Šv. Jurgio Kankinio bažnyčios ir Kauno bernardinų vienuolyno ansamblis kauniečiams gerai žinomas ne tik pamėgta Santakos vieta, archajine statinių išvaizda, bet ir jų viduje tvyrančiu ypatingu pojūčiu. Jau dešimtmečius skaičiuojantys ansamblio restauracijos darbai pamažu leidžia statiniams atgauti vis daugiau senosios išraiškos ir sugrąžina jų senąsias funkcijas.
Kompleksas, bauginęs miestiečius
Restauracijos projekto autorė ir vadovė Asta Prikockienė, pradėjusi vienuolyno architektūrinius tyrimus dar 1983 m., priminė penkių šimtų metų senumo komplekso istoriją. XV a. pabaigoje pranciškonų bernardinų ordino įsikūrimui buvo padovanota visa dabartinė Santakos parko teritorija, iki pat XIX a. laikyta užmiesčio dalimi. XV a. prasidėjo ir vienuolyno bei bažnyčios ansamblio statyba, trukusi apie 25 m., o 1500 m. bažnyčia pirmąkart pašventinta. Anot architektės restauratorės, remiantis istoriniais šaltiniais ir archeologinių tyrimų medžiaga, matyti, kad vienuolynas galėjo atsirasti tik konkrečiai šioje vietoje, nes pavasario potvyniai žemes užliedavo iki pat bažnyčios sienos. Tai liudija išlikę ikonografiniai piešiniai su prie pat sienos stovinčiais laivais.
Vilniaus ir Kauno bernardinų vienuolynų kompleksų pozicija miestų atžvilgiu buvusi skirtinga. Tuo metu bažnyčios buvo statomos vakarų ir rytų kryptimi: vakaruose – įėjimas, rytuose – presbiterija. Vilniuje toks sprendimas visiškai pasiteisinęs: įėjimas, pasisukęs į miestą, kviečia ateiti tikinčiuosius. O Kaune centrinis įėjimas atsirado į užliejamą Santakos pusę, todėl durų portalas buvo sumūrytas, bet niekada neveikė – buvo vaikštoma per šoninį įėjimą, nes miestas yra iš presbiterijos pusės.
A. Prikockienė aiškina, kad pirmąjį šimtmetį vienuolyno ir bažnyčios pastatai miestiečius ganėtinai baugino, nes miestą sudarė vienaukščiai mediniai nameliai, o naujieji statiniai savo masyvumu netgi užgožė šalimais stovinčią pilį. Vienuolynas buvo ir pirmasis mūrinis gyvenamasis namas Kaune. Taigi, galima sakyti, kad komplekso pastatai talpina visą Kauno istoriją, visus pakilimus ir nuopuolius, nes mena pirmąsias mūrinių Kauno pastatų dienas iki dabar.
Po Antrojo pasaulinio karo bažnyčioje buvo įrengtas vaistų sandėlis, o vienuolyne – aukštesnioji medicinos mokykla, patalpas pritaikiusi savo poreikiams. 1995 m. pranciškonams bernardinams buvo grąžintas vienuolynas, o 2005 m. – ir bažnyčia. Sutvarkę antrąjį vienuolyno aukštą, įrengę koplyčią, broliai nieko nelaukę jame apsigyveno. Atgautoje bažnyčioje, vien išvalius, išplovus kone pusę amžiaus nekuoptas grindis, buvo iškart pradėtos laikyti mišios.
Vidinis kiemelis prieš ir po restauracijos. Astos Prikockienės nuotr.
Neprarasti nei vieno etapo
A. Prikockienė pabrėžia architektūrinę statinių vertę – tai vienas didžiausių, išlikusios geros būklės gotikinių ansamblių Kaune. „Randame tikrai labai daug pirminių elementų, puikiai galime juos restauruoti. Šiame pastate esame radę visus langus, nišas“, – pasakoja architektė restauratorė. Net iš išlikusių nepilnos apimties elementų buvo galima aiškiai suvokti langų gabaritus, profilius, restauruoti visą jų sistemą.
