Blog

Idėjos, įkvėpusios pokyčiams

Miestai
Yairo Klaitmano nuotr.

Miestai yra gyvi, todėl nuolatos kinta, juose susitinka skirtingi istoriniai laikotarpiai, įvairūs žmonių išgyvenimai ir istorijos. Kuo svarbus kiekvienas miesto raidos sluoksnis ir kaip jie persidengia? Rudens pradžioje Vilniuje vyko VšĮ „Šiaurės Jeruzalė“ drauge su sostinės savivaldybe organizuotos Vilniaus Didžiosios sinagogos prisiminimą apmąsčiusios jaunimo dirbtuvės, o Merkinėje svarstyta, kaip derėtų elgtis su miesto aikšte, joje dabar esančia cerkve ir anksčiau ten stovėjusios renesansinės rotušės prisiminimu. Apie šias kūrybines dirbtuves ir miesto laiką – pokalbis su dviem skirtingų kartų ir skirtingų kontekstų istorikais, supažindinusiais dirbtuvių dalyvius su istoriniais vietos kontekstais: prof. Motti Zalkinu ir Žygimantu Buržinsku.

Atkurti ar sukurti?

Motti Zalkinas

Motti Zalkinas.

Nagrinėdamas žydiškąją Vilniaus istoriją, prof. Motti Zalkinas iš Ben Guriono universiteto Negeve, Izraelyje, jau daugiau nei 20-metį šiame mieste apsilanko bent kartą per metus, todėl jo santykis su vieta yra glaudus ir asmeniškas. Drauge su kitais dėstytojais (prof. Amnon Bar-Or, dr. Egle Bazaraite) profesorius davė profesionalių patarimų kūrybinėse dirbtuvėse dalyvavusiems studentams. Jo, kaip istoriko, vaidmuo buvo pateikti istorinės informacijos, įžvalgų, reikalingų diskusijai apie istorinės erdvės išsaugojimą pradėti.

Kodėl buvo nutarta rengti studentų kūrybines dirbtuves?

Pagrindinė šių dirbtuvių priežastis buvo ta, kad, prieš imantis rengti tokį svarbų ir kompleksišką projektą, privaloma suformuluoti ir apmąstyti daugybę skirtingų idėjų, pasiūlymų. Kaip dėstytojai, mes jau daugybę metų padedame studentams, tad man ir prof. Bar-Or buvo akivaizdu, kad pačios originaliausios ir įdomiausios idėjos slypi jaunų žmonių galvose. Nutarėme, kad istorijos ir architektūros studentų kombinacija duotų geriausių rezultatų, kaip, beje, ir nutiko. Taip pat matėme didelę bendradarbiavimo su aplink šią vietą gyvenančiais žmonėmis svarbą.

Dirbtuvėse buvo minėta, kad archeologiniai kasinėjimai buvusios pradinės mokyklos pastate prasidėjo neįprastai greitai.

Kalbėdamas apie archeologinius kasinėjimus, norėčiau pabrėžti skirtumą tarp mokslinės ir viešosios pusės. Pagrindinis visų kasinėjimų tikslas yra atidengti, atskleisti tai, kas nežinoma: ar moksliniame istoriniame kontekste, ar konservuojant, restauruojant paveldą, ar kasinėjant prieš tolesnę sklypo plėtrą. Žvelgiant tokioje šviesoje, kasinėjimai, atlikti Didžiosios sinagogos sklype, neturi jokios mokslinės vertės: juk turimi tikslūs viso komplekso, ypač sinagogos, brėžiniai, piešiniai ir nuotraukos, yra daugybė literatūrinių ir asmeninių prisiminimų. Pastaraisiais metais sekiau šiuos kasinėjimus labai nustebęs: nepaisant didžiulio jų sulaukto viešumo (Izraelio spauda visa tai aprašė labai plačiai), jie neatskleidė nieko, kas nebuvo žinota anksčiau (taip pat kyla klausimas, kaip Izraelis (angl. Authority of the State of Israel) apskritai gali kitos šalies teritorijoje vykdyti kasinėjimus). Žiūrint iš visuomenės perspektyvos, visa tai leido geriau supažindinti visuomenę su šia istorine vieta, su tuo, kas čia stovėjo prieš Antrąjį pasaulinį karą. Nenuvertinu to, tačiau manau, kad kelti žinomumą, su visu tuo supažindinti buvo galima ir be nebūtino kasinėjimo.

