Klimato kaitos tema spekuliuojama jau ne vieną dešimtmetį. Viešąją erdvę užvaldė pozityvistai, „technofiksai“, kaip įmanydami piešiantys viltingą žmonijos ateitį. Kuo padėtis darosi pavojingesnė, tuo labiau randasi hipotezių, kad viskas tarsi savaime susitvarkys arba… koks nors technologijų genijus sukurs apsaugą visam Žemei. Ar bent – didžiajai jos daliai.
Į mokslininkų balsą nelabai įsiklausoma, nes viena vertus, jie ne visada pasižymi charizma ir iškalba, kita vertus, pernelyg stengiasi būti objektyvūs. Todėl, kai jų klausiama apie ateitį, jie pasakoja apie optimistinį ir pesimistinį scenarijus. Neretas mūsų yra linkęs remtis optimistiniu scenarijumi, nors mes, atidėliodami ryžtingus sprendimus, o svarbiausia – žingsnius (ar prisidengdami green-washing‘u), jau atsidūrėme pavojingai arti pesimistinio scenarijaus.
Apie esamą padėtį, galimą ateitį bei kokios priemonėmis urbanistikos ir architektūros srityje būtų galima reaguoti į besikeičiantį klimatą pasakojo dr. Justinas Kilpys, besispecializuojantis klimato ir aplinkosauginių duomenų analizės srityje.
Klimato pokytis – natūralus ar sukeltas žmonių veiklos?
Vienas populiariausių klimato kaitos skeptikų argumentų – klimato pokytis yra natūralus reiškinys, nelabai priklausantis nuo mūsų veiklos. Pirmoji teiginio dalis yra tiesa, tačiau, anot J. Kilpio, tas natūralus pokytis tęsiasi šimtais tūkstančių metų, o nuo XIX a. vidurio, Vakarų civilizacijai įžengus į industrializacijos laikotarpį, t. y. pradėjus deginti iškastinį kurą, anglies dvideginio išmetimai išaugo ženkliai. Palyginimui: per pastaruosius 800 tūkst. metų anglies dvideginio molekulių padaugėjo nuo 200 iki 300 dalelių milijone kitų ore esančių molekulių, o nuo XIX a. vidurio jų kiekis išaugo iki 412 dalelių milijone. Iš tūkstantmečių perspektyvos, šimtmečio bėgyje fiksuotas pokytis – milžiniškas. Maža to, didžiausi pokyčiai vyko jau po Antrojo pasaulinio karo, t. y. vos per 70 metų. Savo ruožtu, anglies dvideginio gausėjimas ore lemia temperatūros pokytį visoje planetoje – ji auga, o nuo 1980-ųjų – itin sparčiai. Renkant karščiausių metų dešimtuką nuo 1880 m., tarp prizininkų rasime pastarojo dešimtmečio metus, t y. nuo 2010 metų pastoviai pasiekiamas karščiausių metų rekordas. Mokslininkai fiksuoja šią tendenciją: kiekvienas dešimtmetis – karštesnis už prieš tai buvusį.
Šylanti temperatūra lemia ledynų – visuose žemynuose, o svarbiausia, pačių didžiausių ledyno skydų Grenlandijoje ir Antarktidoje – tirpsmą. Tai, kartu su šylančiais vandenynais, lemia vandens lygio kilimą, kas savo ruožtu, graso pakrantės miestams, kai kuriais atvejais – ir saloms-valstybėms.
Ši papildoma šiluma savaime neišsisklaido – ji lemia vis dažnėjančius tropinius ciklonus, liūčių potvynius, ar tuose regionuose, kur drėgmės ir taip būdavo mažai, įsivyraujančią sausrą. Pasak J. Kilpio, nederėtų numoti ranka ir į miškų gaisrus, stebimus jau ir šiaurinėse platumose: Kanadoje, Sibire.
Lietuvoje klimato kaitos nėra?