Projekto autorė atkreipia dėmesį, kad ansamblis išgyveno labai daug kaitos, todėl jame atsispindi visi etapai, nuo XV a. statybos, trijų didžiulių XVII a. gaisrų, nuniokojusių pastatą, iki vėlesnių perstatymų. „Atstatant jau buvo naudotos kitos medžiagos, technologijos, kita architektūrinė išraiška. Restauruojant pastatus, man labai svarbu neprarasti nei vieno istorinio etapo, maksimaliai visus išsaugoti ir taip eksponuoti, kad būtų nesudėtinga juos suvokti. Kaip ir Kauno, taip ir šio vienuolyno gyvenimas ėjo paraleliai, ir kiekvieną šimtmetį galima atskirti iš formos, architektūrinių detalių, išraiškos“, – sakė pašnekovė. Anot jos, šiandien daug kalbama apie tai, kad senamiestyje neturėtume statyti naujų pastatų ar naudoti naujų technologijų. Tačiau šis penkių šimtų metų senumo pastatas vaizdžiai demonstruoja, kad kiekvienas laikotarpis jame paliko savo ženklą ir atnešė savo architektūrinę išraišką – nuo to jis nei kiek nesuprastėjo, tiesiog sukaupė savyje praėjusių šimtmečių gyvenimą, visą Kauno materialią, ne rašytinę, istoriją.
Pakitęs vienuolyno ir bažnyčios santykis
Projekto autorė primena ir pastaraisiais šimtmečiais įvykusius drastiškus vienuolyno pokyčius. XIX a. viduryje, vienuolyną uždarius, pastatas buvo nutinkuotas, gotika paslėpta, iškirstos stačiakampės angos – paslėpus istoriją, vienuolynas įgavo eilinio XIX a. pastato architektūrinę išraišką. XX a. pradžioje, seminarijai pritrūkus patalpų, miesto architektas Feliksas Vizbaras ant dviaukščio vienuolyno suprojektavo trečią aukštą. Įprastai pranciškonų ansambliuose dominuoja bažnyčios tūris, o vienuolynas prisiglaudęs tik kaip gyvenamasis pastatas. Todėl trečiojo aukšto atsiradimas kardinaliai pakeitė bažnyčios ir vienuolyno tūrių santykį. Šalia gotikinės bažnyčios iškilęs trečiasis neobarokinės išraiškos aukštas su frontanėliais suteikė vienuolynui XX a. pradžios dvarelio išraišką.
Restauratoriai net apie 15 m. diskutavę, kaip teisingai pasielgti su trečiuoju aukštu. Buvo akivaizdu, kad jis išardė tikrąsias pirminio ansamblio proporcijas. Vis tik buvo nuspręsta jį palikti kaip mūsų epochos ženklą, o pirmus du aukštus restauruoti, maksimaliai atidengiant vertingiausius jų savitumus.
A. Prikockienė neabejoja, kad toks sprendimas pasiteisinęs, mat trečiajame aukšte ir pastogėje, neišardant XV a. pirmųjų aukštų struktūros, buvo galima įrengti konferencijų sales ir svečių kambarius – būtent tai leisią ateityje vienuolynui pačiam save išlaikyti. Pastate įkurti svečių namai, anot projekto autorės, neprieštarauja vienuolyno funkcijai, nes būtent vienuolynai ir buvę pirmieji viešbučiai pasaulyje, priimdavę keliautojus. O tai, kaip pastatas bus išlaikomas ir prižiūrimas ateityje, privalo rūpėti ne tik savininkams, bet ir restauratoriams. Nepakanka vien jo restauruoti – kiekvienam senam pastatui būtina pastovi priežiūra, užkertanti kelią jo irimui.
Zakristijos durų angos fragmentas prieš ir po restauracijos. Astos Prikockienės nuotr.
Atradimų gausa
A. Prikockienė prisimena keistą pojūtį, kai kadaise pirmąkart įžengė į bažnyčios vidų. Iš išorės bažnyčia atrodė gotikinė, o viduje labiau priminė baroką, viskas joje buvo paslėpta po tinko sluoksniu ir kėlė abejonių, ką gi čia iš viso galima rasti. Vėliau, pradėjus dirbti, situacija keitėsi. Pirmiausia bendroje bažnyčios ir vienuolyno sienoje buvo atrastos klausyklos – maži kambarėliai, būdingi senoms vienuolynų bažnyčioms. Po presbiterijos grindimis atrasti sumūryti rūsiukai – kriptos, kuriose buvo laidojami pasiturintys miestiečiai.
Vienuolyne, vienoje iš dviejų prie presbiterijos esančių zakristijų, buvo atrasta polichromija, net keturi sieninės tapybos sluoksniai. Patį pirmąjį, XVI a., su Kristaus ir Marijos monogramomis, vėliau uždengė sodri barokinė tapyba, o dar vėliau – juodas sluoksnis su užrašais. XX a. pradžioje jį pakeitė trafaretinis dažymas su tautiniais ornamentais. Restauratorių dar laukia rimta užduotis, kaip visus šiuos sluoksnius atidengti ir gražiai, tvarkingai eksponuoti.
Projekto autorė dalijasi ir kitais atradimais: ardant grindų pasluoksnius, buvo atrastos keraminės, išskirtinės formos plytelės, buvusios XVI a. krosnies pamatas, kolonos, kažkada stovėjusios refektoriaus patalpos viduryje, apačia. Tokie atradimai verčia stebėtis, kaip dar XV amžiuje vienuolynas buvo atsakingai ir gražiai įrengtas.