Dažnai kalbama apie Vilniaus Didžiąją sinagogą, tačiau toje erdvėje buvo gausu ir kitko. Kas dar buvo šiame Šulhoife?

Šiame komplekse būta daugybės mažų sinagogų, ritualinių vonių, mokymosi namų ir kelių visuomeninių bendrijų biurų. Tačiau, mano manymu, pats svarbiausias ir reikšmingiausias viso komplekso komponentas buvo ne konkretus pastatas, netgi ne Didžioji sinagoga, o atvira viešoji erdvė, kurioje kiekvienas vietinis žydas galėjo jaustis namie, nepaisydamas savo ekonominio ar socialinio statuso. Pavyzdžiui, žinoma, kad žmonės, priklausę silpniausiam vietinės žydų bendruomenės sluoksniui, t. y. neįgalieji, turintys psichikos sutrikimų, vargšai, šiame komplekse jautėsi kaip namie. Taip pat čia buvo rengiamos viešos diskusijos pačiais svarbiausiais visuomenės klausimais.

Yairo Klaitmano nuotr.

Yairo Klaitmano nuotr.

Komandų darbo pristatymai Vilniaus rotušėje atskleidė skirtingus požiūrius ir tos pačios problemos sprendimus. Ką manote apie studentų pasiūlymus ir ar tikite, kad į juos bus atsižvelgta?

Rotušėje matyti pristatymai patvirtino mūsų prielaidą, kad, saugant šią vietą, yra labai daug ir labai skirtingų sprendimų, galimybių. Asmeniškai buvau labai nustebintas pasiūlymų originalumo ir kūrybingumo. Visgi, reikėtų nepamiršti, kad šios kūrybinės dirbtuvės yra tik ilgo kelio pradžia, tad jau planuojame ir kitas kūrybines dirbtuves, kuriose bus aiškiau suformuluoti tolesni konceptai ir idėjos. Esu aktyviai įsitraukęs į šį projektą ir neabejoju, kad, kuriant galutinę programą, į studentų pasiūlymus bus atsižvelgta. Po pristatymų žmogus, turintis svarią padėtį planuojant ir saugant Vilniaus senamiestį ir kuris anksčiau buvo susidaręs labai aiškią nuomonę dėl šio sklypo ateities, man pasakė, kad, pamačius studentų projektus, jo nuomonė visiškai pasikeitė.

Kažkas yra pasakęs, kad mieste laikas tampa matomas – jame tartum sluoksniais atsiskleidžia skirtingi laikotarpiai, kartais tragiški, kartais idiliški, tačiau visuomet svarbūs. Kaip pasiūlytumėte atskleisti žydiškąjį Vilniaus sluoksnį netrikdant ir kitų?