„Lietuvoje grėsmės, susijusios su klimato kaita, nėra“, – įsitikinęs ne vienas lietuvis. Deja, bet tai netiesa. Mokslininkas surinktais meteorologiniais duomenimis argumentavo, kad ir pas mus vyksta ženklūs pokyčiai. Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, ryškiausias temperatūros kilimas stebimas nuo 1980-ųjų. Patys karščiausi buvo 2020-ieji Vilniuje: vietoj vidutinės 8 laipsnių šilumos, fiksuotas 9,2 laipsnio vidurkis. Bet vidurkis neatskleidžia visų pokyčių. Jei lygintume sezonais, tai mažiausiai Lietuvoje pakito rudens temperatūra, o didžiausi pokyčiai fiksuoti pavasarį, tiksliau, kovo mėnesį: jei XX a. 8 ir 9 dešimtmečiuose kovas dar būdavo labiau žiemos mėnuo, tai nuo 2000-ųjų metų iš esmės fiksuojama teigiama temperatūra. Taip pat šyla ir mūsų krašto vasaros; ypač – pajūryje, kur per pastaruosius 50 metų karštų dienų (30 ir daugiau laipsnių) skaičius išaugo 50 proc., o šaltų – priešingai, sumažėjo 38 proc. Vis dažniau patiriamos ir tropinės naktys, nebūdingos šiam regionui.
Sniego žiemą pasigendame dažnas, nors kritulių šaltuoju sezonu gausėja. Tik vietoj sniego sulaukiame šlapdribos ar lietaus. Maža to, nors neženkliai – apie 10 proc. – jų kasmet gausėja Rytų, Pietų ir Vidurio Lietuvoje; pajūryje jų 4 proc. sumažėjo. Padažnėjo ir stiprių kritulių.
Baltijos jūros lygis irgi pakilo, lyg neženkliai – per pastaruosius 50 metų apie 16 cm, tačiau to pakanka, kad šis pokytis reikšmingai – drauge su nesėkminga žmogaus veikla – lemtų smėlio iš Palangos, Melnragės paplūdimių ar Kuršių Nerijoje ties molu išplovimą. „Audros žiemos laikotarpiu, kai nuplaunamas paplūdimių smėlis, yra normalu, – teigia J. Kilpys, – tačiau toks aukštas vandens lygis liepos mėnesį – jau anomalija.“
Klimato kaitos prognozės
Tarkime, bandome prognozuoti klimato kaitą aštuoniasdešimčiai metų. Kaip tai daroma? Klimatologas pasakoja, kad tam naudojami klimato kaitos modeliai, panašūs į orų prognozių modelius. Žemės ritulys sudalinamas į gardeles, ir tada kiekvienoje jų modeliuojami fizikiniai procesai: vandens lygis, garavimas, krituliai, šilumos mainia tarp sausumos, vandenyno ir atmosferos, ir t.t., ir pan. Visa bėda, kad didžiausią įtaką pokyčiams daro… žmonės. O toks veiksnys – sunkiai prognozuojamas.
Iš esmės, kalbama apie 3 scenarijus: optimistinį (pokytis sieks 1,5 laipsnio Celsijaus), vidutinį (2 laipsnių) ir pesimistinį (4 laipsnių). Deja, pastarasis laukia mūsų, jei ir toliau elgsimės taip, kaip elgėmės iki šiol. Statistiškai, tiek optimistinis, tiek pesimistinis scenarijai vienodai galimi. Tačiau lemiamas veiksnys, nusversiantis vieno kurio realizaciją, yra… žmogiškasis faktorius, t. y. viską lems mūsų pačių veiksmai: kiek mes esame pasiruošę mažinti savo poveikį klimatui? Ar pavyks veik nebeteršti gamtinės aplinkos? Turime pasikliauti savo gera valia ir ryžtu (visų pirma – ryžtu mažinti vartojimą), jei norime galvoti apie optimistinį scenarijų.
