Vilniečiams įprastą pasimatymų vietą „prie bokšto“ bent porą kartų per metus vertėtų pakeisti pasimatymu bokšte ir ten pasitikti į sostinę ateinantį pavasarį ar palydėti rudenį. Tokia galimybė atsirado šių metų gegužę, kai po beveik 20 metų pertraukos Vilniaus arkikatedros bazilikos varpinė vėl atidaryta lankytojams.
Istorinis laikrodis laukia atgaivinimo
2012 metais bendrovės „Archinova“ architektų Aušros Gvildienės ir Aleksandro Gvildžio pradėtas dėlioti Arkikatedros bazilikos varpinės remonto ir pritaikymo visuomenės poreikiams planas per pastaruosius 50 metų buvo jau antras bandymas atskleisti bokšto paslaptis. 1963–1965 metais varpinėje rengiantis įkurdinti Vilniaus kelionių ir ekskursijų biurą architektas Sigitas Lasavickas suprojektavo tris tarpaukštines medines bokšto perdangas – iki tol čia buvo viena bendra, lyg šulinio, erdvė.
Turėdami šį atspirties tašką naujojo tvarkybos projekto autoriai iškart kopė aukštyn – valant laiko šiukšles, ieškant ankstesnių darbų metu paslėptų ar iki tol nepasiektų autentiškų detalių buvo tiesiamas kelias iki bokšto viršaus, daugelį metų buvusio tik varpinės laikrodininkų valdomis.
Tiesa, jau kelerius metus bokšte sukasi elektroninio įrenginio rodyklės, ir laikrodininko kadaise susikaltas suolelis prisėsti krapštantis prie laikrodžio mechanizmo irgi seniai naudotas. Siekiant kuo labiau apsaugoti mechanizmą nuo aplinkos poveikio, jis aptvertas stiklo sienutėmis. Anksčiau mechanizmą saugojo medinė apkala, per kurią jo nė nesimatė. Senajam varpinės laikrodžiui jau apie pusketvirto šimto metų. 1803-iųjų įrašas liudija, kad prieš 200 metų jis buvo kapitališkai suremontuotas, o iki 2005 metų dar veikė.
Architektai bando ieškoti, kaip pateisinti sprendimą rinktis modernų pakaitalą, nors yra visos sąlygos naudoti autentišką istorinį laikrodį – jie pripažįsta, kad jei šis būtų restauruojamas dabar, tektų naujomis pakeisti dalį autentiškų detalių ir niekas negali garantuoti, jog jos būtų deramai saugomos ar eksponuojamos. O štai po keliasdešimties metų, svarstė architektė A. Gvildienė, gal bus galima laikrodį atkurti naudojantis nanotechnologijomis. Taigi šiuokart bokšto tvarkybos projekte nebuvo istorinio laikrodžio restauravimui skirtos finansavimo eilutės. Bet pažymėta autorių nuostata, kad ateityje reikėtų pasirūpinti jo atgaivinimu.
Ties kiekvienu ciferblatu – nedidelės angos, pro kurias iškišęs ranką laikrodininkas gali patikslinti laikrodžio rodyklę. Architektas A. Gvildys galėtų patvirtinti, kad pro tą angą telpa ir galva – tyrinėjant bokštą prieš pradedant projektuoti jo atnaujinimą teko pasidomėti ir šia eksploatacijai svarbia dalimi.
Šimtamečiai ciferblatai įkurdinti bokšto viduje
Senojo varpinės laikrodžio mechanizmas, kaip ir šeši pačiame bokšto viršuje įtaisyti varpai – eksponatai neturintiesiems aukščio baimės. Tiesa, su jais stipriai konkuruoja pro bokšto angas atsiveriančios sostinės panoramos. Kiekviename bokšto aukštų pasirūpinta ne tik patogiu priėjimu prie įspūdingus reginius atveriančių langų, bet ir tuo, kad lankytojai čia būtų saugūs – angų ertmės iki tam tikro aukščio pridengtos stiklo užtvaromis. Iš lauko, atkreipė dėmesį architektai, stiklo blizgėjimo beveik nematyti, tad ši naujųjų laikų detalė, tikėtina, neerzins istorijos žinovų.
