Viena eilę metų iš eilės karaliauja „The Economist“ sudaromo geriausiai gyventi tinkančių miestų eilutėje. Beveik visose kategorijose Viena renka šimtukus ir yra tikras Europos pasididžiavimas. Tačiau šiandien kalbėsime apie vieną iš aspektų, kuris nulemia šio miesto patrauklumą – prieinamas, estetiškai gražus ir puikus gyvenimui municipalinis būstas, kuris, nors pradėtas kurti iškart po Pirmojo pasaulinio karo 1919 m., tačiau jau tada planuotas pagal standartus, iki kurių mums net šiandien kai kada dar toli. Tad Viena ir jos nuostabus eksperimentas, kuris pasiteisino ir su trumpa pertrauka tęsiasi jau daugiau nei šimtą metų.
1919 m. miesto valdžia susidūrė su problema, kuri buvo būdinga to meto didiesiems miestams – po karo ieškodami geresnio gyvenimo bei darbo, į miestą pradėjo plūsti žmonės iš kaimų ir mažesnių miestelių. Nei Viena, nei kiti didieji miestai, nebuvo pasiruošę tokiam antplūdžiui. Tuo metu Vienoje apie 200 tūkst. žmonių neturėjo gyvenamosios vietos arba gyveno lūšnynuose. Dar apie 150 tūkst. nuomavosi lovą tik tam tikroms valandoms. Tad per parą toje pačioje lovoje miegojo 2 – 3, o kartais ir daugiau žmonių
Nors dar 1917 m. Vienos valdžia pradėjo bandyti spręsti problemas įvedant nuomos mokesčio kontrolę bei išleidžiant įsakus, kurie turėjo apginti nuomininkus, padėtis tik blogėjo. Todėl po karo į valdžią atėjusi kairiųjų valdžia susidurė su paprasta realybe – pasiūla per maža ir per prasta. Būstų tiesiog buvo per mažai. Dauguma būstų neatitiko jokių sanitarinių sąlygų, o tai grėsė epidemijomis ir vis prastėjančia miesto sveikata. Negana to, darbuotojų atsakas į būsto trūkumą buvo paprastas – miesto prieigose ir net pačiame mieste kūrėsi lūšnynai be tekančio vandens, dažniausiai pačių gyventojų sumeistrauti, vargiai atitinkantys bet kokias žmogiškas sąlygas. Tad iškilo klausimas: ką daryti?
Kaip buvo minėta, problema nebuvo būdinga tik Vienai, taip jau sutapo, kad milžiniškas paklausos augimas ėjo kartu su naujomis urbanistikos madomis, kurioms daug įtakos turėjo šveicarų – prancūzų architektas Le Corbusier (Charles-Edouard Jeanneret slapyvardis). Šios naujos mados diktavo aukštus pastatus, lengvai „surenkamus“ namus rajonuose, kurie kūrėsi aplink mašinų eismą. Tai labai sutapo su miestų noru greitai ir pigia spręsti būsto trūkumo problemą. Tokia praktika leido statyti vertikalius namus su daugiau butų, tai daryti gana pigiai, o butų apačioje palikti daugiau vietos. Idėja, nors ir skambėjo gerai, iš tiesų dažnai naikino viešąsias erdves, ten įrengiant mašinų kelius arba tankinant užstatomumą tokiais pačiais vertikaliais projektais. Tokie rajonai dažnai buvo statomi miesto pakraščiuose tartum atskiros gyvenvietės. Viena pasirinko kitokį modelį: vietoje pigiausio, vertikalaus varianto miesto pakraščiuose, ji nusprendė municipalinį būstą „įsiūtį“ į miesto audinį. Taip gimė išskirtiniai projektai visame mieste, su visiems atvirais vidiniais kiemais, baseinais bei fontanais, viešosiomis pirtimis, mokyklomis, darželiais visiems prieinamomis skalbyklomis. Vienas pirmųjų tokių projektų – „Reumann-Hof“ pastatų kompleksas pastatytas dar 1923 m. ir pavadintas pirmojo Vienos mero, socialdemokrato Jakob Reumann, garbei.
