Lietuvių požiūris į daugiabučių atnaujinimą keičiasi, tiesa, ne taip sparčiai, kaip daug kam norėtųsi, o garsiai nuskambėjusi dalinės modernizacijos idėja liko tik miražu kasdienių rūpesčių fone.
Demotyvuojančios šildymo kainos
Nerimaujantiems, kad daugiabučio atnaujinimas ištuštins pinigines, prieš kurį laiką siūlyta dalinės modernizacijos, kai atnaujinamos tik vidinės pastato inžinerinės sistemos ir subalansuojama šildymo sistema nešiltinant sienų, idėja. Specialistai primena, kad valstybės parama tokio pobūdžio modernizacijai neskiriama, ir ragina nesižavėti gražiai skambančiais pažadais apie greitą ir pigų daugiabučių šilumos sąnaudų sumažinimo būdą.
Ramūnas Gatautis.
Energetikos ir termoinžinerijos technologijos mokslų daktaras, daugiabučių namų modernizacijos ekspertas Ramūnas Gatautis laikosi pozicijos, kad jei namą norima atnaujinti, tą reikia daryti kompleksiškai – nuo stogo iki pamatų, kad, iškentus pastato atnaujinimą, per artimiausius 20–30 m. gyventojams nereikėtų sukti galvos dėl kabelių, vamzdynų keitimo ar kitų darbų. Specialisto žodžiais, daugiabučių gyventojams būtina kantriai ir išsamiai išaiškinti kapitalinio pastato remonto pranašumus, nurodyti pigių sprendimų rizikas, vėlesnes eksploatacijos išlaidas, paskolų mokėjimo perspektyvas.
Prie ne visuomet pozityvaus gyventojų požiūrio į renovaciją prisidėjo ir pastaruoju metu mažėjusios šildymo kainos. Pavyzdžiui, Kaune dėl itin aršios konkurencijos tarp šilumos gamintojų centralizuoto šilumos tiekimo miesto sistemoje kaina nusiritusi į istorines žemumas, tad ir motyvacija atnaujinti pastatą vien dėl akivaizdžios ekonominės naudos yra sumažėjusi.
Nauda – abejotina
R. Gatautis priminė, kad nors dalinės modernizacijos idėja prieš kurį laiką laikyta patraukliu variantu, galiausiai buvo susigaudyta, kad toks pastatų atnaujinimo variantas turi didelių trūkumų. „Įgyvendinant kompleksinį daugiabučio atnaujinimo projektą projektuotojas ir rangovas suteikia garantiją ir tik jis vienas atsako už galutinį rezultatą prieš butų savininkus, taigi, galima reikalauti ir tikėtis kokybės. Pastato remontas etapais, kai vienais metais tvarkomos sienos, kitais – stogas, dar kitais – šildymo sistema, gali baigtis kaip patarlėje apie devynias aukles ir vaiką be galvos“, – kalbėjo pašnekovas ir pateikė iliustratyvų pavyzdį, kai savo darbą fasado šiltintojai ir langų montuotojai padarys gana kokybiškai, o štai langų angokraščiai, kur susiduria langai ir fasadas, gali būti sutvarkyti prastai, gyventojams net ir susigaudyti bus sunku, kuris kaltas, kad šaltis spraudžiasi į kambarį, langas rasoja. Dažnai tokie etapais vykdomi darbai išties kainuoja brangiau, nukenčia kokybė, suteikiamos prastesnės garantijos.
