Sovietinio urbanistinio kraštovaizdžio formavimasis
Nors buvusių SSRS sąjunginių respublikų – šiuo metu nepriklausomų valstybių – posovietinė raida per pastaruosius daugiau kaip dvidešimt metų tiek politiniu, tiek ekonominiu, tiek kultūriniu aspektais buvo gana skirtinga, tačiau joms visoms teko spręsti sovietinio laikotarpio vertinimo ir jo materialaus palikimo panaudos problemas santykyje su naujai kuriamu nacionaliniu tapatumu. Kaip žinia, sovietinė modernizacija šalyje, turinčioje milžinišką teritoriją ir gyvenamoje daugiau nei šimto skirtingų tautų, siekė ne tik sukurti naujo tipo visuomenę ir pasivyti industrines Vakarų šalis, bet ir išlyginti didžiulius kultūrinius ir ekonominius skirtumus valstybės viduje visiems sovietiniams žmonėms sukuriant bendrą kultūrinį, pasaulėžiūrinį ir socioekonominį pragyvenimo standartą. Šiuose procesuose tiek stalininiu laikotarpiu, tiek vėliau architektūrai buvo skiriamas ypatingas vaidmuo. Iki 1955 m. oficialiai propaguotoje „socialistinio realizmo“ (socrealizmo) doktrinoje labiausiai atsiskleidžia totalitarinio režimo pastangos kurti bendrą ir nuoseklią estetinę programą, turėjusią suderinti sovietizaciją su tuomet deklaruotu „tarybinių tautų klestėjimo“ pažadu. Kurie šios programos elementai ir ženklai yra likę posovietinių valstybių sostinių urbanistiniame kraštovaizdyje ir ką jie reiškia šiandien?
Žvelgiant per SSRS nacionalinės politikos prizmę, toliau bus pristatytos stalininės urbanistikos ir architektūrinės raidos tendencijos „nacionaliniuose pakraščiuose“ – sąjunginių respublikų sostinėse.
Pabandysime aptarti šiuos klausimus:
1. Kokie buvo esminiai socrealizmo teorijos ir praktikos dėmenys architektūroje bei urbanistikoje ir kaip jie reikšdavosi skirtingų nacionalinių kultūrų kontekstuose?
2. Ar būta kokybinių skirtumų tarp prieškarinių ir pokarinių stambių sovietinių miestų pertvarkų?
3. Kurie – sovietiniai, nacionaliniai ar mišrūs – elementai liko įtvirtinti sąjunginių respublikų sostinių kraštovaizdžiuose jų stalinines rekonstrukcijas pabaigus?
4. Ar įmanoma „Stalino ampyre“ aptikti vietinių jo ypatumų ir variacijų, leidžiančių aktualizuoti šį architektūros stilių, kaip šiuo metu nepriklausomų posovietinių valstybių kultūros paveldo dalį?
Siekiant vietoje įvertinti išlikusios stalininio laikotarpio architektūros objektus ir išsiaiškinti, kaip ši architektūra ten vertinama šiandien, buvo aplankytos ir tirtos dvylika iš penkiolikos buvusių sąjunginių respublikų sostinių – Maskva, Kijevas, Charkovas (buvęs Ukrainos SSR sostine iki 1934 m.), Baltarusijos SSR sostinė Minskas, Moldovos SSR sostinė Kišiniovas, Baltijos šalių sostinės Vilnius, Ryga, Talinas, Užkaukazės respublikų Gruzijos, Azerbaidžano ir Armėnijos sostinės Tbilisis, Baku, Jerevanas ir Turkmėnijos SSR sostinė Ašchabadas.
Kaip žinia, vadinamasis „Stalino ampyras“, arba neoklasicizmas SSRS architektūroje, patyrė net dvi atmetimo bangas: po 1955 m. SSKP Centro komiteto nutarimo „Dėl nesaikingumų architektūroje ir projektavime pašalinimo“ ir po pačios SSRS žlugimo, kai šio stiliaus pastatai, laikomi visos sovietinės ideologijos ir ypač labiausiai nekenčiamo jos periodo – stalinizmo – simboliu, buvo pradėti naikinti ar perdirbti ir nelaikomi nei kultūros paveldo, nei posovietinių valstybių (ypač tai pasakytina apie Baltijos šalis) architektūros istorijos dalimi. Ypač kliuvo ryškiausiam šio stiliaus pastatų puošybos elementui – sovietinei simbolikai, kuri daug kur nuo šių pastatų buvo pašalinta dar ankstyvuoju posovietiniu laikotarpiu.
