Standartinė situacija: statant objektą nesilaikoma projektinės dokumentacijos, paprastai pačios pigiausios medžiagos ir technologijos naudojamos nepaisant nurodymų ir technologinių procesų, medžiagų galiojimo laiko, technologinės sudėties. Nepaisoma, ar sistemos sertifikuotos, ir net nepamąstoma, kokios svarbos ar paskirties objektas yra statomas. Būna, kad dėl to neįvyksta nieko bloga, tačiau pasitaiko ir nemalonių siurprizų, kai tenka taisyti broką. Kaltos greičiausiai dėl to būna netinkamos medžiagos. Bet neoficialų kaltininką žino bemaž visi – prastą darbų vadovo darbą ir darbų kontrolę.
Retas objektas pastatomas nekoreguojant projektinių sprendimų, jų netobulinant. Tačiau susiduriama su atvejais, kai projektuose sprendimai lieka tokie, kokie patvirtinti, bet iš tiesų padaroma visai kitaip. Statybose dažnas atvejis, kai nukrypstama nuo tiesioginio sprendimo ir tai turi įtakos darbo imlumui, prireikia papildomų priemonių, medžiagų, laiko ir kitokių sąnaudų. Visa tai atsiremia į ekonominius rodiklius, dėl to iškyla ginčų. Jeigu užsakovui visa tai neužkliūva, klausimų nekyla niekam. O jeigu dėl neatitikimų nuostoliai būna milijoniniai? Darbų vadovo atsakomybė yra žiūrėti, kad taip nenutiktų.
Užsakovas iš vykdytojo reikalauja to, kas būna numatyta projekte. Jeigu paaiškėja neatitikimų, sprendžiamas klausimas – ar viskas buvo suderinta, ar užsakovas apie tai buvo informuotas. Jeigu pakeitimų padaroma savavališkai, užsakovui tai tampa rimtas pagrindas nemokėti už darbus, atliktus ne pagal projektą. Ir užsakovas lieka teisus.
Naivumas. Kartais jis pakiša koją pradedantiesiems arba pernelyg pasitikintiems geranoriškais kitų pažadais, vilionėmis sutaupyti. Tačiau pažadai būna ir priemonė sužlugdyti kitų planus, nepagrįstai dempinguojant kitus siūlymus. Įtikinama, kad viskas bus sklandu, pakeitimai niekam nepadarys žalos, netgi padės sutaupyti. Ir darbų vadovai tuo kartais patiki. Bet vėliau paaiškėja, kad visai be reikalo – technologijų, medžiagų ar gaminių pakeitimai gali turėti neigiamos įtakos objektui. Tai yra blogiausias scenarijus. Ne toks blogas – užsakovas atsisako mokėti, ir rangovas patiria milijoninių nuostolių.
Darbų vadovai Lietuvoje nėra naivūs. Jie žino ir nujaučia galimus padarinius. Tačiau gali susigundyti finansine nauda. Arba netinkamai pasielgti priverčia baimė prieš užsakovą, ieškojimas išeities dėl klaidingai priimto sprendimo.
Dokumentacija. Yra darbų vadovų, kurie iš pažiūros atrodo aplaidūs ir pernelyg nekreipia dėmesio į tai, ar viskas bus preciziškai atlikta. Statybos įmonių vadovai turbūt žino ne vieną pavyzdį, kai panašų įvaizdį sudarę darbų vadovai bet kokiu atveju nepaslysta. Nors būna didelė intensyvių darbų apimtis, iškyla nuolatinių trukdžių, kasdienis skubėjimas atitraukia dėmesį nuo svarbių momentų, tačiau patirtis leidžia išvengti klaidų. Pirmiausia, ko reikalauja patyręs darbų vadovas – medžiagų ir technologijų sertifikatų bei atitikties deklaracijų. Kai ateina laikas priimti darbus, pasirašyti atliktų darbų ir medžiagų naudojimo aktus, visų pirma įvertinami dokumentai. Jeigu jų nėra arba atlikti darbai jų neatitinka, atsiranda pagrindas nemokėti netinkamas medžiagas tiekusiems pardavėjams arba netinkamai darbus atlikusiems rangovams. Tokie pavyzdžiai gali būti pamoka apsukruoliams ir žiopliams.
Krizė gana gerai pamokė daug statybos įmonių. Dažna, vaikydamasi kuo didesnio pelno, numodavo ranka į projektinę dokumentaciją, nepasirašydavo reikiamų sutarčių ir kitų dokumentų. O kitos, nors ir statydamos kiek prasčiau, reikalaudavo iš tiekėjų bei rangovų reikiamų dokumentų. Ir kai prasidėjo krizė, į dokumentaciją spjovusios kompanijos nugrimzdo į bankroto liūną. Tai daugeliu atvejų įvyko dėl darbų vadovų kaltės.
Principingumas. Jis labai svarbus darbų vadovams. Suprantama, dažnas jaučia užsakovų spaudimą nežiūrėti aklai į dokumentus, leisti panaudoti kitas technologijas, negu numatyta projekte, kad tik būtų galima sutaupyti. Tiems, kurie pasiduoda spaudimui, įvykus ginčams vienintelis kelias būna rašyti pareiškimą išeiti iš darbo. Tie, kurie nebūna linkę pasiduoti užsakovų spaudimui, arba pasitraukia iš projekto, arba tvirtai laikosi savo principų. Tokie specialistai patikimi ir vertinami rimtų kompanijų.
Darbų vadovo principingumas priklauso nuo to, kiek šis per savo karjerą būna pridaręs klaidų. Jeigu nuo pat pirmų dienų bus pasiduodama kitų nuomonei ir nepaisoma reikalavimų, karjera gali būti labai trumpa. Reikia pastebėti, kad didesnė dalis darbų vadovų nėra užtikrinti savo teisingumu, labiau paiso kitų nuomonės. Susiklosčiusios aplinkybės ir įmonės vidaus darbo tvarka dažnai lemia darbų vadovų principingumą.Vis dėlto reikia nepamiršti, kad pastatai statomi ne penkeriems metams, koks yra įprastas garantinis laikotarpis, o trims ateinančioms kartoms. Todėl turime pakeisti požiūrį ir atskirti vertę nuo kainos.
Galėtume imti pavyzdį iš vokiečių. Šie bet kokiu atveju laikosi nustatytos tvarkos, patvirtintų instrukcijų. Jeigu darbo instrukcijose parašyta, kad reikia daryti taip, o ne kitaip – kitokie sprendimai negalimi, vokiečiai apie savavališkus pakeitimus net negalvos. Nors Lietuvos specialistai nėra blogesni ir supranta tiek pat kiek vokiečiai, vis dėlto gundomi įvairių pažadų ir vilionių dėl kieno nors nepagrįsto noro gudrauti surizikuoja. Gerai, jeigu pakeitimai projekte išsprendžiami sėkmingai, o jeigu ne? Ant sienos niekas neužrašė, kad kas nors kitas žadėjo prisiimti atsakomybę, tad prisvilusią košę teks srėbti pačiam. To niekad nereikia pamiršti – privalu vadovautis tik pateiktomis techninėmis specifikacijomis.
Korupcija. Šiandien ji klesti visur, tik jos mastai neapibrėžti, pasiduodama pagundai, kurios padariniai labai brangiai kainuoja. Reikia tikėtis, kad šias žaizdas išgydys laikas, nors jis yra pats didžiausias deficitas.