Viešojoje erdvėje entuziastingai diskutuota idėja vykdyti sekliąją (dalinę) modernizaciją, t. y. netvarkyti viso pastato, o tik „pigiai pačiupinėti“ patalpų šildymo dalį, specialisto nesužavėjo. Toks variantas, anot pašnekovo, yra nevykęs tiek techniškai, tiek ekonomiškai, tiek morališkai ir gali būti naudingas butų savininkams tik išskirtiniais atvejais. Kodėl? Todėl, kad pastatas yra vientisas inžinerinis įrenginys, kurio elementai privalo derėti tarpusavyje. Pastato, statyto vadovaujantis dar sovietiniais normatyvais, sienų šilumos pralaidumas yra didelis. Atitinkamai buvo suskaičiuota ir sumontuota pastato šildymo sistema. Šiais laikais apšiltinant daugiabutį jo sienų šilumos varža pagerėja daugiau kaip 6 kartus, todėl šilumos patalpoms šildyti reikia sunaudoti bent dvigubai mažiau. Atitinkamai dėl mažesnio poreikio šildymui ir pati šildymo sistema atnaujintame pastate turi būti dvigubai mažesnės galios. Todėl modernizuojant pastatą kompleksiškai, projektuotojai suderina naujų sienų šilumos varžas ir naujus radiatorius kiekvienai patalpai. Butų savininkai investuoja į gerai sukomplektuotą sistemą tik tiek, kiek būtinai reikia. Tuo tarpu jei pastato sienos lieka kiauros, o aptvarkoma tik šildymo sistema, šilumos poreikis patalpoms šildyti ir lieka koks buvęs, tad ir radiatoriai turi būti tokios galios, kad pajėgtų patiekti tiek šilumos, kiek jos prarandama per prastos izoliacijos sienas, t. y. bent dvigubai didesnės galios, nei reikėtų visiškai atnaujintam pastatui. Fizikos dėsnių apmauti nepavyks – šiluma prarandama ne per radiatorius, o per kiauras sienas, langus, stogą, duris. Nepadidinus sienų šiluminės varžos, radiatorių pakrapštymas šilumos suvartojimo nesumažins. Ekonomikos prigauti irgi neišeis. Didesniam šilumos kiekiui patekti į patalpą reikia didesnio radiatoriaus, atitinkamai storesnių stovų ir magistralinių vamzdynų, ventilių, galingesnio šilumos punkto, o tai reikalaus ir didesnių investicijų bei eksploatacijos sąnaudų.
Specialistas įspėjo, kad ignoruoti kiaurų sienų problemos ilgai nepavyks ir tik laiko klausimas, kada pastato savininkai vis tiek privalės jas apšiltinti – po vienerių, ketverių ar septynerių metų. O tada paaiškės, kad atnaujintoji pastato šildymo sistema yra dukart didesnės galios, nei pakaktų, t. y. krūva pinigų išmesta į balą.
Šiuo metu visiškai atnaujinamų daugiabučių šilumos įrangos keitimas į klasikinę dvivamzdę sistemą kainuoja apie 40–50 eurų už kv. m buto ploto, t. y. vidutiniškam 2700 kv. m ploto daugiabučiui darbai atsieina apie 118 000–135 000 eurų.
Kiauros sienos nedings
Racionalesnis sprendimas, anot pašnekovo, visų pirma apšiltinti sienas ir, atsižvelgiant į sumažėjusius šilumos poreikius, pasirinkti atitinkamą šildymo sistemą.
R. Gataučio manymu, ko gero, labiausiai daline renovacija suinteresuoti šildymo sistemomis ir šilumos davikliais prekiaujantys verslininkai. „Buvo mėginimų įrodyti, kad dalinė renovacija – tikrų tikriausias stebuklas, kad gyventojai sutaupys 25–30 proc. šilumos vien sukiodami radiatorius. Tai netiesa. Tai paprasčiausias žmonių erzinimas, kuris galiausiai atsisuks tiek prieš daugiabučių gyventojus, tiek prieš įrangos tiekėjus, nes, investavus nemenkus pinigus tik į šildymo sistemos minimalų atnaujinimą, žadėtų sutaupymų nebus ir gyventojai bus nuvilti. Šitaip prigautus butų savininkus vėliau prikalbinti atnaujinti visą daugiabutį gali būti labai sunku, jei apskritai įmanoma. Žinant, kad Lietuva, palyginti su kaimyninėmis Rytų Europos šalimis, ir taip atsilieka atnaujintų ir apšiltintų daugiabučių skaičiumi, tokie trumparegiški bandymai pasipinigauti čia ir dabar gali tapti nacionaline bėda“, – pabrėžė R. Gatautis. Pasak pašnekovo, pastato atnaujinimas – labai atsakingas sprendimas, tad verslininkai turėtų dirbti taip, kad vėliau be baimės galėtų žiūrėti savo klientams į akis.