Amerikiečių tyrinėtojas Anthony’is Maxas Tungas, pateikdamas plačią istorinių miestų paveldosaugos panoramą, iš dalies palietė ir problemą – kodėl iš esmės visiems totalitariniams XX a. pirmosios pusės–vidurio režimams Europoje (ir, prisimenant maoistinės Kinijos atvejį, ne tik Europoje) prireikė šitaip iš pagrindų transformuoti savo sostines ir kitus stambiausius miestus? Įdomu, kad gigantiškų architektūrinių projektų ėmėsi ir kartu „meilę klasikai“ išpažino kone visi XX a. pirmosios pusės Europos totalitarinių bei autoritarinių valstybių vadovai – A. Hitleris, B. Musolinis, vėliau N. Ceauşescu ir kiti.
Sovietiniai urbanistai-progresistai kūrė funkcionalius, industrializacijos reikmėms pritaikytus miestus. Jiems atrodė, kad urbanistinės struktūros privalo tapti erdvine sociopolitinės sistemos išraiška. Revoliucinė euforija bolševikų Rusijoje ypač pasireiškė gigantiškose industrinėse statybose, tapusiose sistemos vykdomos forsuotos modernizacijos simboliais, sujungusiose stambiosios pramonės kompleksus ir eksperimentinius „socmiestus“. Tokia pavyzdinė proletarinė kultūra buvo kuriama Magnitogorske, Komsomolske prie Amūro, Novokuznecke (Stalinske), Karagandoje ir t. t., nors radikalūs pertvarkymai vienaip ar kitaip palietė visus šalies miestus. Socialistiniuose miestuose turėjo atsirasti naujo tipo socialiniai santykiai ir gyventojų, noriai pasirengusių kolektyviai aukotis dėl sovietinės tėvynės gynybos nuo gausių išorės ir vidaus priešų siekdami ekonominio jos suklestėjimo, savimonė. Tad galima teigti, kad sovietinių miestų statyba ir rekonstrukcijos kartu buvo komunistinės revoliucijos priemonė ir tikslas. Porevoliucinės Rusijos architektūroje ir mene buvo vadovaujamasi avangardinėmis, modernistinėmis koncepcijomis, architektūroje aukštas pozicijas iškovojo tarptautiniu mastu puikiai vertintas konstruktyvizmas. Tačiau apie 1927–1932 m. politinės galios viršūnėje įsigalėjęs J. Stalinas pasirinko visiškai kitą estetinę programą – vadinamąjį socialistinį realizmą, ir privertė į ją skubiai persiorientuoti sovietinius architektus bei menininkus.
SSRS miestuose pradėta diegti tam tikrą bendrą ideologinę schemą, neatsižvelgiant į lokalius skirtumus, visur formuojant nuoseklų vizualųjį naratyvą. Tam buvo pasitelkiami tokie siužetai, kaip Leninas, Spalio revoliucija, „vadovaujantis Partijos vaidmuo“, „liaudies valdžia“, vėliau „Pergalė Didžiajame Tėvynės kare“ ir t. t. Todėl viešosiose, ypač reprezentacinėse, erdvėse buvo įtvirtinami „simbolių mazgai“, kurie lankytojui ar miesto gyventojui turėjo perduoti nesudėtingus, vienareikšmius ideologinius pranešimus, išgaunamus gerai apgalvotomis vizualinėmis, estetinėmis, techninėmis, diskursyvioms ir kitomis priemonėmis. Reprezentacinėse miestų aikštėse tam buvo naudojamas visas ideologiškai nuspalvintas objektų ir toponimų kompleksas – vizualinis akcentas (paminklas), gatvėvardžiai, oficialiųjų pastatų apsuptis ir t. t. Centrinės viešosios erdvės buvo naudojamos masiniams renginiams – mitingams, demonstracijoms, paradams.
