• tikkurila
  • ruukki
  • ruukki
  • tikkurila

Kokios energetikos politikos galime tikėtis?

2015 birželio 29 d.

Pirmąją birželio savaitę vykusi Europos Parlamento plenarinė sesija Strasbūre svarbi tuo, kad joje buvo svarstomi dviejų lietuvių rengti pranešimai. Gabrieliaus Landsbergio pranešimas apie Europos Sąjungos (ES) ir Rusijos santykių ateitį, kuriame nubrėžtos iš esmės naujos bendravimo gairės, jau buvo plačiai aptartas viešojoje erdvėje. Šio pranešimo šešėlyje nublanko kitas Europos Parlamento (EP) pranešimas, kurį rengė Algirdas Saudargas, ir kuris buvo skirtas Europos Komisijos pasiūlytai Europos energetinio saugumo strategijai.

Deja, šis pranešimas tapo vienu iš nedaugelio Parlamento istorijoje savo iniciatyva rengtų, bet paties atmestų dokumentų. Kodėl EP atmetė tokį svarbų dokumentą?

Viena oficialių priežasčių – į pranešimą buvo įtraukta pataisa, kuria valstybės raginamos visiškai pamiršti skalūnų dujų gavybą ir žvalgybą – net netirdamos tikrojo šios veiklos poveikio aplinkai. Nors Zigmantas Balčytis (beje, pats su kolegomis balsavęs už šią pataisą) sako, kad „kalti ne skalūnai“, bet iš tiesų skalūnai daug prisidėjo prie to, kad dokumentas buvo atmestas.

ES energetinis saugumas iš esmės suprantamas kaip saugi prieiga prie energijos išteklių už prieinamą kainą. Tradiciškai ši koncepcija siejama tik su viena energetinio saugumo dimensijų – išteklių tiekimo saugumu, tai yra, jungtimis (elektros linijomis, dujų vamzdynais), tiekimo šaltinių įvairove (galimybe rinktis iš kelių šaltinių, kurią Lietuvai dujų atveju suteikė SGD terminalas, o elektros atveju suteiks Baltijos jūros dugnu į Švediją tiesiamas elektros kabelis) ir išteklių kaina (siekiant per konkurenciją sudaryti sąlygas mažėti išteklių kainai, ES buvo liberalizuoti dujų ir elektros sektoriai). Pastaruoju metu vis rimčiau vertinama ir dar viena energetinio saugumo dimensija – energijos vartojimo efektyvumas (kuo mažiau energijos sunaudojame, tuo mažiau už ją sumokame), pasireiškiantis skatinant pastatų renovaciją, kuriant efektyviau energiją vartojančius prietaisus.

Tačiau energetikos politika (ir energetinis saugumas) šiais laikais nebėra tik elektros stulpai, dujų vamzdžiai ir pigus benzinas kolonėlėse. Turime pripažinti, kad su energetika susiję ir aplinkos apsaugos klausimai: naudojant iškastinį kurą teršiamas oras ir didinamas šiltnamio dujų kiekis atmosferoje, naudojant branduolinę energiją, iki galo nėra išspręstas panaudoto kuro ilgalaikio saugojimo klausimas, statant hidroelektrines, pažeidžiama vandens gyvūnijos ekosistemų pusiausvyra, vėjo jėgainės gali kelti pavojų migruojantiems paukščiams, o gaminant saulės jėgaines, gali kilti pavojus apsinuodyti gamyboje naudojamomis nuodingomis cheminėmis medžiagomis.

Energetikos ir aplinkos politikos santykis yra esminis konfliktas nustatant ir ES energetikos politikos ateitį. Viena vertus, viena pamatinių ES energetikos politikos nuostatų leidžia valstybėms narėms savarankiškai pasirinkti, kokią energijos rūšį naudoti. Kita vertus – siekdama būti pasaulio aplinkos apsaugos lydere ir nustatydama privalomus aplinkos apsaugos tikslus ir standartus, pati ES šią teisę netiesiogiai riboja ir skatina pereiti prie mažiau taršių, tačiau kol kas daug brangesnių alternatyvų – atsinaujinančių energijos išteklių.

Apskritai balanso tarp energetikos ir aplinkos apsaugos paieška – nuolatinis procesas, kurio rezultatas gali skirtis priklausomai nuo daugelio elementų: aplinkos būklės, valstybės geopolitinės padėties, socialinių ir kitokių subjektyvių ar objektyvių faktorių.

    Komentarai

    Nemokami mokymai architektams ir inžinieriams
    statyba ir architektura
    archicad