Pozityvus siekis išsaugoti meno vertybes ateities kartoms, supažindinti su turtinga Lietuvos meno kolekcija, sukurti kultūros traukos centrą sostinės Naujamiestyje – tokios funkcijos numatytos kone ambicingiausiam šalies architektūros padangėje projektui – MO muziejui. Iš privačių Viktoro ir Danguolės Butkų šeimos lėšų kuriamas muziejus bus pirmasis, pastatytas nepriklausomoje Lietuvoje.
Projektą patikėjo architektūros žvaigždei
Modernaus meno centras, 2017-aisiais tapęs MO muziejumi, turėjo iškilti dešiniajame Neries krante, tačiau, užsitęsus detaliojo šios teritorijos plano rengimui, projektavimas ir architektūrinės idėjos persikėlė į daug potencialo turinčią „Lietuvos“ kino teatro teritoriją.
Antrąsyk paskelbus architektūrinį konkursą, komplekse planuota suderinti visuomeninius ir privataus verslo interesus, o šiuolaikinę architektūrą – su istorine senamiesčio aplinka. Tuomet taip ir neskirtas pirmos vietos laimėtojas.
Kino teatro vietoje kylančio MO muziejaus projektas 2015-aisiais patikėtas pasaulinio garso architektui Danieliui Libeskindui ir jo architektų komandai „Studio Libeskind“, įgyvendinusiai ne vieną išskirtinį architektūrinį projektą visame pasaulyje. „Studio Libeskind“ muziejaus pastatą projektuoja bendradarbiaudama su Lietuvos architektų biuru „Do architects“ (architektė Andrė Baldišiūtė). Generalinis projekto rangovas – bendrovė „Naresta“.
Architektė A. Baldišiūtė pasakojo, kad pagrindinis „Do architects“ komandos tikslas buvo tapti D. Libeskindo kuratoriais, padedančiais architektui atsižvelgti į vietos kontekstą ir kitas aplinkybes.
Senamiesčio kiemo transformacija
Pašnekovės žodžiais, muziejus bus labai aiškiai suvokiamas iš Senamiesčio pusės – Trakų gatvės, į kurią orientuotas pagrindinis įėjimas.
Viešosios erdvės muziejuje lyg tipinio Vilniaus senamiesčio vidinio kiemo interpretacija – pastatą kertanti trijų lygių lauko terasa tarsi pastato viduje, bet atvira, kviečianti miestiečius ant amfiteatrinių laiptų į renginius ir pasisėdėti.
Vaikštant po muziejaus erdves atsiveria įvairios perspektyvos: vienoje pusėje – Naujamiesčio bažnyčios, žvelgiant pro antro aukšto ekspozicijų ir darbo erdvių langus – Trakų gatvė.
Muziejaus pastatas labai kompaktiškas (kiek daugiau nei 3 tūkst. kv. m), nors sklype tilptų ir keliskart didesnis pastatas. A. Baldišiūtė svarstė, kad daug vietos neužimantis pastatas ir didelė jį supanti teritorija ne visuomet yra vertybė: „Teritorija priešais „Lietuvos“ kino teatrą pagal laisvo užstatymo planavimo principus stovėjęs pastatas – perimetriniame Senamiestyje. Kultūriškai ji buvo svarbi kaip susirinkimų erdvė, bet uždarius pastatą liko apleista ir degradavo.“
Buvusio „Purvinojo“ skersgatvio erdvėse įsikūrė nedidelės kavinės ir parduotuvės, jos pamažu gaivino ilgą laiką apleistą vietą. Suprojektuotas skulptūrų sodas su terasomis jungia viešąsias erdves, vilniečiams ir miesto svečiams sukurdamas įvairią aplinką.
Poilsiui – trijų lygių terasos
Nagrinėdamas Senamiesčio pastatus, architektas vertina, kas jiems suteikia grožio ir trapumo. Dekoratyviniai elementai su besiraitančiomis linijomis sukuria šešėlių žaismą pačiame fasade. MO muziejaus fasado tinkas būdingas Senamiesčiui: neblizga, dera prie aplinkos ir su šiuolaikiška rustų forma, stengiantis neimituoti istorijos.
Šiame objekte fasadų apdailai panaudotos Austrijos bendrovės „Baumit“ pagamintos inovatyvios medžiagos: savaime išsivalantys dekoratyvinis tinkas „Baumit NanoporTop“ ir fasado dažai „Baumit NanoporColor“, užtikrinsiantys, kad šviesus fasadas ilgus metus išliks patrauklus ir estetiškas, išryškins norimas detales.
Muziejaus išskirtinumas – išorės laiptai, kuriais iš vienos terasos lygio patenkama į aukščiau esantį. Granitiniai laiptai – labai stipri viešosios erdvės dalis: būtent dėl jų erdvė tampa įdomesnė. Viešosios erdvės kompleksiškumas, priešingai nei tuščia aikštė, skatina užsibūti, bendrauti.
Architektės teigimu, šiandien monofunkcės erdvės projektuojamos vis rečiau, todėl ir šiame projekte architektams patikėta užduotis suprojektuoti pastatą, kurį būtų įmanoma pritaikyti kelioms funkcijoms, o erdves prireikus transformuoti.
Taigi, nuosaikus statinys dėl savo sudėtingos konstrukcijos viduje taps dinamiška erdve, kurioje lankytojams atsivers įdomių žiūros taškų, kai iš vieno taško bus galima matyti skirtingas pastato ar gatvės vietas.
