Nuo sovietmečiu vykusių šokių iki alternatyviosios muzikos renginių laisvės ieškotojams – tokias funkcijas įvairiais savo gyvavimo tarpsniais atliko dar 1958 m. pastatyti Geležinkelininkų rūmai Vilniuje, dabar geriau žinomi „Kablio“ vardu. Šiandien tai kultūros baras, kuriame yra keletas skirtingas funkcijas turinčių salių. Jo interjerą kūrusi architektė Justina Laurinaitytė pasakojo, kad pagrindinė idėja buvo ne tik kuo geriau atspindėti šiandienę pastato paskirtį, bet ir išsaugoti jo autentiškumą.
Nuolat kintantis interjeras
„Geležinkelininkų rūmų istorija yra labai spalvota. Skirtingais laikotarpiais čia gyvavo įvairaus žanro muzika. Sovietmečiu vykdavo šokiai, kino seansai, vėliau – alternatyvios muzikos renginiai. Visa tai norėjosi atspindėti interjere“, – pasakojo interjero dizainerė. Būtent dėl to vienoje iš salių buvo pakabinta balta medžio šaknis, tarsi simbolizuojanti ir viso pastato šaknis, kurios yra tebegyvos ir atsispindi veikloje.
Paties pastato autentika architektūrine prasme, anot J. Laurinaitytės, nėra labai vertinga, mat tai buvo kartotinis to laikotarpio projektas, tačiau interjero kūrėjai vis tik norėjosi išsaugoti atitinkamą nuotaiką, menančią „Kablio“ istoriją. „2000-aisiais čia įvykęs gaisras paliko savo žymių ant sienų. Kai kuriose vietose palikome tuos padūmavimus“, – savo sprendimus aiškino dizainerė. Prie tokių gaisro paliestų sienų jai pavyko priderinti ir kitus nenudailintus paviršius: juodas, nelygias sienas, nutrupėjimus, sienas, dažytas be tinkavimo.
Kitas svarbus uždavinys buvo sukurti tokį interjerą, kuris galėtų nuolat kisti. „Mes iki šiol esame nuolatiniame procese, nes čia svarbu ne rezultatas, o virsmas. Žmonės, vaikštantys į renginius, visada ištroškę pramogų, naujienų ir pokyčių, dėl to čia erdvės pritaikytos tam, kad būtų galima jas modifikuoti, kad jos būtų mobilios. Nėra jokio prisirišimo prie apšvietimo ar baldų“, – apie interjero idėją pasakojo J. Laurinaitytė. Tiesa, kalbant apie interjero kintamumą, būtent apšvietimas čia itin reikšmingas. Kiekvienas renginys turi savo apšvietimo stilių, kuriuo rūpinasi apšvietėjų komanda. Tai leidžia žaisti šviesos šešėliais, intensyvumu ir spalvomis. „Tai yra vienas šio klubo išskirtinumų. Kiek žinau, kituose klubuose apšvietimas yra reguliuojamas, bet ne keičiamas“, – sakė architektė.
Kultūros baro erdvės pritaikytos tam, kad jas būtų galima modifikuoti. Tomos Kaliukevičiūtės nuotr.
Vyrauja natūralios medžiagos
Bene pirmas dalykas, krentantis į akis užėjus į klubą, yra baldai. Anot J. Laurinaitytės, svarbiausias kriterijus šiam interjero elementui buvo lengvumas – ne tiek svorio, kiek tūrio prasme. „Man buvo svarbu sudėlioti erdves taip, kad jose žmonėms būtų galima kuo paprasčiau judėti ir šokti. „Kablys“ nėra vien tik klubas, čia vyksta ir „popup“ renginiai, mugės, privatūs vakarėliai, todėl baldai turėjo būti kuo lakoniškesni, smulkesni, lengvesni. „Čia turime minkštasuolių ir kokteilinių staliukų. Tiesa, šie savo svoriu nėra lengvi – jie pagaminti iš gana sunkių metalo lakštų, bet lengvi savo struktūra, neužgožia erdvės“, – kalbėjo architektė. Vieninteliai iš tiesų sunkūs baldai – tai stovintys barai, išlieti iš betono.
Objekte pagamino ir sumontavo metalines lubas. Pagamino baro bei restorano baldus.
Į kiekvieną zoną ir objektą J. Laurinaitytė žiūrėjo taip, kad jis gerai atrodytų tiek visumoje, tiek atskirai kaip meno kūrinys ar skulptūra. Dėl to atskiros erdvės turi savo charakterį – jos nėra vieningai pereinančios. Kiekviena zona turi ką nors ryškaus ir išskirtinio. Pavyzdžiui, restobaras iškrenta iš konteksto, nes jis žaismingas, nuotaikingas, spalvotas, baltas. Visai kitaip yra kitose erdvėse, kuriose vyrauja tamsios spalvos, kur žmonės ateina klausytis rimtos muzikos, atsipalaiduoti.
Vis tik spalvinė gama pasirinkta gana paprasta – žemiška. „Kad ir kaip būtų, žmonės atsipalaiduoja tamsoje. Vienoje iš erdvių tvyro šiek tiek „tvinpyksiška“ nuotaika, kurią sukuria juodai baltos šachmatinės grindys, paveldėtos iš ankstesnių laikų. Be to, nepaliestą palikau ir raudoną sieną, kuri yra nedažyta, netinkuota ir neglaistyta. Ji turi savotiško šarmo, kurio nesinorėjo gadinti“, – pasakojo interjero kūrėja. Paklausta, kokiam stiliui priskirtų šį klubą, interjero architektė sakė, kad klubas turi turėti savo veidą, todėl klasifikuoti būtų sudėtinga.
Tomos Kaliukevičiūtės nuotr.
Kūrybinė laisvė
Dar vienas J. Laurinaitytės darbas – Palangoje veikiančio baro „Kablys“ interjeras (buvusi meno galerija „Kupeta“). „Baro veikla ten buvo pradėta be jokio dizaino, savomis jėgomis, daug kas rankomis kalta iš lentų, baldams naudotos paletės – visa tai tiko paplūdimio baro tipažui. Tačiau praėjusią vasarą savininkai pasikvietė mane ir padirbėjome šiek tiek rimčiau“, – kalbėjo dizainerė. Ji naujai suprojektavo barą, vidaus erdves su minkštasuoliais, performavo terasą. Anot J. Laurinaitytės, viena vertus, šis projektas ir Vilniaus „Kablys“ yra labai skirtingi, antra vertus, turi panašių idėjinių linijų. „Ir vienur, ir kitur išlieka natūralių medžiagų pasirinkimas, abu pastatai yra gerai žinomi žmonėms, todėl tiek čia, tiek ten buvo atsižvelgta į tai, kad nereikėtų kurti ko nors kardinaliai naujo, o tik prisijaukinti buvusią funkciją, sužaisti ir sukurti kažką įdomaus, atsigręžiant į pastato istoriją“, – pasakojo architektė. Ji džiaugėsi, kad, kuriant „Kablio“ interjerą, užsakovai paliko jai kūrybinę laisvę. „Užsakovas turi gerą skonį. Vieną iš salių – šviesiąją restobaro erdvę – jis įgyvendino savarankiškai. O visa kita buvo patikėta mano kūrybinei laisvei“, – sakė J. Laurinaitytė.
Straipsnis paskelbtas žurnale „Statyba ir architektūra“, 2018 / 2.