Kitas itin svarbus „didžiojo sovietinio naratyvo“ siužetas, kurio vizualius pėdsakus rasime daugelyje sąjunginių respublikų sostinių, – „pergalė Didžiajame tėvynės kare“. Pažymėtina, kad po karo kai kuriems miestams net buvo suteiktas ypatingas miesto-didvyrio statusas. Šį statusą jau postalininiu laikotarpiu, 7–9 dešimtmečiuose, kartu su kitais miestais gavo Maskva, Kijevas, Volgogradas (Stalingradas), Minskas. Nors kai kurių sąjunginių respublikų sostinių ir kitų miestų ideologinės erdvės formantais tapę paminklai Didžiajam tėvynės karui pastatyti skirtingu metu, dažniausiai jau po Stalino mirties, jiems visiems būdinga būtent stalinizmo epochoje susiformavusi socrealistinė estetinė raiška.
2 pav. Motinos Armėnijos monumentas Jerevane. R. Čepaitienės nuotr.
Paminėtini šie objektai: Mamajevo kurgano memorialas su tuo metu bene didžiausiu pasaulyje paminklu „Motina-Tėvynė šaukia“ Stalingrade (1959–1967 m., skulpt. E. Vučetičius), Motina Armėnija (pjedestalas 1950 m., statula 1967 m., skulpt. A. Arutiunianas, pastatyta nukėlus ten anksčiau stovėjusį J. Stalino paminklą) (2 pav.), Motina Gruzija (1958 m., skulpt. E. Amašukeli), Kijevo pergalės monumentas (1981 m., skulpt. E. Vučetičius ir kiti) (3 pav.) ir t. t. Vilniui numatyto Pergalės paminklo ant Tauro kalno projektas liko nerealizuotas. Baltarusijos kultūrinėje atmintyje tai, be abejonės, ligi šiol pamatiniu išliekantis kolektyvinis pasakojimas. Minsko miestovaizdyje tai liudija Pergalės aikštė ir 38 m aukščio obeliskas, puoštas keturiais įspūdingais horeljefais, nacionalinių baltarusių ornamentų juostomis ir Pergalės ordinu viršūnėje (1950–1956 m., arch. G. Zaborskis ir V. Korolis, skulpt. Z. Azguras, A. Bembelis, A. Glebovas ir S. Selichanovas) (4 pav.). Vilniuje Antrojo pasaulinio karo atmintis buvo įkūnyta generolo I. Černiachovskio kapu ir paminklu (1950 m., skulpt. N. Tomskis), Žaliojo tilto karių išvaduotojų grupe (B. Pundziaus „Taikos sargyboje“, 1952 m.) (5 pav.) ir jau vėlesniu memorialu Tarybinės armijos kariams Antakalnio kapinėse su amžinąja ugnimi ir paminklu Pylimo gatvės skvere „Tarybiniams partizanams ir pogrindininkams“ (1983 m., skulpt. J. Kalinauskas ir A. Zokaitis, arch. G. Baravykas, K. Pempė, G. Ramunis) pastatytu prieš tai sunaikinus toje vietoje buvusias kalvinistų bendruomenės kapines ir koplytėlę.
Taigi atvykėliui ir šių miestų gyventojui įspūdingi ir monumentalūs socrialistinės architektūros bei skulptūros pavyzdžiai buvo veiksminga vizualinės propagandos priemonė. Stalininio režimo architektūra tapo idealiu modeliu, įkūnijančiu būsimąją pertekliaus visuomenę. Totalitarinėje sociopolitinėje sąrangoje oficialioji architektūra atliko masiniams ritualams – paradams, demonstracijoms ir mitingams, palengvinantiems visuomenės deindividualizacijos ir kartu racionalaus mąstymo bei kritiško santykio su režimu neutralizavimo procesą, skirtų „scenos dekoracijų“ funkciją. Be to, tapo nuolat atidėliojamų pažadų tarybiniams piliečiams sukurti bent pakenčiamas gyvenimo sąlygas, kuriomis tikrovėje galėjo naudotis tik režimui lojalūs valstybinio aparato nariai, materialia iliustracija ir svajonės įsikūnijimu. Plačių prospektų, šviesių gatvių, viešųjų erdvių ir pastatų didybė, įspūdingumas, puošnumas ir masyvumas išreiškė ir ideologijos pretenzijas į amžinybę.
