Blog

Išmaniojo miesto naratyvas

išmanusis miestas
pixabay.com nuotr.

Jei išmanusis miestas – apraizgytas jutiklių ir tinklų, koks tokiame mieste žmogaus vaidmuo? Specialistai sutaria: išmanusis miestas turėtų būti saugus ir patogus, visų pirma, žmogui. Visgi kartais miestų ambicijos gali peržengti šias ribas – pasigirsta apie planus miestų gyvenimą patikėti dirbtiniam intelektui.

Miestas – patogesnis žmogui

Architektas Matas Šiupšinskas sutinka: kuriant išmanųjį miestą labai svarbu atnaujinti infrastruktūrą – ir dėl to, kad tokiame mieste diegiami įvairiausi jutikliai, ir dėl didžiulio informacijos kiekio. „Mus supantys objektai palaipsniui tampa daiktų interneto dalimi, tam jie turi turėti gebėjimą priimti signalus, rinkti ir keistis duomenimis. Išmanusis miestas tas, kuriame gausu tokių objektų, naudojamų tam, kad būtų efektyviau valdomi ištekliai, įtraukiami gyventojai ir reaguojama į miesto problemas. Išmanusis miestas – bandymas, panaudojus informacines technologijas, paversti dalį miesto gyvenimo efektyvesniu, ekologiškesniu, patogesniu“, – komentavo architektas.

Ar įmanomas tik dirbtinio intelekto valdomas miestas? Pašnekovo žodžiais, distopijose turbūt taip, bet realybėje greičiausiai ne. Dalis miesto infrastruktūros gali būti automatizuota, bet miestas nėra tik infrastruktūros darinys. Jis yra ir kultūrinis, politinis, socialinis mazgas, tad kompleksišką jo gyvenimą atiduoti į dirbtinio intelekto rankas – sunkiai tikėtinas sprendimas. Galbūt dėl patogumo gali kilti pagunda tą padaryti, bet čia iškart iškiltų daug etinių klausimų apie gyventojų privatumą ir laisvę. Tektų atverti visus įmanomus duomenis, net ir asmeninius, ir tą turėtų daryti visi gyventojai. Anot pašnekovo, reikėtų milžiniškų kompromisų, kurie sunkiai tikėtini demokratinėje visuomenėje ir sunkiai tikėtini „netobulame“, istoriškai susiklosčiusiame mieste.

Dirbtinio intelekto valdomo miesto idėjos keltos ir, kaip skelbiama reklaminiuose tekstuose, jau bandytos Kinijoje ir kitose Azijos šalyse. „Sunku pasakyti, kiek čia yra tiesos, kiek išties buvo valdoma, nes viena yra dirbtiniu intelektu valdyti energetiką ir transportą, o kita valdyti visą miestą“, – reziumavo pašnekovas.

Pavyzdys – Kinija

Besidomintiems išmaniaisiais miestais architektas patarė stebėti, kas vyksta Kinijoje, nes ji turi ambicijų pirmauti dirbtinio intelekto srityje. Radikaliems urbanistiniams eksperimentams labai tinka totalitarinė sistema, nes joje galima nekreipti dėmesio į nuosavybės teises ir privatumą. „Jei valstybė gali nuspręsti statyti visiškai naują miestą, kuris nuo pat pradžių bus subalansuotas centralizuotam valdymui, ir jei gali už būsimus gyventojus nuspręsti, kiek ir kokių duomenų apie juos bus renkama, tada gal ir įmanomas beveik visiškai dirbtinio intelekto valdomas miestas. Bet vis tiek išliks tas „beveik“, – mano pašnekovas.

Apibrėžimas „išmanusis miestas“ nėra visuotinis, ir jis palaipsniui kinta. Dabar yra nusistovėjęs supratimas, kad tai nėra tik miestas, prifarširuotas jutiklių ir daviklių. „Technologijų reikia, bet jos dar turi būti sujungtos tarpusavyje ir keistis informacija. Bet ir to nepakanka. Galimybė keistis duomenimis turi daryti teigiamą įtaką miestiečiams, skatinti inovacijas ir kokybiškesnį bendruomenių gyvenimą, miestiečių įsitraukimą į miesto valdymą. Šiandien toks miestas būtų laikomas išmaniuoju. Tokiais save vadina Amsterdamas, Stokholmas, Dubajus, Niujorkas ir daugelis kitų. Yra miestų, kurie statomi tuščioje vietoje iškart pristatant juos kaip išmaniuosius. Nors neretai tai panašiau į marketingą, o ne į gyvybingo miesto kūrimą“, – sakė architektas.