Beje, modeliai atskleidė įdomią tendenciją: bene labiausiai padėtis keisis… šiaurės regionuose, kur prognozuojama, kad vidutinė metinė temperatūra kils 5 laipsniais. Gali pasirodyti, kad atsigaus kai kurie dabar sausringi regionai, pavyzdžiui, Sacharos dykuma. Tačiau tai – labiau matematinis pokytis (koks skirtumas, jei – hiperbolizuojant – vietoj dviejų lietaus lašų iškris 4?).
Panašiai ir Lietuvoje – didžiausi pokyčiai prognozuojami žiemą. Šaltasis periodas bus šiltesnis: vidutinė jo temperatūra laikysis apie 0, tačiau tai reikš kritulių nepastovumą: šlapdribą keis sniegas, dengsis ledas, po kurio vėl seks atodrėkis… Iš esmės, kaip pastebi J. Kilpys, Lietuvoje ilgainiui daugės ribinių reiškinių: pvz., kritulių daugės, bet… lietingų dienų skaičius bus panašus, tik vietoj vidutinio ar lengvo lietaus vis dažniau mus užklups liūtys. Tas pats vyks ir su šiluma – daugės karštų dienų. Kylant Baltijos jūros lygiui, užsilies Kuršių marių pakrantės (pvz., Klaipėdos centras palei Danę, kitos pamario vietovės).
Pokyčių procesas jau prasidėjęs, bet dar galime jį stabilizuoti – tik reikia turėti omeny, kad klimato pokyčiai dar vyktų, bet būtų ne tokie ženklūs, pavyzdžiui, metinė oro temperatūra pakiltų ne 5 laipsniais, o apie 1,2 laipsnio Celsijaus.
Miestai turi keistis?
Paskaitoje klimatologas Justinas Kilpys aptaria įdomų reiškinį: miestai veikia kaip šilumos salos – centrinės jų dalys pasižymi aukštesne temperatūra. Pavyzdžiui, Vilniaus centre dažnai fiksuojama dviem laipsniais aukštesnė temperatūra lyginant su jo priemiesčiais. Miesto centre išsiskiriantis didelis kiekis šilumos, kurią generuoja įkaitęs gatvių asfaltas, automobiliai, šildymas ir pan., skatina drėgmės garavimą, kas, savo ruožtu, skatina formuotis lietaus debesis. Maža to, miestų dangoraižiai it kalnai stabdo lietaus debesis, taip skatindami juos išlyti priešvėjiniame pakrašty. Akivaizdu, kad visi dalykai yra labai susiję ir veikia vienas kitą.
Kaip sumažinti klimato pokyčio poveikį miestuose? Justinas pateikia daug pavyzdžių iš viso pasaulio, kaip skirtingos šalys bando dorotis su kylančiomis problemos: tai įrengia vėjo kaminus, tai gatvių dangas dažo baltais dažais, paverčia stogus žydinčiomis pievomis… Yra įgyvendinti ir įvairūs sprendimai, susiję su perteklinio lietaus vandens surinkimu (lietaus vandens kanalizacijos nebepakanka).
Bet visi šie sprendimai – reakcija į jau kilusius iššūkius. Reikia tuo neapsiriboti – būtina kurti ir įgyvendinti sprendimus, padėsiančius sumažinti urbanizuotos aplinkos poveikį gamtai. Juk kol kas miestai yra ir nemaži taršos generatoriai. Svarbu suprasti, kad mes visi sujungti į bendrą kaitos ratą ir mūsų sprendimai lems, kaip gyvensime netolimoje ateityje.
Parengė Aida Štelbienė
Straipsnis pristato geografo (klimatologo), dr. Justino Kilpio paskaitą „Klimato kaita ir miestai“. Paskaita skaityta Architektūros kokybės vystymo asociacijos kartu su partneriu „Statyba ir architektūra“ / sa.lt rengtame nuotolinių paskaitų cikle „Ateities architektūros kontekstai“, kurį finansuoja Lietuvos kultūros taryba. Paskaitą galima peržiūrėti čia: https://youtu.be/kDF0V-Vmx5o