Savo ruožtu gausus ir dažnas nuorodų į „klasikinį paveldą“ citavimas šio stiliaus pastatuose suteikė jiems įtikinamumo ir sąryšio su pasaulinės kultūros palikimu. Tačiau gana sunku apibrėžti XX a. 4-ame dešimtmetyje pradėjusios formuotis stalininės architektūros teorinius pagrindus. Iš viso sunku būtų kalbėti apie kokią nors nuoseklią teoriją, tai veikiau buvo tam tikrų stilistinių priemonių ir įvaizdžių rinkinys. Visgi „praeities palikimo“ panaudos atžvilgiu taikyta griežta ideologinė selekcija: neleista naudotis gotikos ir moderno kaip „socialinio nuosmukio laikų“ stiliais, nepageidautinas barokas, kategoriškai atmestini vakarietiškas funkcionalizmas ir vietinis konstruktyvizmas. Buvo galima naudotis tik klasikinės architektūros elementais, perimtais iš antikinės Graikijos ir Romos, italų Renesanso, rusų ampyro. Nacionalinėse respublikose dar leistina naudoti vietinių istorinių stilių elementus. Ši nuostata išaugo iš tuometinės SSRS nacionalinės politikos.
Sąjunginių respublikų sostinių kūrimas kaip SSRS nacionalinės politikos atspindys
3 pav. Kijevo Pergalės monumentas. R. Čepaitienės nuotr.
Sovietų Sąjungos ikikarinė užsienio politika atskleidžia, kad Josifas Stalinas siekė iš esmės atkurti buvusios carinės imperijos ribas. Išskyrus nesėkmingą Suomijos reinkorporavimo bandymą 1939–1940 m. Žiemos karo metu, tai jam daugiausia pavyko pasiekti 1940 m. prisijungus ne tik Baltijos šalis, bet ir Besarabiją. Sovietų Sąjunga iš esmės buvo sukurta kaip daugiatautė sąjunginė valstybė, sudaryta iš sąjunginių respublikų (1945–1956 m. jų buvo 16, įskaitant Karelijos-Suomijos SSR, kuri vėliau buvo performuota į autonominę respubliką, vėliau – 15), kurių sudėtyje (daugiausia RSFSR) būta 20 autonominių respublikų, 8 autonominės sritys ir 10 autonominių apskričių. Visos jos buvo sudarytos nacionaliniu pagrindu. SSRS iš viso gyveno per 100 tautybių asmenų, dauguma jų – slavai, tarp kurių dominavo rusai. Visi stambūs SSRS administraciniai dariniai buvo pavadinti pagal jų teritorijoje gausiausiai gyvenančios tautos pavadinimą, išskyrus Kazachstaną ir Kirgiziją, kuriose kazachai ir kirgizai atitinkamai tesudarė apie 36 ir 41 proc. visų gyventojų, o daugelyje autonominių darinių – dar mažiau. Etniškai monolitiškiausia buvo Armėnija (daugiau nei 90 proc.), o rusai, baltarusiai, azerbaidžaniečiai ir lietuviai sudarė per 80 proc. savo nacionalinių respublikų gyventojų.
Pagal sovietų nacionalinę politiką sąjunginių respublikų administraciniai centrai turėjo nešti ne tik svarbiausią regiono socioekonominį krūvį, bet ir tapti sąjunginių ar autonominių respublikų simbolinėmis sostinėmis. Simbolinėmis, nes jos negalėjo atlikti realaus valstybingumo reprezentanto vaidmens, nes dėl suprantamų priežasčių respublikų suverenitetas buvo tik formalus. Verta pabrėžti, kad šiam tikslui atrinkti SSRS tautinių pakraščių miestai buvo labai skirtingos kilmės ir turėjo nelygiavertę istoriją. Kai kurie jų, kaip antai Kijevas, Kazanė, Užkaukazės ir Baltijos šalių sostinės, jau buvo nacionaliniais valstybingumo centrais, o kiti buvo sąmoningai atrenkami ir pertvarkomi, kad įgautų konkrečios respublikos titulinės tautos simbolinės sostinės statusą, kaip, pavyzdžiui, Moldovos, kuri 1918–1940 m. įėjo į Rumunijos sudėtį, naujoji sostinė Kišiniovas. Toks „sostinių išradimo“ procesas itin palietė penkias naujas sąjungines respublikas Vidurio Azijoje, kurios buvo sukurtos 1924 m., išskaidžius iki tol į Rusijos Federacijos sudėtį įėjusią Turkestano autonominę respubliką. Šie procesai ne visuomet vyko sklandžiai: yra buvę atvejų, kai sostinės statusą tekdavo suteikti kitam miestui, nei buvo numatyta iš pradžių. Antai 1934 m. iš Charkovo į Kijevą buvo grąžinta Ukrainos SSR sostinė, Uzbekistano SSR sostinė iš Samarkando perkelta į Taškentą, o Turkmėnistano sostinė – iš šiaurinio Čeržou perkelta į pietuose, prie Irano sienos esantį Ašchabadą.