Kaip istorikas visada esu už integraciją, ypač kai kalbama apie gyvybingas ir judrias miesto erdves. Savo paskaitoje, skaitytoje dirbtuvėse, pabrėžiau, kad planuojant labai svarbu atsižvelgti, kad aplinkui gyva, kvėpuojanti aplinka. Ir ne tik – turime prisiminti, kad realybė pasikeitė ir žydų bendruomenė, gyvenusi čia iki Antrojo pasaulinio karo, nebeegzistuoja, nebėra jokios praktinės prasmės vadinti šią erdvę žydų kvartalu. Todėl iš pat pradžių ir buvo atsisakyta sinagogos bei aplinkinio komplekso atstatymo galimybės. Taigi, kaip žydų gyvenimas kažkada buvo integrali miesto gyvenimo dalis, taip ir vietos išsaugojimo planai turėtų būti darni Vilniaus senamiesčio išsaugojimo ir plėtros dalis. Didžiausias planuotojų iššūkis yra suteikti tinkamą raišką skirtingiems vietos istorijos elementams, neužgožiant nei vieno jų, rodant juos vieną šalia kito. Juk būtent taip miestiečiai sugyveno šimtus metų. Manau, kad neproporcingai plačiai kalbėti apie siaubingus Antrojo pasaulinio karo įvykius, kai šimtus metų žydai taikiai sugyveno su kaimynais, yra nei norėtina, nei istoriškai teisinga.

Yairo Klaitmano nuotr.

Yairo Klaitmano nuotr.

Vizija ir misija

Žygimantas Buržinskas

Žygimantas Buržinskas.

Merkinės krašto muziejaus, Všį „Nulinis laipsnis“ ir Merkinės miestelio bendruomenės organizuotose dirbtuvėse dalyvavo keturios jau patyrusių architektų komandos. Kiekviena jų pasiūlė visai skirtingus konceptus ir atskleidė skirtingus požiūrius, kaip derėtų elgtis su miesto aikšte. Architektus su vietos istorija supažindino joje užaugęs istorijos doktorantas Žygimantas Buržinskas.

Kaip gimė ir vystėsi šių kūrybinių dirbtuvių idėja?

Idėja rengti dirbtuves kilo ieškant sprendimų dėl Merkinės rotušės atstatymo ir pačios aikštės įveiklinimo. Dabartinė miestelio aikštė netgi nėra aikštė, tai transporto mazgas, kuriame nuolatos vyksta avarijos. Žvelgiant plačiau, suvokiant miestelio istoriją, turimą potencialą ir net dabartines statybos tendencijas, susijusias ir su nacionalinio parko reglamentu, akivaizdu, kad Merkinė vis dar neturi aiškios raidos vizijos. Šiam klausimui rajono savivaldybė taip pat nerodo didelio dėmesio, todėl norėta, kad kūrybinės dirbtuvės taptų pirmaisiais aiškesniais miestelio ateities štrichais.

Kuo Merkinė galėtų būti patraukli atvykstantiems žmonėms?

Merkinė neabejotinai turi galimybių tapti kurortiniu miesteliu. Strateginė vieta, 20 minučių atstumas iki Druskininkų, šalia esantis Alytus, valstybinės reikšmės kelias A4, taip pat keliai į Lazdijus, Lenkiją. Galų gale tai Dzūkijos nacionalinio parko centras, miestelis yra įsikūręs Merkio ir Nemuno santakoje. Juk vien vaizdas, atsiveriantis nuo piliakalnio, dažnai laikomas Pietų Lietuvos vizitine kortele. Galbūt ateityje plėtojant upinę laivybą tai irgi galėtų prisidėti prie turistų skaičiaus didėjimo.

Merkinė turėtų ypač dominti turistus iš Lenkijos, nes būtent šiame miestelyje 1648 m. mirė Lenkijos karalius, miestelis yra ant buvusio valdovų kelio (Vilnius–Krokuva), čia stovi seniausia Pietų Lietuvos bažnyčia, gavusi ne vieną fundaciją iš abiejų valstybių ar vėliau tiesiog Abiejų Tautų Respublikos valdovų. Pastebime, kad miesteliu pradeda domėtis ir iš užsienio (JAV, Izraelio) atvykstantys žydai, nes Merkinėje yra išlikusios trečios pagal dydį žydų kapinės Lietuvoje, sinagogų fragmentų, iš čia kilę nemažai garsių žydų kultūros atstovų. Iki šiol nelabai turime ką pasiūlyti turistams paslaugų srityje, tačiau vis tiek pastebime, kad kiekvienais metais atvyksta vis daugiau turistų ne tik iš Lietuvos, bet ir iš kitų, dar nepaminėtų valstybių: Vokietijos, Olandijos.

