• tikkurila
  • ruukki
  • ruukki
  • tikkurila

Modernizacijos abėcėlę Lietuva mokosi nuo C raidės

2013 spalio 11 d.

Pusiniai sprendimai vėliau pateikia dvigubas sąskaitas – tokiais komentarais dažnai palydimi šiandienės daugiabučių namų modernizacijos strategų vizijų pristatymai. Kaip vertinti tai, kad iki 2020 metų likus septyneriems metams Lietuvoje vis dar džiaugiamasi, kad pastato modernizavimas padės pasiekti D ar C energinio naudingumo klasę? Kaip vertinti tai, kad visi darbai, nesusiję su energinio pastatų efektyvumo didinimu – inžinerinių tinklų, elektros įrangos keitimas, vėdinimo sistemų diegimas ar aplinkos tvarkymas – atsainiai nustumiami geresniems laikams prisidengiant neva skurdžia šių dienų realybe? Čia galima vėl skaityti pirmąjį sakinį.

Apie blogus ir blogiausius

Energetikos ir termoinžinerijos technologijos mokslų daktaras Ramūnas Gatautis nepavargsta kartoti, kad vien energinį efektyvumą didinančių priemonių taikymas nenusipelno būti vadinamas modernizavimu. Specialistas primena, kad pastatų eksploatavimas skaičiuojamas tik 25–30 metų periodui, po to jiems privalomas kapitalinis remontas. Pavyzdžiui, Kauno daugiabučių amžiaus vidurkis – 44 metai, šiuo metu kapitališkai remontuoti jau privalu 80 proc. jų. R. Gataučio vertinimu, panašiai dramatiškai atrodytų skaičiai ir kituose šalies miestuose. Tiesa, Vilniaus valdžios teigimu, sostinėje nedelsiant atnaujinti reikia šiek tiek daugiau kaip 3000 iš esamų 6600 daugiabučių.

Niekas negalėtų paneigti – reikalavimai atitvarų šiluminei varžai šiuo metu keturiskart didesni nei sovietmečiu, tad kiaurais šilumos naudojimo požiūriu neįžeidžiant galima vadinti visus iki 1992 metų statytus daugiabučius. Bet specialistai jų būklę matuoja nuo geros iki labai blogos ir net ypač blogos – vilniečiai tokius nuosprendžius galėjo perskaityti miesto savivaldybės ir bendrovės „Vilniaus energija“ rugpjūčio mėnesio pradžioje pristatytame interaktyviame žemėlapyje (žemėlapį galima rasti paspaudus Vilniaus miesto savivaldybės svetainėje www.vilnius.lt kairėje pusėje esančią nuorodą „Sumažinkite sąskaitas už šildymą“). Paskutinėms trims kategorijoms priskiriamų daugiabučių gyventojai ta proga buvo paraginti neatidėlioti pastato modernizavimo.

Ekspertizės galėtų būti tikslesnės

R. Gatautis neabejoja, kad miestiečiams smalsu pažiūrėti, kaip jų namas laikosi palyginti su kaimynų, bet įspėja, kad tai – tik paviršutiniškas, pagal savivaldybių Energinio efektyvumo didinimo programos modulį parengtas pastato vertinimas. „Analizė apsiriboja namų skaičiumi, jų amžiaus vidurkiu, medžiagomis, iš kurių pastatytas daugiabutis (pavyzdžiui, mūrinis), ir faktiškai per pastaruosius metus sunaudotos šilumos kiekio pagal namo įvado skaitliuką įvardijimu – skaičiais, kuriuos pateikia šilumininkai. Manau, kad tokia „išsami“ analizė yra pasityčiojimas iš Lietuvos inžinierių“, – sakė R. Gatautis.

Anot pašnekovo, didžiausių keblumų rengiant investicinius planus kelia tai, kad Lietuvai tenka naudotis didžiajai Vakarų Europos daliai pritaikytomis metodikomis ir direktyvomis: „Tokių skaitikliais – karšto, šalto vandens, elektros, dujų – apstatytų valstybių kaip mūsų Vakaruose nėra. Todėl ir metodikos, įvertinančios, ar namui reikia modernizacijos, rengiamos ne pagal faktiškai sunaudotą šilumos kiekį, bet pagal projektinę sienų šilumos varžą. Atsižvelgiant į tai, kiek šilumos praleidžia balta ar geltona plyta, stiklo blokeliai ar lango paketas, ir suskaičiuojama, kokia energinė namo klasė.“

Pagal šią metodiką apskaičiuotos šilumos sąnaudos, pasak energetikos ir termoinžinerijos technologijos mokslų daktaro, dažnai net 20–40 proc. nesutampa su tuo, ką rodo namo skaitiklis. O parama skaičiuojama pagal, vadinkime, teoriją. „Šitas galų nesuėjimas tarp faktinio ir teorinio šilumos naudojimo pokyčio yra rimta problema. Bet kai manęs žmonės klausia, kiek sutaupysiu ir kiek sumažės skaitiklio prisukami skaičiai, juk negaliu pasakyti, kad čia juk, žmonės, tik teorija, jūs tiek nesutaupysite. Gyventojai klaus, ko aš tada atėjau…“ – komentavo daugiabučių modernizavimo projektus rengiantis specialistas.

Trūksta motyvacijos siekti  daugiau

R. Gatautis įsitikinęs, kad gyventojų diskusijos „už“ ar „prieš“ modernizaciją gerokai sutrumpėtų, jeigu jie gautų techninės namo būklės įvertinimą, skaičiavimus, kiek kainuotų pasiekti skirtingas energinio naudingumo klases, taip pat – kokios klasės verta siekti priklausomai nuo namo rinkos vertės, kuri pirmiausia susijusi su jo lokacija. Tarkime, jeigu namas stovi ne Vilniaus centre, o Didžiasalyje, investuoti į A+ klasę nėra prasminga. Ne mažiau svarbu gyventojus informuoti, kaip po modernizacijos pakis išlaidos namui išlaikyti. Tam ir reikalingi inžinieriai, jų darbas sudėlioti optimalų kainos ir kokybės santykį.

Modernizacijos tikslas visiems turėtų būti aiškus kaip dukart du – turėti kapitališkai suremontuotą namą, kurio efektyvumo klasė – kuo aukštesnė. Ribojantis veiksnys, anot R. Gataučio, yra ne tik finansinės, bet ir techninės galimybės. Tad skirtumas tarp esamos ir būsimos efektyvumo klasės nebūtinai tiesiogiai priklauso nuo pinigų kiekio – tai smarkiai lemia esama namo būklė.

    Komentarai

    statyba ir architektura
    archicad