Vienos municipalinio būsto projektai išsiskyrė savo kokybe, lokacijomis ir išvaizda. Dauguma jų buvo vienetiniai projektai su inkorporuota socialine infrastruktūra, tam laikmečiui nebūdingais higieniniais patogumais ir mažosios architektūros sprendimais, kurie net ir dabar įkvepia bei verčia norėti gyventi šiuose pastatuose. Dar 1923 m. Vienos miesto municipalitetas įvedė „Breitner tax“, dar kitaip prabangos mokestį, kuriuo buvo apmokestinamas prabangus turtas, žemė, tarnai ir prabangos prekės. Iš šio mokesčio surinkti pinigai keliavo būsto statybos projektų finansavimui. Tais pačiais metais nuspręsta tokių būstų sukurti 25 tūkstančius. 1927 m. Viena nusprendė įjungti aukštesnę pavarą ir pastatyti dar 30 tūkstančių butų. 1933 m. apie 200 tūkst. miesto gyventojų jau gyveno municipaliniuose būstuose. Deja, atėjęs karas sunaikino apie 87 tūkstančius būstų ir apie 35 tūkst. gyventojų tapo benamiais. Tačiau, kaip ir po Pirmojo, taip ir po Antrojo pasaulinio karo, valdžioje atsidūrė kairieji, kurie ne tik atkūrė municipalinio būsto programą, tačiau ją ir išpletė. 1951 m. miestas baigė 100 tūkstantojo buto statybą, o 1981 m. ir 200 tūkstantojo buto statybą.
Dėl savo unikalios prieigos prie municipalinio būsto įgyvendinimo, Viena išvengė taip gajos kituose Europos megapoliuose stigmos. Patys Vienos gyventojai pasididžiuodami mėgsta sakyti, kad pagal jų gyvenamajį adresą negali nuspręsti apie miestiečio turtinę padėtį. Kol 1980 – 1990 m. kiti Europos didmiesčiai arba turėjo labai reklamuoti socialiniais getais virtusius savo municipalinius projektus, juos griauti arba perduoti į privačias rankas, Viena toliau investavo į šiuos projektus. Ne tik į jų tolimesnį statymą ir plėtojimą, tačiau ir į atnaujinimą. Šiuo metu apie 60% visų miesto gyventojų gyvena miesto būstuose, unikali sistema užtikrina, kad būstą asmuo gali gauti pragyvenęs mieste bent 2 metus ir turintis ne aukštesnes, nei numatyta, pajamas. Tačiau, jei vėliau šią pajamų ribą asmuo peržengs, būstas iš jo ar jos atimamas nebus, kad ir visą gyvenimą ten būtų galima pragyventi. Dauguma senųjų būstų jau atitinka naujus europinius standartus, o šiuo metu projektuojami arba statomi 17 naujų pastatų, kurie turėtų būti užbaigti iki 2026 metų. Dauguma šių pastatų yra projektuojami, kaip save aprūpinantys žalieji pastatai – bendruomenės.
Miestuose, vis aštrėjant apgyvendinimo problemai, kai būstų kainos yra rekordiškai aukštos, paskolos brangsta, o nuomos kainos tampa tiesiog per didelės, bandoma rasti įvairių būdų spręsti šią problemą. Štai Berlyno gyventojai referendume, 59% balsavus už, pasirinko nacionalizuoti didžiausią būsto nuomos įmonę. Tiesa, tokiam veiksmui pasipriešino miesto vadovai. Tuo tarpu Helsinkis, prisitaikęs Vienos modelį, jau valdo 17% visos būsto nuomos rinkos. Nors dalis tokių namų dar statyta pokariu – greičiau, pigiau, aukščiau modeliu, tačiau naujieji namai atspindi geriausius Vienos principus. Lietuvos sostinėje aštrėjant būsto įperkamumo ir nuomos problemoms, gal metas pradėti diskusijas apie municipalinio būsto vystymą ir Lietuvoje?