Pagrindinė 1000 kv. m ploto ekspozicijų salė – be jokių kolonų, tačiau net ir be jų ši erdvė nėra tik stačiakampė dėžė. Tai L formos erdvė su pasvira vitrina. Ekspozicijų salę, užlipus į viršutinį aukštą, žvilgsniu galima skaidyti į dvi ar tris erdves.
Antrą muziejaus aukštą sudaro du korpusai, kuriuos perskrodžia lauko viešoji erdvė su terasomis. Įkirtimas stačiakampiame tūryje, anot projekto architektų, aliuzija į miesto ir muziejaus jungtį.
Vienas korpusų bus skirtas parodoms, prireikus – susirinkimui ar konferencijai. Šalia įsikurs skaitykla, biurų erdvė, kur jaukioje aplinkoje, sėdint ant fotelių ar kilimo, bus kviečiama kalbėtis apie meną. Arba iš tam tikro taško stebėti terasą, muziejų, miestą.
Pirmame aukšte veiks kavinė, bus įrengta muziejaus parduotuvė. Didelis laisvalaikio vestibiulis galės būti transformuojamas į vaikų edukacinę erdvę, konferencijų ar renginių zoną, nes tiesiogiai jungsis su universalios paskirties renginių centru, kuriame tilps iki 120 sėdinčių žmonių. Čia numatoma rengti diskusijas, kino peržiūras ir kitus renginius.
Subūrė kelis šimtus specialistų
„Visos suprojektuotos erdvės lanksčios, jas galima jungti, skaidyti. Daugelis jų kompleksiškų formų, bet persiliejančios, atliekančios daug funkcijų, – apibendrino pašnekovė. – MO muziejaus projektas – kone 300 specialistų bendras darbas. Architekto užduotis – išgryninti tai, kas svarbu, išlaikyti idėją, kad erdvė yra svarbiau nei storas vamzdis, sykiu būtinas ir tobulas vėdinimas. Vienas pats daug dalykų nepadarytum. Su kiekvienu pastatu, žmonių grupe įgauni naujos patirties, kaip padaryti geriau, kitaip.“
Padedami konstruktoriaus Audriaus Ražaičio, architektai pasiekė, kad pastate nėra nereikalingų elementų, kurie erdvės įspūdį sumenkintų ar pasilpnintų, kad pastatas išlaikytų balansą, būtų stabilus, sykiu išsaugotų architektūrinę intrigą, plono siūlo įspūdį, leidžiantį pasiekti erdvės švarumą.
Projekto generalinis rangovas
Anot „Narestos“ generalinio direktoriaus Arūno Šlenio, visas pastato konstrukcijų sudėtingumas yra vidaus patalpose ir „ore pakabintoje“ pastato dalyje. Viduje beveik nėra stačių kampų. Aštrios formos ir įvairūs peraukštėjimai buvo galvosūkis projektuotojams, statybos inžinieriams ir betonuotojams, kurie per statybos laikotarpį išliejo daugiau kaip 1700 kubinių metrų betono. Tam, kad ore būtų pakabinta pastato dalis, visas trečio aukšto išorines sienas teko įrengti jose sumontuojant 7 m aukščio plienines santvaras. Visą pastato stogą laiko 6 pagrindinės stogo sijos (2,2 m aukščio), ilgiausia kurių yra 33 m ilgio. Prie 45 laipsnių kampu „paguldytos“ plieninės konstrukcijos bus tvirtinama stiklinė vitrina, kuri svers apie 36 t.
Per tris aukštus kylančių spiralinių laiptų konstrukcija bus pati save laikanti, neturinti jokių atramos ar pakabinimo taškų, išskyrus pamatą po pirma laiptų pakopa.
Kokybės siekis kiekviename žingsnyje
MO muziejuje techninę priežiūrą atliekančios įmonės „Keista“ statinio statybos techninės priežiūros vadovo Gintauto Veito teigimu, aukštą MO muziejaus projekto kokybės lygį užtikrina kompetentinga, ilgametę patirtį turinti projekto komanda. Nuolatinė stebėsena, kontrolė, griežtas planavimas ir glaudus komandos narių bendradarbiavimas – tokie pagrindiniai rodikliai, padedantys užtikrinti projekto sėkmę.
Vykdant statinio statybos techninę priežiūrą, didelė reikšmė teikiama prevencijai. Prieš prasidedant kiekvienam statybos etapui, rangovas ne tik susipažįsta su projektine dokumentacija, bet ir parengia technologinį planuojamų atlikti darbų projektą, kuriame išsamiai numato kokybinius kriterijus. Detalus etapų planavimas sumažina nesėkmių riziką ir padeda užtikrinti efektyvius statybos rezultatus.
Projekto techninė priežiūra
Ne paslaptis, kad kokybiškai parengtas projektas labai prisideda prie sklandaus projekto įgyvendinimo, todėl MO muziejaus projekto vykdymo procese naudojamas statinio informacinis modelis (BIM). Statinio statybos techninės priežiūros vadovams jis padeda laiku užkirsti kelią klaidoms, efektyviai suderinti reikalingus sprendinius projekto tarp dalyvių – generalinio rangovo, projektuotojų, užsakovo, statybos techninės priežiūros vadovų, taip pat tiksliai įvertinti darbų kiekį ir užtikrinti sklandesnį, spartesnį darbo procesą. Intensyvus patyrusios komandos darbas su BIM modeliu užtikrina maksimaliai aukštą rezultatą ir naudą.
Straipsnis paskelbtas žurnale „Statyba ir architektūra“, 2018 / 2.