Po modernizacijos – vėl modernizacija
Paklaustas apie klaidas, kurias daro taupūs lietuviai, kad po renovacijos netrukus prireikia dar vienos renovacijos, pašnekovas atkreipė dėmesį į dvi problemas. Pirmoji – vis dar gajus daugiabučių butų savininkų tikėjimas, kad jų pastato kapitalinis remontas turi apsimokėti, t. y. kad tai savotiškas verslas, turintis duoti pelną, kitaip jo daryti neverta. Tačiau šis „verslas“ labai priklauso nuo šilumos kainos, kuri savo ruožtu priklauso nuo tarptautinių naftos kainų, o šios svyruoja. Šiuo metu centralizuotai tiekiama šiluma, ypač didžiuosiuose miestuose, gerokai atpigusi. Todėl kartais bandoma modernizuoti daugiabučius pačiomis mažiausiomis išlaidomis. Praktikoje tai reiškia, kad siekiant sutaupyti atsisakoma dalies reikalingų darbų, pavyzdžiui, netvarkomi šildymo ir vandens tiekimo, nuotekų vamzdynai, elektros instaliacija, ventiliacija ir pan. Arba kitas pastato remonto piginimo būdas – renovacijos darbų pirkimas už mažiausią kainą. „Tai reiškia, kad renovuojant bus naudojamos prasčiausios statybinės medžiagos ir dirbs prasčiausi specialistai. Juk niekam ne paslaptis, kad dalis įmonių pirmiausia verždavosi dalyvauti statybos rangos darbų pirkimo konkursuose, o tik paskui imdavo sukti galvą, iš kur gauti statybininkų“, – sakė R. Gatautis. Kadangi daugiabučių modernizavimo pirkimo procedūros yra griežtai reglamentuojamos, Aplinkos ministerija reikalavo pirkimus vykdyti tik pagal mažiausios kainos kriterijų.
Tačiau praktika parodė, kad tai daro neigiamą įtaką projektų kokybei, tad vėliau buvo leista taikyti ne tik mažiausios kainos, bet ir kokybinio naudingumo kriterijus. Tiesa, šiuo metu Aplinkos ministerija vėl bando atgaivinti tvarką, kad daugiabučių atnaujinimo projektavimo paslaugos ir statybos rangos darbai gali būti perkami tik per Centrinę perkančiąją organizaciją (CPO). R. Gatautis stebisi: „Šį „taupymo“ variantą mes jau išbandėme savo kailiu ir jis baigėsi prastai. Vadovaujant aplinkos ministrui V. Mazuroniui jau buvo mėginta įvesti tvarką pirkimus vykdyti tik per CPO. To rezultatas – daugiabučių renovacija Lietuvoje sustojo, kol reikalavimas nebuvo atšauktas. Per laikotarpį iki šiol pirkimo per CPO sąlygos patobulėjo, tačiau siekiantys kokybės daugiabučių atnaujinimo projektų administratoriai linkę rinktis kitus pirkimo būdus, kai gali pirkimo sąlygas ir rangos sutartis papildyti konkretaus pastato specifinius poreikius atitinkančiais griežtesniais reikalavimais, ko nėra CPO dokumentuose.“
Modernizacija tapo egzaminu
Renovacija, anot pašnekovo, lietuviams tapo ne tik finansinio raštingumo, bet ir nuosavybės valdymo testu. „Esminė problema, kodėl renovacija tiek metų Lietuvoje nepajudėjo iš vietos ir dabar juda vangiai, yra pusiau sovietinė daugiabučių namų administravimo sistema, – įsitikinęs daugiabučių renovacijos ekspertas. – Butas dažniausiai yra vertingiausias žmogaus turtas ir jis privalo šia nuosavybe tinkamai rūpintis. Kodėl vis dar manoma, kad