Dabarties ir praeities kontrastas daugelį šokiruoja, nustembama, kad Merkinėje kažkada stovėjo keturios mūrinės bažnyčios, jėzuitų ir dominikonų vienuolynai, buvo sinagoga, šalia miesto veikė unitų bažnyčia, buvo karališkasis dvaras, upinis uostas. Būta daugiatautės bendruomenės, kurioje sugyveno lietuviai, lenkai, žydai, vokiečiai, rusėnai ir totoriai. Merkinė iki XVIII a. I pusės buvo viena didesnių gyvenviečių dabartinės Lietuvos teritorijoje, bene didžiausias miestas Pietų Lietuvoje. Akivaizdu, kad praeities naratyvas Merkinėje iš esmės nėra matomas, regimas tik galutinis naikinimų rezultatas, visiškai neatskleidžiantis miesto istorijos. Todėl aikštės vizija ir pertvarka nėra tik dangos pakeitimas, tai tapatybės grąžinimo ir kūrimo klausimas, istorinių naratyvų derinimas, turizmo traukos centro kūrimo paieškos.

Renesansinė Merkinės rotušė buvo nugriauta 1887 m., jos vietoje 1888-aisiais buvo pastatyta tipinės architektūros cerkvė. Kodėl ir koks buvo istorinis kontekstas?

Stačiatikių cerkvių statyba, ypač XIX a. II pusėje, Lietuvoje buvo itin dažnas reiškinys. Tai nebuvo natūralus bendruomenių poreikis, o sutapo po 1863 m. sukilimo prasidėjusia rusifikacijos banga. Dažnai atimant sukilime dalyvavusių bajorų dvarus ir žemes, uždarinėjant vienuolynus, bažnyčias, buvo kuriami nauji iš Rusijos atkeltų žmonių kaimai – stačiatikybė buvo plečiama katalikų sąskaita. Stačiatikių cerkvės įtaka didėjo Rusijos imperijos administracijos nurodymais, šitaip buvo kuriami rusifikacijos židiniai. Pastatai turėjo būti statomi miestų, miestelių centruose, dažnai perstatytos LDK laikus menančios bažnyčios, jų vaizdas keičiamas į rusišką bizantinį stilių. Projektai dažniausiai buvo tipiniai, kartais visiškai kartotiniai. Tokius pastatus lyginčiau su sovietmečiu statytais Lenino paminklais. Pavyzdžiui, Merkinės cerkvė buvo pastatyta jau kiek anksčiau statytos Tytuvėnų cerkvės pavyzdžiu, kur cerkvė buvo pastatyta taip pat uždarius katalikų vienuolyną, šie pastatai yra beveik identiški. Merkinė yra reta išimtis tuo, kad cerkvės statybos projektas buvo palaimintas paties Rusijos imperijos vidaus reikalų ministro Sankt Peterburge, dažniausiai taip buvo daroma tik gubernijų centruose. Stačiatikių cerkvė Merkinėje pirmiausia buvo įkurta buvusiame jėzuitų vienuolyne (vienuolynas vėliau buvo nugriautas), vėliau apie 1854 m. persikėlė į rotušės pastatą. Akivaizdu, kad pastatas visiškai netiko cerkvės poreikiams ir taip pat neatitiko proteguojamos rusiško bizantinio stiliaus raiškos, apie 1868 m. pastatą ketinta rekonstruoti, tačiau galiausiai jis buvo nugriautas, plytos panaudotos cerkvės statybai. Tuo metu nugriauta Merkinės rotušė buvo išlikusi bene seniausia, renesansinę struktūrą išlaikiusi rotušė visoje buvusioje LDK: Nesvyžiaus rotušė buvo jau gerokai pakitusi, o renesansinės struktūros bokštas taip pat jau buvo sunykęs (neseniai jis buvo atstatytas). Sovietmečiu cerkvė buvo uždaryta ir stovėjo tuščia, o iki tol, kol joje įsikūrė krašto muziejus, ten veikė sandėlis, parduotuvė.