Nors SSRS miestų urbanistinių permainų etalonu ir sektinu pavyzdžiu tapo 1935 m. priimtas Maskvos rekonstrukcijos projektas, tačiau tyrimai rodytų, kad, nepaisant visoje SSRS teritorijoje paplitusių ir lengvai atpažįstamų „Stalino ampyro“ stiliaus pastatų, sąjunginių respublikų sostinių ir kitų stambiausių miestų pavidalu neoklasicizmas įgavo savitų bruožų. Tai buvo tiek vietinių statybos specialistų lūkesčių atspindys, tiek ideologinės deklaracijos puoselėti vietines kultūras liudijimas, tiek tendencija, nuleista ir skatinta tiesiogiai „iš Centro“. Sąjunginių respublikų sostinių rekonstrukcijų planams parengti ir įgyvendinti dažnai buvo atsiunčiami specialistai iš Maskvos, Leningrado ir kitų stambiausių SSRS miestų. Šie architektai ir urbanistai, išskyrus kai kuriuos atvejus, dažniausiai nebuvo kiek nuodugniau susipažinę su vietinės architektūros istorija ir kultūros specifika. Bene žinomiausios išimtys – pokarinei Kišiniovo rekonstrukcijai vadovavęs aukščiausio SSRS architektų elito atstovas, šiame mieste gimęs Aleksejus Ščiusevas, o 1924 m. generalinį Jerevano planą sukūrė į tėvynę iš Maskvos sugrįžęs garsus armėnų architektas Aleksandras Tamanianas. Tačiau kitais atvejais atvykėlių architektų kūryba dažniausiai mažai ką bendro turėjo su rekonstruojamų sostinių genius loci pajauta. Todėl ir jų bandymai sintetinti klasicistines ir vietinės tautodailės formas ne visuomet būdavo sėkmingi, apsiribodavo tik formaliu vietinės tautodailės elementų naudojimu pastatų puošyboje (tai ypač matyti Vilniuje, Rygoje, Taline). Be to, jų kūrybingumas buvo ribojamas ir ideologinio spaudimo nenukrypti nuo siauros partinės linijos neleistino „buržuazinės praeities kultūros“ reabilitavimo link. Bene labiausiai pavykusiais „korenizacijos architektūroje“ atvejais reikėtų laikyti Užkaukazės ir Vidurinės Azijos respublikų sostinių architektūrą (6 pav.)
6 pav. Poilsio parko centrinis įėjimas. Dušanbė. A. Isserovo nuotr.
Kalbant apie SSRS sąjunginių respublikų sostinių pertvarkos mastus ir priemones, reikia atkreipti dėmesį į istorinį kontekstą, paaiškinantį įvykdytų urbanistinių pertvarkų įvairovę. Pavyzdžiui, Vidurio Azijos respublikų sostinės architektūriškai daugiausia formuotos prieškariu. Dalies sąjunginių respublikų sostinės buvo daugiau ar mažiau sovietizuotas jau po Antrojo pasaulinio karo kaip „masinių sugriovimų likvidavimo“ pasekmė. Į šią grupę patenka karo metu nacių okupuotos teritorijos. Tačiau vakarinių SSRS sąjunginių respublikų sostinių kaitos mastai taip pat buvo gana skirtingi. Pavyzdžiui, Baltarusijos SSR sostinė Minskas, kuriame dar iki karo buvo pastatyta reikšmingų pereinamojo laikotarpio ir neoklasicistinių pastatų, pokariu buvo galutinai paverstas į „pavyzdinį stalininį miestą“ (7 pav.). Kituose miestuose daugiausia apsiribota centrinių prospektų, kaip antai žymiojo Kijevo Kreščiatiko (8, 9 pav.) ar Lenino prospekto Kišiniove (dabar – Stefano Didžiojo prospektas) (10 pav.), perstatymu, režimo simbolių įdiegumu (stalininis dangoraižis Rygoje (1952–1958 m.) ar pagrindinių miesto aikščių vizualiniu susovietinimu (Lenino, dabar Lukiškių, aikštė Vilniuje).
