Apie Lukiškių kalėjimo iškeldinimą iš miesto centro tarpinstituciniu lygmeniu kalbėta jau nuo 1945 metų. Po daugybės diskusijų šių metų liepą iš kalėjimo iškeldinti visi maždaug 600 suimtų ar nuteistų kalėti asmenų. Ir nors apie šios įstaigos iškėlimą kalbėta jau ne vienerius metus, komplekso ateities vizija vis dar neaiški. Apie tai, kaip galima panaudoti šį vertingą palikimą, Lietuvos architektų sąjungos pirmininkė Rūta Leitanaitė [R.L.] laidoje „Reikia architekto“ kalbėjosi su Vilniaus miesto vyriausiuoju architektu Mindaugu Pakalniu (M.P.), Kultūros paveldo departamento direktoriumi Vidmantu Bezaru (V.B.) ir menotyrininke Ūla Tornau (Ū.T.).
Kalėjimas yra įtrauktas į kultūros vertybių sąrašą. Kokius pastatus, elementus, savybes verta saugoti?
[V.B.] Lukiškių kalėjimo komplekso pastatai statyti daugiau kaip prieš 100 metų. Kompleksą sudaro šeši statiniai: keturi iš jų – kalėjimo, taip pat administracinis pastatas bei cerkvė. Viduje dar yra apie dvidešimt įvairių statinių, statytų skirtingais laikotarpiais. Taip pat yra unikalių elementų viduje: buvusios katilinės, stikliniai liukai, durys, užraktai ir t. t. Šiuos elementus reikia stengtis išsaugoti, nes tai sukuria tam tikrą atrakciją turistams.
Daugelis dabar atranda, kad senieji pastatai, įkomponuoti verslo aplinkoje, duodą tam tikro savitumo ir šarmo. Tai, viso labo, beveik dviejų hektarų teritorija. Manau, kad įrengiant muziejų, viešbutį, didžiąją dalį elementų galima be didelių sunkumų išsaugoti. Dėl kitų elementų vyks diskusija. Jei bus idėjų, ką su ta teritorija daryti, reikės galvoti, kur įrengti praėjimus, kur daugiau atverti, kad matytųsi pastatų fasadai, ar visuose pastatuose išlaikysime 100 proc. langus tokius, kokie jie yra ir t. t.
Ar Kultūros paveldo departamentas neprieštarautų, kad buvusio Lukiškių kalėjimo teritorijoje atsirastų ir šiuolaikiškos architektūros pastatų?
[V.B.] Deja, šito negaliu patvirtinti šimtu procentų. Reikia pirmiausia susitarti dėl koncepcijos. Jei koncepcija reikalaus, kad teritorijoje nebūtų naujos architektūros statinių, gal užteks šiuos pritaikyti ar papildyti.
[Ū.T.] Kalėjimas buvo pastatytas 1904 m. Dešimčia metų anksčiau Sankt Peterburge pastatytas Kresty kalėjimas buvo vienas iš jo prototipų. Lukiškių kalėjimas technologiškai itin modernus statinys – jis jau turėjo vandentiekį ir kitokias modernias infrastruktūras, kurios tuo metu buvo naujos. Ir jis atsirado Vilniaus priemiestyje, tokioje gana chaotiškoje urbanistinėje teritorijoje. Pritariu, kad reikia turėti galvoje ir istorinę, ir urbanistinę, ir architektūrines vertes bei viską labai gerai ištyrinėti.
[M.P.] Kalėjimas atsirado priemiestyje, o dabar teritorija tapo Vilniaus centro dalimi. Viena iš priežasčių, kodėl Gedimino prospekto vakarinė dalis yra apmirusi ir yra tos juodosios skylės – Lukiškių kalėjimas ir vakare ištuštėjęs Seimo kompleksas. Siūlau neužsidėti štampų, nesprausti savęs į rėmus, kad šitas kompleksas bus lankomas kaip Aušvico koncentracijos stovykla. Tokių kalėjimų yra daug, projektas yra tipinis, ir mes turime sugalvoti pakankamai įdomų ir ekstraordinarų scenarijų, kad šis objektas sugebėtų pats save išlaikyti ar bent reikėtų jį mažai dotuoti. Aš vis tik būčiau už Austrijoje, Vienoje, esančių kaizerio arklidžių variantą. Į šias istorines arklides drąsiai įeita su naująja architektūra. Kita vertus, išsaugoti seni pastatai, yra įdėta naujų intarpų, suteikta nauja funkcija, ir tai yra veikianti teritorija, pilna žmonių.
Man atrodo, kad esminiai iššūkiai yra susiję su teritorijos uždarumu. Tvora, mano akimis, yra uždarumo simbolis. Tol, kol mes kompleksą turėsime uždarą, tol ten turėsime segreguotas veiklas. Gali likti jos elementų, kurie formuoja gatvių išklotines ar kiemų erdves. Reikėtų galvoti ir apie pastatų pritaikymą. Vaikštant po kalėjimą, pritrenkia kamerų, patalpų skaičius. Viešbučio scenarijus puikiai veikia ir yra žavinti bei neeilinė patirtis, bet viso pastato paversti viešbučiu, deja, neišeis. Kokį trečdalį, jei pavyktų, būtų labai gerai. Galima dalyje pastato įrengti muziejų – jis turėtų prasmę, nes turime čia dienas leidusių prominentinių nusikaltėlių ir svarbių istorinių faktų, asmenybių. Ir reikėtų galvoti, ką daryti su bent jau puse likusių laisvų patalpų.
Ūla Tornau (kairėje), Rūta Leitanaitė ir Mindaugas Pakalnis.