Dirbtuvėse dažniausiai buvo minima rotušės ir cerkvės pastatų priešprieša, tačiau Merkinės aikštė turtinga ir kitokios istorijos. Kokie kiti svarbūs pastatai stovėjo šios aikštės perimetre?

Žvelgiant į aikštės raidą, svarbiausi pastatai be rotušės buvo 1615 m. statyta dominikonų bažnyčia ir vienuolynas, kuris buvo uždarytas po 1831 m. sukilimo. Tai buvo trečias dominikonų įkurtas vienuolynas LDK, dviejų aukštų mūrinis pastatas, nuo rotušės tenutolęs per keliolika metrų. Bažnyčia stovėjo kiek tolėliau, prie senosios Vilniaus gatvės (dab. Jagmino g.). Kitas ypač svarbus pastatas buvo ATR valdovo Vladislovo Vazos IV mirties vieta (vadinamasis Vazos namas), Merkinės burmistro Tomo Karlovičiaus mūrinis namas. Pastatas yra iš dalies išlikęs, tai objektas, galintis tapti dar vienu svarbiu aikštės akcentu, traukos centru, tačiau jam būtina rekonstrukcija. Iki XVII a. vid. karo minimas ne vienas prie aikštės stovėjęs mūrinis namas, greičiausiai tai buvo vieno aukšto, su aukštu, paprastai gontais (iš archeologinių duomenų pasitaiko ir gontinių čerpių) dengtu stogu. Aikštės šiaurės vakarų dalyje dar iki pat Antrojo pasaulinio karo stovėjo dviejų aukštų mūrinis pastatas, kuris minimas dar XVIII a. pab. dokumentuose. Šiaurinėje dalyje XVIII a. pab. stovėjo Merkinės seniūno Mato Oginskio kafenhauzas. Dar prieš Antrąjį pasaulinį karą apie pusę aikštės pastatų buvo mūriniai, jos perimetras buvo tankiai užstatytas, didesnė dalis pastatų buvo statyti galimai XIX a. I–XIX a. II pusėje. Visai netoliese nuo aikštės buvo trys sinagogos. Per Antrąjį pasaulinį karą miestelio centras buvo visiškai sunaikintas, iš 24 prie aikštės stovėjusių pastatų išliko tik du: minėtasis Vazos namas ir vienas medinis pastatas. Sovietmečiu statyti pastatai labai suniokojo tradicinę nusistovėjusią tvarką, iki šiol prie aikštės yra tuščių sklypų ar stovi tipiniai tarybinio ūkio įvaizdį kuriantys pastatai.

Kažkas yra pasakęs, kad mieste laikas tampa matomas – jame tartum sluoksniais atsiskleidžia skirtingi laikotarpiai, kartais tragiški, kartais idiliški, tačiau visuomet svarbūs. Tad žiūrint iš šios pusės, tiek cerkvė, tiek rotušė galėtų būti laikomos panašios svarbos. Kokia Jūsų nuomonė?