Kryžiaus kelio stotis prieš ir po restauracijos. Astos Prikockienės nuotr.
Šviesos pokyčiai
Šiuo metu baigiama restauruoti išorinė presbiterijos pusė. 2015 m. buvo restauruoti visi bažnyčios langai, jų angos, mūriniai masverkai, rėmai, iš aukotojų lėšų į langus dedami vitražai. A. Prikockienė prisiminė ypatingą jausmą, kai bažnyčioje buvo atverti langai. Įrengiant sandėlį langai buvo beveik užmūryti, todėl, įėjęs į didelę aukštą bažnyčią, pasijusdavai it rūsyje – šviesa krito tik iš paties viršaus. Dabar pastate bus ne tik daugiau šviesos, bet ir šilumos – bažnyčioje, kurioje anksčiau net vasarą neapleisdavo stingdantis šaltis, po suolais įrengtas šildymas leis nebešalti ir žiemą.
Bažnyčioje jau sutvarkyta keletas altorių, restauracijos dar laukia centrinis ir du triumfo arkos altoriai. Pirmieji renesansiniai altoriai buvo dažyti juodai, turėjo marmuro imitacijas ir auksuotas bei sidabruotas detales. Šviesioje, kalkėmis balintoje bažnyčioje jie kadaise turėjo kelti didelį įspūdį. Vėliau bažnyčios vidus ir patys altoriai ne kartą buvo perdažyti. Dabar restauratoriai atidenginėja ir restauruoja jų pirminį juodą koloritą.
Restauruojant šiaurinį portalą, suplanuotas ir būsimas įėjimas į bažnyčią, pagrindinį žmonių srautą leidžiant pro galines duris – taip geriau atsiskleis visa bažnyčios didybė nei patekus per vidurines. Duris kuria medinių katedros durų autorius, skulptorius Henrikas Ratautas. Durys būsiančios dvivėrės, ant kurių vienos varčios įeiti kvies šv. Pranciškus, o ant kitos – paukščiai, avinukai, žuvys ir kita kūrinija, kuriai šventasis sakydavęs pamokslus. Taip simboliškai susiejama pranciškonų vienuolių atsiradimo pradžia su dabartimi.
Šv. Onos altorius prieš ir po restauracijos. Astos Prikockienės nuotr.
Norisi išsaugoti jausmą
A. Prikockienės nuomone, bažnyčia yra toji vieta, kuri šiandien geriausiai saugo tradicinį gyvenimo būdą, pažiūras, filosofiją. „Dabartinis gyvenimas labai greitai keičiasi, todėl bažnyčia liko viena iš nedaugelio vietų, kur žmogus gali ateiti ir nors trumpam sustoti, žinodamas, kad čia bus ramu, kad niekas nepasikeitė nei vakar, nei užvakar. Ir nors Šv. Jurgio bažnyčios pastatas dabar keičiasi kiekvieną dieną ir šiuo metu fizinės ramybės jame tikrai nėra, bet jau netrukus jis bus visiškai pasiruošęs suteikti dvasinę atgaivą visiems, kurie jos ieško“, – įsitikinusi projekto autorė. Todėl komplekso restauratoriai stengiasi matyti ir dabartį, ir praeitį, neatlikti drastiškų, vienadienių pakeitimų.
Pašnekovė neabejoja, kad labai svarbu išsaugoti ir ypatingą senos bažnyčios tikrumo, autentiškumo jausmą – negalima perlenkti, pernelyg pastato išlyginti, išgražinti, nes jausmas dings. „Restauruojant turi būti atliekama ne plastinė atjauninimo operacija, bet tiesiog, paliekant visus pragyvento amžiaus ženklus, sugrąžinama pastato sveikata“, – teigia projekto autorė.
Architektė restauratorė tikisi, kad rudenį, iki popiežiaus atvykimo, dabartinio projekto darbai jau bus baigti. Visas bažnyčios vidus būsiąs sutvarkytas, galbūt išskyrus kelias polichromijos zonas, kurių atidengimas trunka ilgai. Tai esąs didelis iššūkis visiems, plušantiems prie projekto įgyvendinimo, nes darbų likę dar labai daug. Vis tik netrūks ir numatytų į ateitį uždavinių – liks pagrindinio tūrio fasadų tvarkymai, kurių milžiniškos sąnaudos sunkiai leistų prognozuoti galutinį darbų terminą.
Straipsnis paskelbtas žurnale „SA.lt“ (Statyba. Architektūra) | 2018 rugpjūtis.