10 pav. Buvęs Lenino prospektas Kišiniove. R. Čepaitienės nuotr.
Svarbiausia, kad, nepaisant planuotų gerokai masiškesnių pertvarkymų Baltijos šalių sostinėse , kaip ir Tbilisyje bei Baku, pavyko išsaugoti vertingus istorinius senamiesčius. Kita vertus, galima išskirti ir grupę sostinių, kurios buvo perstatytos net keletą kartų ne dėl karo sugriovimų, bet dėl gamtinių kataklizmų. Tai Ašchabadas po 1948 m. žemės drebėjimo, Taškentas po 1966 m. žemės drebėjimo ir t. t. Taigi iš esmės sąjunginių respublikų sostinių pavidalas buvo sovietizuotas skirtingu metu ir mastu.
Sovietiniai Centrinės Azijos miestai ir toliau vystėsi Rusijos imperijos kolonijinio palikimo pagrindu, kuriam būdinga miestų antrininkų sistema, padalijusi miestą į europinę ir azijinę dalis (Taškentas, Fergana, Andižanas), arba turėjo tik europinę dalį, kaip antai Almata (buvusi tvirtovė Vernyj), Ašchabadas (1919–1927 m. – Poltorackas) ir t. t. Kadangi klasikinė europietiška architektūra Užkaukazės ir Centrinės Azijos respublikų gyventojams ir toliau galėjo asocijuotis su buvusiomis kolonializmo praktikomis, sovietiniai miestų planuotojai čia ėmė aktyviai naudoti naujai interpretuotas ir pritaikytas istoriškai susiformavusias vietos architektūrines tradicijas ir formas. Dėl to susidarė gana paradoksali padėtis, kai socrealistinės architektūros „nacionalinė forma“ šiose respublikose buvo pradėta grįsti viduramžių sakralinės krikščioniškosios (Gruzijoje ir Armėnijoje) ar islamiškosios (Azerbaidžane, Centrinės Azijos respublikose) architektūros konstrukciniais sprendimais bei dekoratyvinėmis formomis. Jose buvo leista tęsti vietinės statybos tradicijas naudojant vietines statybos medžiagas – kalnų uolieną (Užkaukazės respublikų sostinėse). Tai šiems miestams suteikė išskirtinį savitą charakterį, kuriuo itin pasižymi Jerevanas ir kai kurie kitų Užkaukazės respublikų sostinių pastatai, pavyzdžiui, Aukščiausiosios tarybos rūmai ir vyriausybės rūmai (1938 m., arch. V. Kokorinas, G. Ležava) (11 pav.) ir Mokslų akademijos pastatas Tbilisyje (1953 m., arch. M. Čhikvadzė, K. Čhelidzė) (12 pav.) ar Ministrų tarybos rūmai Baku (1936–1952 m., arch. L. Rudnevas, V. Muncas) (13 pav.).
12 pav. Mokslų akademijos rūmai. Tbilisis. R. Čepaitienės nuotr.
„Nacionalinės formos“ paieškos
SSRS urbanistinio kraštovaizdžio sovietizacija buvo vykdoma ne tik pirmiau minėtos ideologinio naratyvo sinchronizacijos būdu, stalininiu žargonu tariant, įdiegiant „socialistinį turinį“, bet ir išryškinant tuos lokalius kultūrinius ypatumus, kurie sovietinį metanaratyvą leido geriau įsisavinti konkrečiose vietovėse – „nacionalinę formą“. Jai buvo skirta atspindėti SSRS tautų vietinių meno tradicijų ypatumus.
Tyrinėtojai dar ginčijasi, ar polinkis į perdėtą pastatų dekoravimą ir nacionalinės temos traktavimą „Stalino ampyro“ architektūrinėse detalėse, ypač naudojant nacionalinį ornamentą, labiau būdingas stalininės architektūros pirmajam etapui, ar veikiau „saulėlydžiui“ (Шамрук 2007). Tačiau, peržvelgus nemažai albumų, kuriuose demonstruojami geriausi socrealistinio stiliaus pavyzdžiai, susidaro įspūdis, kad dar prieš Antrąjį pasaulinį karą bent jau Užkaukazėje ir keliose Vidurinės Azijos sovietinėse respublikose, aktyviai naudojant nacionalinio meno ornamentiką, buvo sukurta nemažai gana aukštos meninės kokybės dekoratyvių pastatų. Tai, pavyzdžiui, „Tėvynės“ kino teatras Taškente (1938 m., arch. A. Sidorovas,), Tbilisio „Dinamo“ stadionas (1934–1938 m., arch. A. Kurdiani), Vyriausybės rūmai Jerevane (1926–1941m., arch. A. Tamanianas) (14 pav.), gyvenamųjų namų kvartalai Ašchabade (15 pav.) ir t. t.