Sovietmečiu kalėjimo kompleksas buvo projektuotas kaip mokslinis miestelis. Gal reikėtų atsigręžti į senąsias idėjas?
[Ū.T.] Akademiniai miesteliai buvo to meto mada, jų buvo nemažai pastatyta Sovietų Sąjungos didžiuosiuose miestuose. Buvo svarbi jų reprezentatyvi, modernią valstybę pristatanti funkcija. Milžiniško kvartalo vizija su 11 institutų, 11 gyvenamųjų namų, skirtų mokslininkams, ir Mokslo akademijos prezidentūra Seimo vietoje buvo aktuali iki kokių 1960-ųjų metų. Vėliau garsūs šalies architektai siūlė įvairiausius scenarijus. Tačiau akademinio miestelio idėja palaipsniui įgyvendinta: šiame kvartale išsibarstė Mokslininkų namas, M. Mažvydo biblioteka, aspirantų bendrabutis, keletas mokslininkų namų ir visa institutų pakrantė, Istorijos institutas, todėl mes viso to nesuvokiame kaip visumos. Jei šioje centro dalyje atsirastų kažkoks mišrios paskirties aktyvus kompleksas, jis būtų svarbus viso centro atžvilgiu.
Kaip miestas mato Lukiškių kalėjimo teritoriją ateityje ir kokias ambicijas turite, vertinant kalėjimo vietą platesniame kontekste?
[M.P.] Pirmiausia, tą teritoriją matome kaip miesto daugiafunkcio centro dalį. Iš to seka noras, kad visos jo paskirtys generuotų srautą, pridėtinę vertę, žmonių domėjimąsi ta vieta, pradedant muziejumi, baigiant startuolių biurais. Net ir gyvenamoji paskirtis toje vietoje būtų gerai, tik abejojame dėl susidomėjimo. Akivaizdu, kad šioje vietoje atsiras kažkoks daugiafunkcis objektas. Šiuo metu savivaldybė derasi, kad pastatai nebūtų perduoti Turto bankui. Turime auksinį šansą ir esame pasiryžę prisiimti atsakomybę.
Vos tik prasidėjusi vieša diskusija apie Lukiškių kalėjimo ateitį sulaukė labai aktyvaus kūrybinių industrijų ir menininkų dėmesio. Kultūros laukas, inovatyvūs kūrybiniai verslai primygtinai siūlo nepraleisti progos ir kalėjimo kompleksą pritaikyti meno, kūrybos ir startuolių veiklai, taip sukuriant tarptautinio mastelio centrą. Kitas dažnai skambantis pasiūlymas – kalėjimo kameras pritaikyti aukštos klasės viešbučiui. Nors šios praktikos yra nebenaujos, pasaulyje pasiteisinusios, vis dėlto išlieka abejonė, ar pasikeis ir kaip pasikeis į plytas įsigėrusi nelaisvės įstaigos atmosfera, atvirai matoma ir suplanavime. Ką būtų galima Lukiškių kalėjime sukurti naujo, kad teritorija taptų įkvepiančia vieta, liudijančia miesto kaitą į gera?
[V.B.] Norėtųsi, kad šioje teritorijoje būtų įdomu leisti laiką, kad visur būtų naujas atradimas. Kūrybinių industrijų atstovai galėtų prisidėti išryškinant šio komplekso vertę, naudingąsias savybes. Be abejo, reikės ir naujų pastatų, ir nemažai ką griauti. Išmonei laukas yra labai didelis.
Išsaugodami tą vertę, kuri dabar yra, turėtume unikalų objektą kino industrijai, nes tai, kas išlaikyta, yra tikrai unikalu. Dar vienas šansas Lietuvai.
Kaip jūs įsivaizduojate, ar menininkams tokioje aplinkoje tikrai kiltų daugiau kūrybinių idėjų?
[Ū.T.] Buvau tik vienoje kalėjimo dalyje, bet man tos visuomeninio naudojimo patalpos pasirodė gana šviesios. O, kalbant apie viešbutį, tai tikrai pasiteisinusi ne vieno miesto praktika, yra daug pavyzdžių – matyt, ne veltui. Manau, kad menininkai yra vieni iš tų, kurie mėgsta rizikuoti, tyrinėti, išbandyti. Vilniuje yra didžiulė tiek studijų menininkams, tiek organizacijoms stoka. Manau, kad į kompleksą galėtų užeiti ir jame dirbti skirtingas pajamas turintys žmonės. Reikia gerai pagalvoti apie teritorijos įvairiapusiškumą, kad ji netaptų monolitu ekonomine prasme.
Kalėjimo kompleksą planuojama perduoti miesto savivaldybei. Šis vientisas kompleksas yra didelis, reikalauja daug investicijų, kurias vienas verslas sunkiai įgyvendintų, jau nekalbant apie biudžetinę įstaigą, kokia yra savivaldybė. Koks būtų pats racionaliausias, teisingiausias procesas atgaivinti Lukiškių kalėjimą?
[M.P.] Manau, čia teks pritraukti privačių lėšų, verslas ten galėtų įrengti ir patį viešbutį, ir biurus. Reikėtų susitarti dėl scenarijaus, pasikviesti verslą, kuris „eitų“ į tą aptartą scenarijų, t. y. nuspręsti konkurso laimėtoją ne atsižvelgiant į didžiausią pasiūlytą kainą. Savivaldybės pareiga būtų užtikrinti, kad kompleksas būtų prieinamas visiems, kad tai netaptų nauja privačia teritorija.
Straipsnis paskelbtas žurnale „SA.lt“ (Statyba ir architektūra) | 2019 liepa/rugpjūtis.
