Mažiausia projektavimo kaina, pigiausi sprendimai, abejotinos kokybės medžiagos, popierinė techninė priežiūra – kitaip tariant, kuo daugiau renovuotų kvadratinių metrų už kuo mažesnę kainą. Tokiu principu Lietuvoje dažniausiai vadovaujasi ir renovacijos ideologai, ir vartotojai.
Patys rūpinosi darbais
Kaune A. Ramanausko-Vanago gatvės trečiojo namo bendrijos pirmininkas Zenonas Baranauskas 2008 metais prasidėjus daugiabučio renovacijos darbams dienas leido ant pastolių, nes rūpėjo kontroliuoti ne tik statybininkų perkamas medžiagas, bet ir jų darbą.
Savo jėgomis parengę investicinį projektą – pasinaudoję atitinkamą kvalifikaciją turinčios vienos bendrijos narės paslaugomis, namo gyventojai apskaičiavo, kad sutaupė apie 700 tūkst. litų. Vietoj renovacijai planuotų 2,5 mln. litų užteko 1,8 mln. litų.
Techninį projektą irgi rengė pačių gyventojų pasirinkti specialistai. Įmonių, kuriose lankėsi bendrijos atstovai, siūlymai skyrėsi 20–30 tūkst. litų. Kauniečiai nesirinko pigiausių paslaugų. Taip pat buvo surengti net septyni atskirų darbų rangovų konkursai. Namo komisija, anot Z. Baranausko, svarstė tik tuos siūlymus, kurie atitiko pateiktus reikalavimus. Paskutiniame etape pasirinktas laimėtojas, pasiūlęs darbus atlikti už mažiausią kainą.
Didžioji dauguma namo bendrijos narių, anot pašnekovo, balsavo už renovaciją. Jos nauda abejojo tik gaunantieji valstybės paramą. Name apšiltinti pamatai, stogas, cokolis, įrengti nauji liftai, pakeisti langai ir durys, vamzdynai, radiatoriai, suremontuotos laiptinės. Pirmininkas apskaičiavo, kad sąskaitos už šildymą baigus renovacijos darbus sumažėjo daugiau kaip 60 proc.
Dabar Z. Baranauskas negaili patarimų gyventojams, pradedantiems renovacijos karuselę: kalba apie tai, kad svarbu yra ne gauti paslaugą už mažiausią kainą, o medžiagų bei atliktų darbų kokybė, techninė priežiūra.
Dalinės renovacijos kaina
Pavyzdiniu laikomo Kauno daugiabučio gyventojai projektuotojus rinkosi įvertinę jų patirtį, tačiau įprastai, architekto Henriko Žukausko teigimu, pasirenkami pasiūliusieji mažiausią kainą. Premjero Algirdo Butkevičiaus visuomeninis patarėjas aplinkosaugos klausimais H. Žukauskas įsitikinęs, kad mažiausios projektavimo ar statybos darbų kainos kriterijus apskritai neturėtų būti taikomas – tik racionalūs, ekonomiški kriterijai. „Mažiausia kaina viešuosiuose pirkimuose gali būti taikoma, jei perkamas stalas, pieštukas, automobilis įmonei ar telefono aparatai“, – komentavo architektas. Juolab Viešųjų pirkimų įstatyme numatyta galimybė rinktis arba pigiausią, arba ekonomiškai naudingiausią prekę. Kiekvienas statinys, anot architekto, turi būti traktuojamas kaip individualus produktas ir jam taikomi individualūs sprendiniai. „Kaip galima nusipirkti architektūrinius ar konstruktyvinius sprendinius už mažiausią kainą? Juk neištyrinėjus pastato, nežinant jo problemų, net negalima apytiksliai pasakyti, kiek kainuos darbai, – svarstė
H. Žukauskas. – Visais atvejais projektas turėtų būti perkamas, jei tinka jo estetinė išraiška, atitinka funkcija. Nesvarbu, kiek jis kainuoja. Užsakovas turėtų pirkti funkciją ir vaizdą, kuris jam reikalingas.“ Planuojant renovaciją ypač svarbu įvertinti pastato ligas, problemas ir pateikti tik tam objektui būtinus sprendinius. Anot H. Žukausko, namo apklijavimo izoliuojančiomis medžiagomis, langų keitimo ir stogo tvarkymo negalima vadinti renovacija. Ypač jei daugiabutis statytas prieš 70 ar 80 metų. Namą būtina renovuoti iš esmės: įvertinti konstrukcijas, pakeisti visas inžinerines sistemas, radiatorius, subalansuoti šildymo apskaitos sistemą. Apie būtinybę renovuojant namą sutvarkyti ir šildymo sistemas taip pat kalbėjo Lietuvos projektavimo įmonių asociacijos valdybos pirmininkas Jonas Mulevičius.
„Šiuo metu eksploatuojami statiniai statyti sovietmečiu ar šiek tiek vėliau. Juose įrengta vienvamzdė šildymo sistema. Viršutiniame namo aukšte gyvenantieji tikėtina šyla, žemesnių aukštų – šiluma nesiskundžia, o apatinių trijų aukštų gyventojai šąla“, – pasakojo J. Mulevičius. Pasak jo, sutvarkius tik šilumos punktą, apšiltinus sienas, stogą, gyvenimas pagerėja nežymiai. Ne paslaptis – didžioji dalis daugiabučių gyventojų seniai pasirūpino pagerinti gyvenimo sąlygas: kas sumontavo papildomų radiatorių, o kas įsirengė ir grindų šildymą ar atliko kitokius pakeitimus. Tad būtina subalansuoti šildymo sistemą.
Nors statybų ekspertai mėgina įrodyti, kad senų stambiaplokščių namų konstrukcijos atlaikys dar šimtmetį, H. Žukauskas šiandien toli gražu nėra vienintelis, manantis, kad neverta kai kurių reanimuoti – racionaliau statyti naujus namus.
„Rytų Vokietijoje, Airijoje, Maskvoje ir netgi Minske dalį neekonomiškų ir susidėvėjusių blokinių namų nugriovė, o jų vietoje pastatė naujus. O mes šokinėjame kaip zuikiai apie seną daiktą ir džiaugiamės, kad tokių renovuosime du ar tris šimtus. Praeis 5–10 metų, grįšime prie tų pačių klausimų, tik padariniai ir sprendimų kaina bus keliskart didesni. Blokinių namų garantija – 50 metų, vadinasi, namo pastovumui, saugumui ir tvirtumui atėjo kritinis laikas – jo konstruktyvas vieną dieną gali neatlaikyti.
