Šiandien istorinių interjerų dekoro elementai dažnai ne tik nepelnytai pamirštami, bet ir nedovanotinai naikinami. Tokią liūdną išvadą daro Vilniaus dailės akademijos mokslininkė dr. Dalia Klajumienė, pastarąjį dešimtmetį tyrinėjusi XIX–XX a. pradžios interjerą. Jos tyrimai padeda suvokti, ką šis palikimas liudija apie to meto estetiką, madą ir gyventojų įpročius.
Pasaulietiniai XIX a. interjerai garsėjo dekoratyvumu. Architektai dirbo išvien su tapytojais, keramikais, baldų ir sienų apmušėjais, kitais dekoro specialistais. Deja, ilgainiui daugelis istorinių interjerų detalių sunyko arba buvo sunaikintos. Iki šių dienų išliko tik pavieniai puošybos elementai, todėl dažnai labai sudėtinga atkurti autentišką visumą, nustatyti jų funkcinę ir estetinę paskirtį. Kalbėdama apie XIX–XX a. pradžios pasaulietinių interjerų dekorą, mokslininkė išskiria penkis pagrindinius jo bruožus.
Dr. Dalia Klajumienė.
Pirmasis – įsigali ornamentai. Anot dr. D. Klajumienės, dar tik mokomės skaityti XIX a. dekoro ornamentus. Viena sudėtingiausių užduočių ji laiko būtinybę įrodyti tokio dekoro išliekamąją vertę tiek restauratoriams, tiek visuomenei.
„Radus iš pirmo žvilgsnio neišraiškingą elementą, dažnai reikia suvokti ir pagrįsti, kodėl jis yra ten, kur yra, kaip jis įsikomponuoja į visą interjero pasakojimą. Yra daug atodangų, kurios iš pirmo žvilgsnio nepalieka didesnio įspūdžio, bet palyginę jas su XIX–XX a. pr. išleistų garsiausių interjero žurnalų pavyzdžiais pamatome, kad tokios ornamentinės tapybos logika yra labai moderni“, – sako mokslininkė.
Kitas svarbus aspektas – XIX a. gyvenamoje aplinkoje pradėti auginti augalai. Tai būdinga ne tik to meto dvarų, bet ir miesto kultūrai. Nuo Antikos laikų egzotiniai augalai buvo laikomi specializuotuose pastatuose ir patalpose. XIX a. atsiradus komercinei sodininkystei ir gėlininkystei, sodininkai ėmėsi veisti gėlynus, kad galėtų savo produkcija aprūpinti įvairių socialinių sluoksnių gyventojus.
„Pasiūla buvo didelė, todėl stengtasi, kad gyventojai pirktų augalų ištisus metus. Buvo teigiama, kad šaltuoju metų laiku, kai gamta miega, sodinukus galima puoselėti gyvenamojoje aplinkoje. Netgi publikuoti specialūs leidiniai su įvairiais patarimais, kaip auginti augalus namuose“, – pasakoja dr. D. Klajumienė.
Pergolės, sodo pavėsinės, ornamentas buvusiuose Radvilų rūmuose Vilniuje, Vilniaus g. 41.
Pasak jos, išplitęs augalininkystės ir gėlininkystės menas atvėrė galimybę interjero kūrėjams savitai dekoruoti kambarius imituojant sodo architektūrą. Vienu populiariausių sprendimų tapo vadinamoji pergolė, kūrusi iliuziją, kad kambarys yra sodo pavėsinė. Dažniausiai tai būdavo patalpa šalia svetainės, kur geriama kava, arbata, maloniai bendraujama, arba vedanti į vidinį kiemelį, sodelį ir pan. Jeigu pergolės dekoras taikytas antro ar trečio pastato aukšto kambaryje, jo langai orientuoti arba į terasą, apstatytą vazonais su augalais, arba į sodą. Šios idėjos XIX a. greitai paplito po visą Europą neaplenkdamos ir Lietuvos. Kambariuose taip pat mėgta pasitelkiant tapybą, tam tikrus baldus ir augalus įrengti tarsi atviras arba uždaras sodo palapines.
Trečiasis XIX a. interjero dekoravimo buožas susijęs su didžiosios pramonės revoliucijos padariniais.
„Pramoninė masinė produkcija įsivyravo visose gyvenimo srityse, įskaitant interjerą. Kaip dabar žavimės naujosiomis technologijomis, taip anuomet žmonės mėgavosi galimybėmis greičiau ir įvairiau dekoruoti savo interjerą naudojant dar daugiau ir įvairesnių komponentų“, – pažymi dr. D. Klajumienė.
Pasak mokslininkės, XIX a. pramoninės produkcijos tyrinėjimus sunkina tai, kad gana dažnai sudėtinga nustatyti tikruosius interjero dekoro elementų gamintojus. Tai ketvirtasis dr. D. Klajumienės išskiriamas minėto laikotarpio pasaulietinio dekoro bruožas. Didelės įmonės, sukūrusios vieną ar kitą dekoro elemento modelį, jį patentuodavo, o mažesnės tik pritaikydavo jį savo gamyboje. Įvairių fabrikų kataloguose galima rasti identiškų modelių, tačiau be konkretaus fabriko įspaudo neįmanoma tiksliai nustatyti, kas yra tikrasis jo gamintojas.
Mozaikinio betono plytelių grindų raštas.
Dar vienas XIX a. pasaulietinių interjerų buožas – naujų apdailos medžiagų, taikomų technologijų gausa ir įvairovė. XIX a. grindų dangos nepaprastai spalvingos, dekoratyvios, bet vien ornamento nepakanka, kad būtų galima atskirti, iš kokios medžiagos – keramikos, betono ar presuoto marmuro – jos pagamintos. Siekiant įtikti kuo daugiau vartotojų, naujų apdailos medžiagų ornamentais ir kitomis savybėmis siekta atkartoti jau įprastus produktus.
„Tarkime, 1860 m. išrastas linoleumas imitavo parketą, plyteles, keramines plyteles, kilimus. Taip gamintojai siekė pritraukti ne tik tuos, kurie nesibaido naujovių ir naujų medžiagų, bet ir konservatyvesnius pirkėjus, tarsi parodant, kad naujoji medžiaga nesutrikdys interjero vaizdo ir bus panaši į jau įprastus sprendimus“, – pasakoja dr. D. Klajumienė.
Dr. D. Klajumienė nominuota 2017 m. Lietuvos mokslo premijai už darbų ciklą „Lietuvos XVIII a. antros pusės – XX a. pradžios pasaulietinių interjerų paveldas: dekoro elementų tyrimai“.