15 pav. Ašchabado gyvenamieji namai. R. Čepaitienės nuotr.
Miestiečiams ir atvykėliams architektūrinėmis priemonėmis buvo diegiamas jų priklausomybės sovietinei visuomenei (bendras „socialistinis turinys“) jausmas, o lokalus „tautiškumas“ ar, stokojant realaus valstybingumo, veikiau, „liaudiškumas“ išreiškė priklausymą konkrečiau apibrėžtai teritorijai – sovietinei sąjunginei ar autonominei respublikai. Taip „tautinio dekoro lokalizacijos“ strategija tapo savotišku urbanistinės erdvės žymekliu, išskiriančiu vieną miestą iš kitų panašių. Kartu liaudies meno elementų naudojimas naujoje statyboje atitiko ideologinius tikslus ir tuo, kad neva atspindėjo neprivilegijuotuosius visuomenės sluoksnius – „liaudį“. Todėl architektai buvo aktyviai raginami remtis vietinės liaudies architektūros bei estetikos patirtimi ir bandyti ją integruoti į savo projektinius sprendimus.
Atsižvelgiant į tam tikrą pastebėtą augalinių motyvų pasiskirstymo „emblemiškumą“, keltina hipotezė, kad, naudojant tam tikras stilistines šablonines metonimijas (Lietuva – tulpė (16 pav.), Baltarusija – rugiagėlė (17 pav.), Moldova – vynuogė (18 pav.), Ukraina – saulėgrąža (20 pav.), Armėnija – granatas, Centrinės Azijos tautos – medvilnė (19 pav.) ir t. t.), sovietinis režimas vizualiai ir simboliškai „paženklindavo“ skirtingas etnokultūrines erdves. Žinoma, ši prielaida dar reikalauja nuodugnesnių ir išsamesnių tyrimų, tačiau ją iš dalies patvirtinti galėtų panašių metonimijų gausa Maskvos Visasąjunginės liaudies ūkio pasiekimų parodos (VDNH) komplekso nacionalinių paviljonų dekore ir ypač „Tautų draugystės“ fontano skulptūrinėje kompozicijoje , vaizduojančioje 15 sąjunginių respublikų – „sesių“ (21 pav.).
21 pav. „Tautų draugystės“ fontanas Visasąjunginės liaudies ūkio pasiekimų parodos komplekse. Maskva. T. Korobovos nuotr.
Tokiu būdu sovietinė vizualinė propaganda iškart išspręsdavo dvi problemas. Viena vertus, stalininių pastatų puošyboje dominuojantys eklektiškai atrinkti klasikinių stilių elementai unifikavo ją ir įkūnijo vieną imperinį stilių, kita vertus, negausi „nacionalinių motyvų“ priemaiša leido konkrečioms SSRS tautoms atpažinti joje ir „savumo“ bruožų, tokiu būdu ją „įvietinant“. Šis dviejų tikslų susiejimas leido sovietinei ideologijai, nepametant iš akių pagrindinio – „tarybinio žmogaus“ kūrimo – tikslo, kartu demonstruoti menamą rūpestį lokalių nacionalinių kultūrų puoselėjimu.
Išvados
Stalino epochoje urbanistika ir architektūra, kaip ir bet kurios kitos meno rūšys ir formos, buvo pajungta tarnauti valstybinei propagandai. Plačiai vykdyti miestų pertvarkymai taip pat turėjo palengvinti unifikuoto totalitarinio sovietinio žmogaus kūrimo procesą. Nors stalininėje SSRS vienvaldė socrealizmo doktrina oficialiai postulavo savo pagarbą „klasikiniam palikimui“, tačiau iš esmės tai buvo daroma mechaniškai pajungiant selektyviai atrinktas istorines stilistines bei kompozicines formas ideologinėms reikmėms. Autentiškas urbanistinis-architektūrinis palikimas be gailesčio naikintas, atlaisvinant vietą naujai neoklasicistinei statybai.
