Autobusų stotis 1600 kv. m ploto.
Prekybos centras ir prekybos paskirties patalpos 5500 kv. m ploto.
Stogo plotas – 10 tūkst. kv. metrų.
Stogo danga: Kauno autobusų stoties stogui panaudota „Unifleks“ danga. Ji dengia maždaug 60–70 proc. visų plokščiųjų stogų Lietuvoje.
Požeminė automobilių stovėjimo aikštelė ir kitos paskirties patalpos 6600 kv. m ploto.
Požeminėje automobilių stovėjimo aikštelėje įrengtos 187 automobilių ir apie 100 dviračių vietų.
Autobusų stotyje įrengta laukiamoji salė, kasos, savitarnos kasos, bagažo saugykla, turizmo agentūra, kavinė, siuntų terminalas.
Autobusų stoties perone per parą apsilanko kone 10 tūkst. žmonių. Jų patogumui įrengta 21 įlaipinimo aikštelė, 3 išlaipinimo aikštelės. Į stotį per parą užsuka apie 600 autobusų.
RĖMĖJO TURINYS