Miestas be technologijų – sunkiai įsivaizduojamas

Architektas patvirtina – mieste reikia technologijų, dėl kurių būtų efektyviau valdoma fizinė infrastruktūra, taip pat egzistuoti įrankiai, skirti gyventojams į sprendimų priėmimą įtraukti. Be to, toks miestas turi nuolat tobulėti ir keistis tam, kad geriau atitiktų miestiečių poreikius, gebėtų konkuruoti su kitais miestais. Oficialieji išmaniojo miesto tikslai yra pasiskolinti iš tvaraus miesto koncepcijų, tik skiriasi siūlomas sprendimo būdas. Išmaniame mieste, pasitelkus informacines ir komunikacines technologijas, siūloma spręsti ekonomines, socialines, aplinkosaugos ir kitas miesto bėdas. Tokiu būdu norima pagerinti gyvenimo sąlygas, puoselėti aplinką.

Su tokiais išmaniojo miesto koncepcijos siekiais dauguma turbūt sutiktų. Skepsis ima stiprėti tada, kai pradedama kalbėti apie konkrečius technologinius sprendimus, kurie turėtų įgyvendinti šiuos tikslus, nes kartais tie sprendimai ima panašėti į Orvelo romano siužetą. „Pavyzdžiui, Kinijoje jau eksperimentuojama su žmonių reitingavimu, bandomas vadinamasis socialinio kredito balas (angl. social credit score). Gyventojas gali gauti baudos taškų, dėl kurių jis ne tik sugėdinamas, bet ir apribojama jo galimybė naudotis dalimi transporto ir švietimo paslaugų. Sujungus tokią idėją su jutiklių pilnu miestu, gautume ne išmanųjį miestą, o kalėjimą. Taigi, svarbu ne tik technologijos, bet ir kokiems tikslams jos naudojamos, kokio tipo miestą jomis bandoma suformuoti“, – svarstė pašnekovas.

Kalbėdamas apie infrastruktūros galimybę ne tik kurti jungtis, bet ir jas nutraukti, M. Šiupšinskas prisiminė legendą apie Roberto Moses tiltus Longailende, sukurtus XX amžiaus ketvirtame dešimtmetyje. Pasak vienos versijos, šie kelią kertantys akmeniniai tiltai buvo sąmoningai projektuoti žemesni, kad keliu negalėtų važiuoti sunkiasvorės, komercinės mašinos. Kelias turėjo tarnauti lengviesiems automobiliams. Kita versija sako, kad tokiu būdu R. Moses sukūrė barjerą, apsunkinusį patekimą nepasiturintiems, daugiausia afroamerikiečiams, kurie tuo metu retai turėjo nuosavas mašinas ir daugiausia naudojosi viešuoju transportu – autobusais.

Nežinia, kokie buvo tikrieji tikslai, bet ši istorija galėtų būti prisiminta svarstant ir apie jutiklių tinklus bei išmaniąsias technologijas. Priklausomai nuo to, kaip jas naudosime, tos pačios technologijos gali jungti miestiečius arba juos uždaryti asmeniniuose informacijos burbuluose.

Architektas Matas Šiupšinskas.

Architektas Matas Šiupšinskas.

Kinta architektūros veidas

Jei keičiasi miestas, keičiasi miestiečiai ir jų poreikiai, kartu, anot M. Šiupšinsko, keičiasi ir architektūra. Visgi bent kol kas sunku pasakyti, kaip tie pokyčiai pasireikš. Galima pafantazuoti, kad jei miestas bus pilnas jutiklių ir išmaniųjų automobilių, tai galbūt nebereikės šviesoforų, pėsčiųjų perėjų ir net gatvės bortelių. Tuomet gali tekti pergalvoti, kas yra miesto viešosios erdvės, galbūt gatvės gali „ištirpti“, nebelikti jų ribų.

Dėl technologijų jau dabar keičiasi mieste vystomi projektai. Pavyzdžiui, nuomos platforma „Airbnb“ užaugino visą trumpalaikės nuomos sektorių, todėl centre didėja mažų būstų, kuriuos lengva nuomoti, poreikis. Vystytojai ima skaldyti statomus pastatus į smulkesnius gyvenamuosius vienetus.

Prekių atvežimas į namus keičia poreikį šalia namų turėti prekybos centrą, galbūt jis gali būti toliau ir lankomas rečiau, o prie namų pakanka mažos būtiniausių prekių krautuvėlės. Bet miesto fizinis kūnas yra gana inertiškas, jis keičiasi labai lėtai, todėl didžiausi pokyčiai greičiausiai vyks ne dėl to, kaip atrodo pastatai ar gatvės, bet kaip žmonės juos naudoja.