daugiabučiu privalo rūpintis savivaldybė, o ne butų savininkai? Butų savininkai už savo daugiabutį yra atsakingi lygiai taip pat kaip, tarkime, už savo automobilį. Bet juk niekas nemano, kad jei automobilio padangos plikos, tai jo savininkas ne perka jas naujas, o laukia kol savivaldybė skirtų administratorių, kad šis bėgtų į servisą ir pakeistų ratus? Todėl lietuviška sistema, kai savivaldybė yra įpareigota skirti daugiabučio namo administratorių, kai tas paskirtasis administratorius yra monopolinė savivaldybės įmonė, negali būti laikoma normalia civilizuota tvarka. Tai nesusipratimas. Kol butų savininkai nesijaučia atsakingi už nuosavybę savo name, tai ir priimti racionalių atsakingų sprendimų jie nenori.“ Pašnekovas pabrėžė, kad savininkas atsakingas ne tik už savo butą ir balkoną, bet ir už pastato rūsį, stogą, vėdinimo ir šildymo sistemas.
Dalinės modernizacijos neremia
Būsto energijos taupymo agentūros (BETA) Projektų įgyvendinimo skyriaus vedėja Gintarė Burbienė, paklausta, ar įmanoma gauti paramą tik vidinėms inžinerinėms sistemoms sutvarkyti ir šildymo sistemoms subalansuoti, sakė, kad parama iš Daugiabučių namų atnaujinimo (modernizavimo) programos skiriama tik tada, jei pasirenkamos priemonės sutaupys ne mažiau nei 40 proc. energijos šiluminių sąnaudų ir bus pasiekta ne mažesnė nei C energinio naudingumo klasė.
„Žinoma, per renovacijos procesą gali būti atnaujintas šilumos punktas ir panaudotos kitos priemonės, bet praktika rodo, kad tokiu atveju būtinas ir sienų, stogo, langų šiltinimas. Vien tik atnaujinus šilumos punktą, minėtų sutaupymo sąnaudų pasiekti neįmanoma, vadinasi, ir dalinė modernizacija yra negalima“, – teigė specialistė.
Paskatinimas – 10 proc. parama
Anot pašnekovės, dalinės modernizacijos idėja, kai į paramą renovacijai galėtų pretenduoti ir tie daugiabučiai, kurių gyventojai nusprendė atnaujinti tik vidines inžinerines sistemas ir subalansuoti šildymo sistemą, buvo išsakyta, kai buvo keičiamas Valstybės paramos įstatymas daugiabučių atnaujinimui. Šio įstatymo nauja redakcija pasirodė 2017 m. birželio mėnesį. Tuomet siūlyta, kad reikėtų suteikti galimybę nerengiant atskirų sudėtingų investicinių planų ar projektų leisti gyventojams atsinaujinti neautomatizuotus šilumos punktus. Tiesa, tai ir liko tik siūlymu.
Anot pašnekovės, apskritai įgyvendinta tik maža dalis tuomet nuskambėjusio ambicingo siūlymo. Gyventojams teikiama 10 proc. parama, jei neautomatizuotas šilumos punktas keičiamas į naują automatizuotą. Dalinės renovacijos idėja įgyvendinta būtent taip, bet kitokių variantų gauti paramą nėra.
G. Burbienė nesiryžo prognozuoti, kada daugiabučių renovaciją Lietuvoje bus galima laikyti sėkmingai atliktu darbu. „Kasmet Lietuvoje atnaujinama po 500 daugiabučių, o iš viso šalyje renovuotinų daugiabučių yra apie 20 tūkst., tad galima paskaičiuoti, kiek dar metų prireiks, kad tikslas būtų pasiektas“, – kalbėjo ji.
Straipsnis paskelbtas žurnale „Statyba ir architektūra“, 2018 / 5.
