Šildymui, vėdinimui ir oro kondicionavimui sistemos projektuojamos atsižvelgiant į patalpas. Kiekvienai iš minėtų funkcijų reikalingi skirtingi įrenginiai. Didesniems statiniams, viešosios paskirties ar gamybos pastatams tokių įrenginių eksploatavimas nekelia didesnių problemų, mat ji patikima atsakingiems asmenims. Tačiau gyvenamuosiuose namuose tokių skirtingų įrenginių priežiūra sukelia papildomų sunkumų.
Šiandien ypač aktualus universalių ir buityje nesunkiai naudojamų įrenginių kūrimas įtraukiamas ir į studijų programą. Vilniaus Gedimino technikos universiteto Architektūros fakulteto absolventė Sandra Mažeikaitė baigiamajame bakalauro darbe „Šildymo, vėdinimo ir oro kondicionavimo sistemos įrenginio korpuso dizainas“ (darbo vadovas – lekt. Donaldas Andziulis) sukūrė naujo gaminio, atitinkančio šiuolaikinius vartotojo lūkesčius, koncepciją.
Kartu ir funkcija, ir estetika
Pagrindinė įrenginių paskirtis – reguliuoti patalpų temperatūrą, drėgmę ir oro srautus, užtikrinti, kad oro kokybės parametrai išliktų nustatytų ribų. Veiksmingai kontroliuojant šiuos veiksnius mažinama rizika pakenkti žmogaus savijautai ar sveikatai. Netinkama klimato kontrolė gali sukelti nuovargį, sumažinti fizinį pajėgumą, paveikti mąstymo gebėjimus. Tobulėjant technologijoms, paprasti vartotojai nori, kad vienas gaminys atliktų kuo daugiau funkcijų ir reikalautų kuo mažiau dėmesio – gilinimosi į veikimo principus, priežiūros, galbūt užimtų mažiau vietos. Natūralu, kad laikui bėgant atsirado ir poreikis į vieną sistemą sujungti šildymo, vėdinimo ir kondicionavimo funkcijas. Ši gana nauja gaminio koncepcija rinkoje tampa vis patrauklesnė. Kol kas sistemos, atliekančios tokias funkcijas, labai primityvios išvaizdos, kuri asocijuojasi su pramonės įrenginių ir mašinų dizainu. Svarbu, kad šildymo, vėdinimo ir oro kondicionavimo (ŠVOK) įrenginys neišsiskirtų iš buitinės aplinkos ir atrodytų kaip jos dalis. Todėl norisi jo dizainą parinkti tokį, kuris derėtų kasdienėje aplinkoje ir įrenginio neprireiktų slėpti atskirose patalpose.
Išanalizuoti analogai
Kurdama naujo gaminio koncepciją, autorė išanalizavo analogų ir panašių buitinių gaminių dizaino sprendimus, rėmėsi konstrukciniais normatyvais, dizaino tendencijomis, kitais buitinės įrangos dizaino ir estetiniais principais. Bakalauro darbe taip pat buvo nagrinėjami techniniai sprendiniai, šiuo metu naudojamos technologijos ir priemonės, apskaičiuota reikiamų detalių ir darbo trukmė, galiausiai, tokio įrenginio pagaminimo sąnaudos. Kadangi tokių gaminio analogų šiuo metu yra vos pora, buvo atkreiptas dėmesys ir į kitų buitinių įrenginių dizainą. Norint turėti reikiamas gaires gaminio projektavimo stadijoje, iškelti pagrindiniai dizaino reikalavimai, tokie kaip nuotolinis ir integruotas įrangos valdymo pultas, paslėpti, gražiai integruoti sujungimai, vyriai, varžtai (vientisumas), sunkiai pasiekiamos arba (ir) atidaromos vaikams rankenos, dizainas, primenantis kitus buities įrenginius.
Sukurtas prototipas
Viena pagrindinių kuriamo ŠVOK sistemos įrenginio esmių yra ta, kad gaminį sudaro du atskiri korpusai, kurių dešinysis – su rekuperatoriumi, šilumos siurbliu ir ortakiais – gali būti parduodamas atskirai nuo kairiojo, kuriame sumontuotas šildytuvas, kaip galutinis gaminys. Todėl kurdama koncepciją, baigiamojo darbo autorė atkreipė dėmesį į dešiniojo korpuso estetiką kaip atskiro objekto nuo kairiojo.Konsultuojantis su bendrovės „Amalva“ inžinieriais ir pasitelkus įmonėje esančius įrankius ir priemones, tapo įmanoma įsigilinti į technologijų ir gamybos principus bei sukurti prototipą, artimą realiam gaminiui.
Kurdama ir rinkdamasi koncepciją, autorė pirmenybę teikė minimalistiniam, griežtų formų dizainui, prisitaikančiam prie aplinkos ir kitų technikos įrenginių. Tokio stiliaus daiktai dažniausiai patraukia akį, tačiau jos nevargina ir neapsunkina žmogaus kasdienybės.
Dėmesį skyrė menkiausioms detalėms
Korpuso „dėžės“ formos nėra tikslinga keisti dėl viduje esančių elementų, be to, kitokių formų gaminys neprisitaikytų prie aplinkinių objektų, efektyviai neišnaudotų aplinkos. Visgi korpuso priekinė dalis ir durelės leidžia daugiau improvizuoti.
Pasirenkant durelių formą, svarbiausia – galimybė tokias pagaminti. Kadangi pasirinkta gamybos technologija – metalo lakštų lankstymas, formos išlaikytos kampuotos, lankstomos atsižvelgiant į turimų staklių galimybes.
Galutinį apsisprendimą dėl korpuso dizaino lėmė formos patrauklumas ir estetiška simetrija, sykiu geometrinės formos, sujungiančios pagrindinius ir svarbiausius objekto išorės elementus. Durų kampai susijungia akių aukštyje, tai yra ten, kur patogiausia pažiūrėti į valdymo pultelį ir juo naudotis. Tai padeda vartotojui intuityviai suprasti, kad toje vietoje įtaisytas svarbiausias gaminio elementas, padedantis valdyti įrenginį. Toje vietoje, kur yra pultelis, šonuose atsiranda ir lengvai pastebimos rankenos – tokiame aukštyje, kuriame jų nepasiekia vaikai.
Straipsnis paskelbtas žurnale „Statyba ir architektūra“, 2017 / 6.