Terminu žongliruojama

M. Šiupšinskas pritaria, kad terminas „išmanusis miestas“ lankstomas kaip kam patinka. Jis prieš kelerius metus buvo tapęs tokiu madingu žodeliu (angl. buzzword), kurį visi taiko sau, nes beveik niekas iki galo nežino, kas tai yra. Ir dabar situacija panaši, tik sukonkretėjo apibrėžimas. Kaip sinonimai kartais pavartojami terminai skaitmeninis miestas (angl. Digital city), visur esantis miestas (angl. Ubiquitous city), žinių miestas (angl. Knowledge city), kūrybinis miestas (angl. Creative city) ir panašūs, bet jie gerokai siauresni. Vieni koncentruojasi į technologijas, kiti – į apsikeitimą žiniomis ir informacija.

Išmanusis miestas (angl. Smart city) – tarsi kompleksiškiausias terminas, kuriame persidengia visi skirtingi sluoksniai, tokie kaip socialinis, politinis, technologinis, energetinis, žinių ir duomenų apsikeitimo ir t. t.

XX amžiuje miestų veidą keitė „kietoji“ fizinė infrastruktūra. Projektuojami modernūs elektros, transporto, nuotekų ir šilumos tinklai keitė miesto planavimą, kito ir statybų technologijos. Visam tam pasiekus piką, pokyčius ėmė diktuoti naujos informacinių technologijų galimybės, kurios leidžia tą pačią fizinę infrastruktūrą efektyviau įdarbinti, išspausti iš jos visišką maksimumą.

Tyrimui – socialinio tinklo duomenys

Kauno technologijos universiteto (KTU) Statybos ir architektūros fakulteto Architektūros programos studentas Domantas Didžiapetris konferencijoje „GIS švietimui 2019“ pristatė savo temą „Dirbtinio intelekto taikymas sumaniam miestui“ ir laimėjo kelionę į San Diego (JAV) mieste vyksiančią konferenciją.

D. Didžiapetrio darbe įprastos apklausos – ne visuomet patikimos – pakeistos socialinių tinklų (šiuo atveju socialinio tinklo „Twitter“) duomenimis.

Studijų darbo „Dirbtinio intelekto taikymas sumaniems miestams“ esmė – nenaudojant įprastinių apklausų, bet pasitelkus socialinių tinklų duomenis nustatyti, kuriose miesto vietose gyventojų emocinė būsena (arba gerovė) blogiausia.

Svarbią išmaniojo miesto dalį, anot pašnekovo, sudaro išmanieji įrenginiai. Jais dalijamasi informacija internete, socialiniuose tinkluose. Internete ji dažnai būna tiesesnė, tiesmukesnė ir drąsesnė. Geriausia terpė, pasak D. Didžiapetrio, tokiam darbui atlikti – socialinis tinklas „Twitter“, nes ten simbolių skaičius labai ribotas. Vadinasi, žinutė bus trumpesnė ir konkretesnė. Kadangi Lietuvoje šis tinklas nėra populiarus, tirti pasirinkta Niujorko širdis – Manhatanas.

Tyrimui duomenis KTU studentas rinko suprogramavęs programą, kuri realiuoju laiku į duomenų failą renka nuasmenintus „Twitter“ įrašus, kuriuose buvo išsaugota tokia informacija kaip vieta, koordinatės, tekstas. Tokių duomenų pavyko surinkti daugiau nei milijoną.

Surinktus duomenis reikėjo apdoroti, nes iš tinklo „Twitter“ jie atkeliavo neapvalyti, juose buvo daug nereikalingų ženklų, simbolių, kodų. Taip pat jų koordinatės nebuvo išskirtos į ilgumą ir platumą, o kai kurie įrašai atkeliaudavo net ne iš Manhatano.

Tuomet, panaudojus dar vieną programą, apvalyti ir pagal Manhatano kaimynystes suskirstyti duomenys buvo analizuoti toliau, ieškotos socialinio tinklo poliškumo ir subjektyvumo reikšmės. Poliškumas nurodo, kiek emocija teigiama ar neigiama; subjektyvumas nurodo, kiek informacija subjektyvi, o kiek faktinė.

Atlikus visų trylikos kaimynysčių analizę, nustatyta kaimynystė, kurioje emocinė būklė prasčiausia, – tai Aukštutinis Vestsaidas (angl. Upper West Side). Toliau šiai kaimynystei atlikta paskutinė, urbanistinio tinklo analizė, dėl kurios nustatyta mažiausiai pasiekiama tos kaimynystės vieta. „Mano prielaida buvo paprasta – kuo mažesnis pasiekiamumas, tuo didesnis apleistumas. Kuo didesnis apleistumas, tuo gali būti didesnis nusikalstamumas, – apibendrino pašnekovas. – Atlikus fotofiksacijas iš mano nustatytos vietos paaiškėjo, kad tyrimas ir skaičiai nesumelavo, situacija vietoje tikrai prasta.“

Straipsnis paskelbtas žurnale „SA.lt“ (Statyba ir architektūra) | 2019 balandis.

Parašykite komentarą

Atsiliepimų nėra.