Paveldosauga – ypač jautri tema, todėl jos sistemos pokyčiai vyksta lėtai ir jaudina nemažą būrį žmonių. Vieni specialistai siekia visomis įmanomomis priemonėmis išsaugoti paveldo unikalumą, kiti senovės palikimą stengiasi sumoderninti ir paversti funkcionaliu. Kyla natūralus klausimas – gal paveldo sistema, kad ir kurią pasirinktume, visada turės kritikų? O galbūt vis tik yra koks nors sėkmingos paveldosaugos sistemos modelis?
Evelina KARALEVIČIENĖ,
Kultūros paveldo komisijos pirmininkė
Idealiu atveju norėtųsi, kad valstybės kultūros paveldo apsauga jau būtų pažangi. Tačiau realybėje, deja, matome stagnuojančią paveldosaugos sistemą, kurioje esame pasiklydę tarp painių teisės aktų ir skirtingo jų interpretavimo bei tarpinstitucinio nesusikalbėjimo, sudarančio sąlygas gimti rezonansiniams projektams ir visuomenės pasipriešinimui. Šiame kontekste labiausiai džiugina akivaizdžiai aktyvėjančios vietos bendruomenės, jų nuovokumo ir pilietiškumo paveldosaugos lauke apraiškos, imantis iniciatyvos apsaugoti jiems svarbius kultūros paveldo objektus. Manau, kad paveldo teisinis reglamentavimas niekuomet neužtikrins šimtaprocentinės apsaugos – visuomet išliks žmogiškasis veiksnys.
Sutinku, kad lietuviškoji paveldosauga palieka daug vietos interpretacijoms, bet matome ir daugybę teisės aktų pažeidimų arba bandymų juos apeiti. Todėl pirmiausia turėtume dėti visas pastangas į piliečių švietimo ir sąmoningumo ugdymą – čia yra paveldosaugos pradžia.
Kitas svarbus žingsnis – visuomenės įtrauktis į paveldosaugą visais įmanomais būdais ir lygmenimis. Paveldosaugai ypač žalinga praktika, kai svarbūs projektai yra tvirtinami kelių žmonių už uždarų durų, negali būti tęsiama. Turėtume pereiti į kitą lygmenį – kalbėjimosi ir susikalbėjimo. Sėkminga pažangi paveldosauga paremta viešumo ir diskusijų principais. Ne kartą kalbėjau apie Kultūros paveldo vertės pagrindų visuomenei (Faro) konvencijos ratifikavimo svarbą Lietuvai – ne tik dėl visuomenės dalyvavimo kultūros paveldo apsaugos procese, bet ir dėl paveldo reikšmės suvokimo didinimo. Faro konvencijos esmė – žmonės, vietos ir tų vietų bei su jomis susijusių žmonių istorijos. Konvencijos nuostatai įtvirtina neatsiejamą piliečių teisę į paveldą, o kartu ir atsakomybę už jį.
Paveldosauga turėtų vadovautis praeities negrįžtamumo principu ir saugoti paveldą tokį, koks jis yra. Norėtųsi, kad ši sritis būtų ne tik prioritetinė Prezidentės, Seimo, Vyriausybės darbotvarkėje, bet ir nuosekli priimant sprendimus. Juk ne veltui Nacionalinio saugumo pagrindų įstatyme paveldas įvardijamas kaip vienas svarbiausių nacionalinio saugumo objektų.
Valstybė gali, arba tiksliau galėtų, išties daug – tai priklauso nuo požiūrio ir noro. Sunku prognozuoti, kuo pasibaigs inicijuota pertvarka, juolab kad vieno sėkmingo apsaugos modelio nėra ir būti negali. Tiesiog svarbu, kad tobulinant esamą sistemą pagrindiniais leitmotyvais taptų demokratija, viešumas, atsakomybė.
Skirtingos šalys turi skirtingus paveldo apsaugos modelius, viena sistema paremta centralizacija, kita daugiau funkcijų suteikia savivaldai (pavyzdžiui, Estija). Tačiau tobulinant bet kurią sistemą, iš pradžių reikėtų identifikuoti problemas. Esu įsitikinusi, kad mūsų valstybės savivalda nėra pasiruošusi ir negali perimti daugiau funkcijų, nei turėjo iki šiol. Visgi, svarbiausias valstybės siekis turėtų būti paveldo inventorizacija – tik tuomet tiksliai žinosime, ką, kiek ir kodėl reikia saugoti.
Manau, kad paveldas pats savaime turi užprogramavęs konfliktą, tai yra itin jautri sritis, reikalaujanti puikios vadybos ir kūrybiško požiūrio, siekiant susitarimo. Kritikų išvengti neįmanoma, tačiau, jei kritika bus pagrįsta ir objektyvi, taps progreso varikliu.