21 pav.
Totalitarinė ideologija ypač užaštrino architektūros kaip veiksmingos socialinės inžinerijos priemonės reikšmę: planuotieji aplinkos pertvarkymai turėjo skatinti žmonių suvokimo, įpročių, elgesio ir mąstymo pokyčius. Naujoji – totalitarinė – mąstysena siekė sukurti visiškai naujas valdžios ir valdomųjų tarpininkavimo bei sąveikavimo institucijas ir socialinės kontrolės formas. Vienu iš tokių tarpininkų ir tapo architektūra. Sąveikaudama su propaganda ir jai tarnaudama, totalitarinė architektūra buvo paversta į minias suburtų individų totalinio sutelkimo priemone ir kartu arena. Tuo paaiškintinas ir jos monumentalus bei fasadinis pobūdis, nes dekoracijos kuria efektą tik būdamos regimos iš išorės ir neprivalo būti didingos ir gražios iš abiejų pusių ar iš vidaus…
Sovietinės vizualinės kultūros skiepijimo procesai sinchroniškai vyko visuose SSRS miestuose. Pagal pamatinę hierarchiškos, monochromatinės, bekompromisės sovietinės kultūros logiką autonominių darinių (sąjunginių respublikų) sostinių urbanistinėms erdvėms buvo suteiktas tam tikras sisteminio „ženklo“ statusas, įkeliantis jas į darniai sustyguotos totalitarinės sistemos orbitą. Urbanistinėmis, architektūrinėmis ir diskursyvinėmis priemonėmis bei stereotipizuotais nacionaliniais ornamentais ir simboliais buvo realizuota ideologinė „apytaka“ – per „Stalino ampyrą“ „Trečiosios Romos“ archetipas įsismelkė į kiekvienos SSRS sąjunginės respublikos sostinių pavidalą ir vice versa – visos nacionalinės respublikos simboliškai buvo atvaizduotos Maskvoje, bendrame Visasąjunginės Liaudies pasiekimų parodos (VDNH) „simbolių mazge“. Vėlyvuoju stalininiu laikotarpiu visose sąjunginių respublikų sostinėse pavyko suformuoti svarbiausius ideologinius akcentus, tarnaujančius sovietų politinės galiai įteisinti ir įvietinti bei naujam kolektyvinės atminties scenarijui įdiegti, miestovaizdžiuose ypač išryškinant „Didžiojo Tėvynės karo“ siužetinę liniją. Tam tikros nuolaidos nacionalinių respublikų architektūrinėms ir tautodailės tradicijoms neturėtų užgožti fakto, kad menamas vietinių kultūrų puoselėjimas iš tiesų reiškė bet kokių realaus valstybingumo požymių eliminavimą.
Literatūra
Golomstock, I. 1991. L’art totalitaire. Union Sovietique, III-e Reich, Italie fasciste, Chine. Paris: Editions Carre.
Tung, A. M. 2014. Preserving the World’s Great Cities (New York: Three Rivers Press, 2001.
Богданов, Л. С. 1950. Рига, Таллин, Вильнюс. Реконструкция исторически-сложившегося ансамбля центра города. Москва.
Косенкова, Ю. Л. 2010. Среднеазиатский город глазами архитекторов сталинской эпохи. Архитектура сталинской эпохи. Опыт исторического осмысления. Москва: КомКнига.
Нефедов, П. 2014. ВСХВ-39 [interaktyvus], [žiūrėta 2018-09-26]. Prieiga per internetą: <http://www.chaskor.ru/article/vshv-39_36238>.
Нефедов, П. 2014. ВСХВ-39 [interaktyvus], [žiūrėta 2018-09-26]. Prieiga per internetą: <http://www.chaskor.ru/article/vshv-39_36238>.
Топуридзе, K. 1954. Фонтаны Всесоюзной сельскохозяйственной выставки, in: Архитектура и строительство Москвы, № 7 [interaktyvus], [žiūrėta 2018-09-26]. Prieiga per internetą: <http://www.bcxb.ru/doc/1954_ArchStrMos7.pdf>.
Шамрук, A. 2007. Архитектура Беларуси ХХ – начала ХХI в. Минск: Белорусская наука.