Kaip ir minėjau, žvelgiant į Merkinę, vizualios istorijos nebėra. Tiksliau nėra net to, kas galėtų papasakoti tų netekčių pasekmes. Miestelyje vienintelė cerkvė turi aiškią, iki šiol savo funkciją atliekančią žinutę – sudaro įspūdį, kad Merkinėje gyvena stačiatikiai ar rusų tautybės žmonės. Dalis atvykstančių turistų nė nepastebi, kad visai šalia yra katalikų bažnyčia: primesta simbolių viršenybė yra vis dar aiškiai išreikšta. Todėl manau, kad skirtingiems miestams ar vietovėms pritaikyti vienodą koncepciją dėl praeities suvokimo nėra visiškai teisinga. Merkinės atveju šis objektas tampa identiteto klausimu. Mano nuomone, rotušės atkūrimas ir Vazos namo restauravimas būtent ir galėtų sukurti atsvarą netektims, aiškiau apibrėžtų jausmą, kad čia būta kažko daugiau. Šiandien to tikrai nėra. Dar vienas iš variantų, ką būtų galima daryti su cerkve, yra panaudojant inžinerinius sprendimus ją tiesiog nukelti į kitą vietą, išsaugant ją kaip eksponatą. Tačiau ar tai būtina, turėtų atsakyti miestelio, o galbūt ir platesnė bendruomenė. Galų gale rotušė kaip objektas yra savaime įdomi, tad net ir jeigu būtų atkurta, turizmo skatinimo prasme ji turėtų kur kas didesnę įtaką formuojant miestelio įvaizdį. Išlikusių rotušių šiame regione neturime tiek ir daug, o renesansinių juo labiau. Galų gale yra pastato brėžinių, piešinių, inventoriaus, griaunant pastatą net yra išlikęs griovimo techninis aprašymas – atstatymas nebūtų laužtas iš piršto.

Tomas Grunskis. Algimanto Černiausko nuotr.

Tomas Grunskis. Algimanto Černiausko nuotr.

Kaip po dirbtuvių rezultatų pristatymo, po diskusijų su dalyviais ir organizatoriais kito Jūsų ar Merkinės žmonių požiūris į tai, kas turėtų būti daroma miestelio aikštėje?

Patys Merkinės gyventojai, kiek esu pastebėjęs net kalbėdamas su jaunais žmonėmis, turi aiškiai išreikštą senojo miestietiškumo identiteto jausmą. Galbūt ir juokais, o gal ir ne, priklausymas Varėnos rajonui laikomas tarsi istorine neteisybe. Dažno Merkinės gyventojo kitame mieste paklausus, iš kur jis, šis niekada neatsakys, kad yra iš Varėnos rajono, sakys, kad iš Merkinės. Tiksliai pasakyti, kiek kito jų požiūris, negaliu, tačiau, manau, kad dauguma palaikytų rotušės atstatymą. Pats eismo organizavimas ir viešosios erdvės kūrimas tikrai tapo kur kas aiškesnis ir toliau galėtų būti vystomas.

Vienas dirbtuvių organizatorių, Tomas Grunskis, jas buvo įvardijęs kaip naujos Merkinės tapatybės, vizijos, per daugybę metų pridengtų vertybių paieškas. Kokios, Jūsų, kaip istoriko ir merkiniškio, manymu, yra Merkinės vertybės?

Merkinė – tai apylinkės ir pats miestas. Apylinkės – nepaprastas gamtos grožis, čia teka keturios upės, jų slėniai, kintantis reljefas, ežerai, pelkės, miškai, smėlynai; kaip rašė Česlovas Kudaba, Merkinėje nėra tik jūros krantų. Ko gero, dėl to šias apylinkes ir buvo taip pamėgę Lietuvos ir Lenkijos valdovai. Kita vertybė, kuri šiuo metu neišreikšta, yra miesto istorija. Ji visiškai neeilinė, kiekvienas miestelio kvadratinis metras kupinas šimtmečiais susisluoksniavusios istorijos. Merkinės istorinis kontekstas vis dar nėra aiškiai Lietuvoje suvokiamas, tai būtent tos vizualiosios istorijos praradimų pasekmės. Dar viena svarbi vertybė – patys Merkinės žmonės, jų tikrai neeilinis pagarbos šiai vietai jausmas, užkrečiantis ir čia atvykstančius svečius.

Straipsnis paskelbtas žurnale „SA.lt“ (Statyba. Architektūra) | 2018 spalis.

Parašykite komentarą

Atsiliepimų nėra.