Linas TULEIKIS,
architektas
Jei visuomenė būtų pakankamai išsilavinusi ir suvoktų paveldo vertę, tai gal ir nereikėtų jokių paveldo sistemų ar valstybės reguliavimo. Juk žmonėms nereikia įstatymo, kaip elgtis su senelio paliktu brangiu daiktu. Kaip sakė prof. Egidijus Aleksandravičius, juk nereikia įstatymo, kaip elgtis su Stradivarijaus smuiku. Žmonės supranta, kad tai ypač vertingas daiktas, ir jiems nekyla minčių jį perdažyti, kažkaip atnaujinti ar pagerinti. Deja, su nekilnojamuoju paveldu padėtis komplikuotesnė – daug sudėtingiau atpažinti jo vertę, tam dažnai reikia specialių žinių arba net specialių tyrimų. Bet net ir nustačius objekto unikaliąsias savybes, o tai reiškia – ir vertes, dar nemažai daliai žmonių dėl savo žemo išsilavinimo šioje srityje kyla pagunda atnaujinti nekilnojamąjį turtą, panaudojant standartines priemones, stipriai prastinančias, bloginančias minėtą objektą. Taip elgiasi ir puikų išsilavinimą turintys, bet vizualiniuose dalykuose išprusimo stokojantys asmenys. Todėl žmonių edukacija vizualinių menų sferoje yra esminė sąlyga formuotis visuotinei paveldo pagarbai kaip natūraliai kultūringo piliečio būsenai.
Kai kalbame apie sistemą, tai kalbame apie kažką, kas veikia sistemiškai (suderintai) su daugeliu veiklos sričių. Esu įsitikinęs, kad paveldo sistema iš uždaros, apimančios tik paveldosaugos sritį, turi tapti atvira – sietis su kitomis gyvenimo sritimis. Tai pasakytina ir apie paveldosaugos teisinį reguliavimą. Paveldosaugos įstatymai turi turėti logines ir teisines sąsajas visoje teisėtvarkos sistemoje nuo kultūros iki ekonomikos sektorių, neišskiriant ir tokių autonominių sričių kaip savivalda.
Taip pat, mano manymu, turėtume plačiai išnaudoti europietiškas patirtis paveldosaugos srityje tiek pasitvirtindami tarptautines chartijas ar kitus susitarimus, tiek juos įtvirtindami nacionaliniuose įstatymuose. Mes vis dar bandome išrasti dviratį, kuris būtų pritaikytas mūsų posovietinėms ydoms, ir per mažai dėmesio skiriame Europos patirtims. Kitaip sakant, nei edukuojame savo visuomenę, nei patys mokomės iš labiau patyrusių. Per savo ydingas patirtis esame sukūrę perteklinių reguliavimų, kurie tik imituoja rūpinimąsi kultūros paveldu, bet realiai nesprendžia problemų. Vienas tokių – architektų atestavimas projektavimui paveldo objektuose.
Prieš kelerius metus vykdžiau apklausą tarp kitų Europos šalių architektų organizacijų ir gavau atsakymus, kad architektai nėra niekur daugiau atestuojami projektams paveldosaugos srityje. Jie tokiems projektams pasikviečia specialistus (nuo istorikų iki restauratorių) dirbti kartu tam, kad projektas būtų atliktas nepažeidžiant objekto vertingųjų savybių. Atestacija – didžiulis papildomas biurokratinis mechanizmas, greičiausiai susikurtas, siekiant apsaugoti savo sritį nuo didesnės architektų konkurencijos, bet, kaip rodo rezultatai, neužtikrinantis tinkamos projektavimo darbų kokybės. Pavyzdys yra tarpukario pastato Gedimino pr. 27, Vilniuje, įrašyto į paveldo saugomus objektus, vertingųjų savybių sunaikinimas, įstiklinant pastato kampą. Šį projektą parengė paveldosaugos atestuotas specialistas, inžinierius, neturintis jokio supratimo apie pastato vertingumą. Tai akivaizdžiai rodo, kad ne paveldosaugos atestatas lemia supratimą, o platesnis išsilavinimas.
Reikėtų atsisakyti perteklinių reikalavimų ir orientuojantis į tarptautines patirtis, susikurti sistemą, kuri pajėgtų neprarandant paveldo vertybių užtikrinti tinkamą jų panaudojimą visuomenės reikmėms.
Toje sistemoje turi būti ne tik reguliavimas, bet ir pagalba. Mūsų ne per turtingiausioje ekonomikoje sunku užtikrinti finansinę paramą, tačiau valstybė privalo užtikrinti informacinę ir techninių žinių pagalbą. Tarkime, viena opiausių problemų paveldosaugos objektų apšiltinimas, tačiau Kultūros paveldo departamentas per tiek metų nesugebėjo „išdirbti“ ir visuomenei pateikti kelių apšiltinimo variantų, kurie nedarytų žalos objektui ar darytų ją minimalią. Tas pats vyksta su pastato autentiškų medinių elementų (langų, durų ir t. t.) išsaugojimu. Ar sunku viešai pateikti rekomendacijas su skaičiavimais, kaip išsaugoti ir restauruoti langus ar duris, išlaikant jų autentiką ir taip net sutaupant, lyginant su jų keitimu naujais mediniais. Dabar daugelis žmonių nori keisti gerus senus medinius gaminius naujais, bet prastesnės kokybės tipiniais gaminiais dėl nežinojimo, nes niekas jų apie tai neinformuoja, taip jie smarkiai prastina objekto meninę ir istorinę vertę.
Dabartiniai planai daugiau teisių atiduoti objektų savininkams – savivaldybėms, mano manymu, prasilenkia su gyvenimo realijomis. Mes, architektai, įpratę veikti, atsižvelgdami į kontekstą. O Lietuvoje kontekstas toks, kad dažnoje savivaldybėje, galbūt dėl to paties neišprusimo, labiau siekiama parodyti rūpinimąsi supančia aplinka, nei ja iš tikrųjų pasirūpinti, todėl noras atsinaujinti yra toks stiprus, kad dažnai lengvai aukojami autentiški, bet apleisti statiniai, kad būtų galima juos nemokšiškai atšviežinti standartiniu remontu, tad, panaikinus centralizuotą paveldosaugos kontrolę, amžiams prarastume nemažai vertingų nekilnojamojo paveldo objektų.
Jūratė MARKEVIČIENĖ,
tarptautinė kultūros paveldo ekspertė – ICOMOS narė, LR Valstybinės kultūros paveldo komisijos narė
Kodėl Lietuvoje daugėja atsakingų valdžios institucijų toleruojamų plėtros verslo ir nekilnojamojo turto savininkų pastangų pelno siauriais asmeniniams tikslais kuo mažiau saugoti kultūros paveldą, o dar geriau – visai jo nesaugoti? Kodėl Konstitucija įteisintą viešąjį interesą – paveldo apsaugą – labiau gina visuomenė, o ne valdžios institucijos, kurios privalo jį ginti?
Tarp įvairių priežasčių, kur ne paskutinę vietą užima tokios kaip korupcija, labai neigiamai veikia ir keliais dešimtmečiais nuo šiuolaikinio pasaulio atsilikusi, iš esmės dar sovietinė paveldo ir jo apsaugos samprata, kurią, nežinia kodėl, ir toliau aktyviai puoselėja už paveldą atsakingos valstybinės institucijos.
Todėl tiesiog norėčiau priminti tą šiuolaikinę tarptautinę sampratą, kurios visuma nuo 2017 m. prieinama ir lietuvių kalba mano sudarytame ICOMOS LNK leidinyje „Kultūros paveldas šiuolaikiniame pasaulyje: tarptautiniai kultūros paveldo apsaugos principai ICOMOS dokumentuose 1965–2014 metais“ (www.icomoschartijos.lt).
Leidinio įvade rašiau, kad tūkstantmečius visuomenių raidą grindė tradicija – patikimiausia sociokultūrinė priemonė grupių tapatybei steigti, saugoti ir tęsti. Tradicijų turėtojos pačios palaikė savo paveldo gyvybiškumą, o sunykusius daiktus pakeisdavo į panašius, nes iš kartos į kartą perduodavo žinojimus, ką ir kaip daryti. Formuojantis šiuolaikinei industrinei ir poindustrinei visuomenei, stiprėjant globalizavimui, tradicijos pradėjo vis sparčiau nykti. Tuomet laipsniškai įsigalėjo kitas mechanizmas – kultūros paveldo sauga – ypatinga modernybėje susiformavusi priemonė, skirta praeities liudijimams išsaugoti. Sauga nėra tradicijos pakaitalas: tradicija globoja, gina, palaiko ir perteikia žinojimus bei veiksenas, o paveldo saugos tikslas – išsaugoti materialiąsias praeities liekanas kaip kultūros išteklius, kad juos būtų galima integruoti į dabarties kultūras ir perduoti ateities kartoms. Ji sukuriama kaip politinės arba socialinės valios priemonė ten, kur tradicijos mechanizmai nebeveikia dėl visuomenės raidos lūžių, sociokultūrinių grėsmių, trauminių patirčių ir kitų panašių priežasčių. Todėl paveldo saugos aprėptis bet kurioje visuomenėje visada yra atvirkščiai proporcinga tradicijų aprėpčiai: tradicinėms bendruomenėms iš esmės nereikia paveldo apsaugos, o tradicijoms silpstant paveldo apsauga tampa vis prasmingesne ir svarbesne sociumo veiklos sritimi. Šiuolaikiniame pasaulyje sparčiai nykstant tradicijoms, vis daugiau paveldo tampa nebeatkuriamais kultūros ištekliais, o visuotinai deklaruojama lygybė, individo saviraiškos teisės ir laisvės, liberalus požiūris į kultūrų įvairovę skatina pripažinti naujas saugotinas vertybes. Todėl XX a. pabaigos – XXI a. pradžios diskurse nepaprastai išsiplėtė paveldo samprata: kadaise ji apėmė išskirtinius meno ir istorijos paminklus, o dabar – bet kurias materialias ir nematerialias praeities liekanas. Pasauliniai susitarimai žmogaus ir tautų teisių srityje, o konkrečiai, kultūros srityje, byloja, kad kultūros paveldas – viešasis žmonijos gėris. Neatsitiktinai naujausioji – 2005 m. – Europos Tarybos konvencija pavadinta Europos pagrindine konvencija dėl kultūros paveldo vertės visuomenei. Pagal ją, kultūros paveldo konservavimo ir tvaraus naudojimo tikslas – žmonių vystymasis ir gyvenimo kokybė.
Kultūros antropologijoje daroma teorinė prielaida, kad apie 90 proc. kiekvienos kultūros sudaro jos paveldas. Likę mažiau nei 10 proc. yra inovacijos, kurias į kultūrą įneša kiekviena šiai kultūrai priklausanti karta. Taigi, paveldas yra visuomenių išlikimo pagrindas. Suprantama, kad jį naikindavo svetimos valstybės okupantės, siekusios nutautinti ir nupilietinti aneksuotas visuomenes. Tačiau kodėl naikiname savo paveldą? Dėl skaudžių XIX ir XX a. Lietuvos istorijos laikotarpių, kai būdami aneksuoti netekome daug savo paveldo. Kodėl norime jį sunaikinti dar labiau? Dėl ko? Lietuvoje visiškai nepagrįstai eskaluojama dar iš sovietų laikų atkeliavusi ideologinė nuostata būtinai supriešinti „seną“ („atgyvenas“) ir „naują“ („šviesų rytojų“, kuriame nėra vietos paveldui kaip tautos tapatumui). Iš tiesų šiuolaikinėje civilizuotoje visuomenėje nėra ir negali būti priešpriešos arba „saugome“, arba „griauname“. Paveldą visuomet saugome sau ir ateitiems kartoms, ne dėl praeities, o dėl mūsų vertybių, kurios kyla iš tos praeities. Išmintinga apsauga leidžia puikiai naudoti paveldą. Tačiau reikia taikyti šiuolaikinius veiklos metodus: nuolatinę prevencinę priežiūrą, palaikomąjį naudojimą ir paveldo integravimą į visuomenės tvarų kultūrinį vystymąsi. Nei vienas iš jų Lietuvoje iki šiol netaikomas.
ICOMOS Paryžiaus deklaracijoje dėl paveldo kaip vystymosi variklio, 2011 m., sakoma: „Dabar plačiai sutariama, kad paveldas yra lemiamas vystymosi proceso aspektas tiek dėl savo turimos tapatumo vertės, tiek kaip istorinės, kultūrinės ir socialinės atminties, išlaikomos paveldo autentiškumu, vientisumu ir „vietos jausmu“, saugykla. Iššūkis užtikrinti paveldo integravimą į tvaraus vystymosi proceso kontekstą, kuriame paveldui būtų suteiktas savas vaidmuo, reikalauja akivaizdžiai parodyti, kad paveldas yra vienas socialinės sanglaudos, kūrybiškumo ir ekonominio patrauklumo veiksnių, taip pat prisideda skatinant supratimą tarp bendruomenių“ (žr. www. icomoschartijos.lt).
Kol neįveiksime šio mūsų oficialiosios paveldosaugos atsilikimo ir neįteisinime šiuolaikinės į tautos ir visuomenės ateitį žvelgiančios paveldo ir jo saugos sampratos, tol patys naikinsime savo kultūrą, nereiks nei priešų.
Straipsnis paskelbtas žurnale „SA.lt“ (Statyba. Architektūra) | 2018 rugpjūtis.
