Statybų sektoriaus įmonių apyvartos auga, bet, pažvelgus į viešuosius pirkimus ir stebint konkurentų pasiūlymus, verčia sunerimti ir rinkos lyderius, sako AB ,,Panevėžio statybos trestas“ generalinis direktorius Dalius Gesevičius.
Didžioji dauguma užsakymų portfelio susiformuoja per viešuosius pirkimus. Kokią situaciją pastebite viešųjų pirkimų sektoriuje?
Generalinės rangos segmente išlieka didžiulė konkurencija ir spaudimas kainoms. Statybos darbų pirkimuose rangovai vis dar dalyvauja bet kokia kaina, o paskui laimėję konkursą nebegali įgyvendinti įsipareigojimų. Tuomet spaudžia perkančiąsias organizacijas atlikti pakeitimus – pratęsti terminus, pirkti papildomų darbų.
Užsakovas įspraudžiamas į rėmus, todėl yra suinteresuotas nesivelti į ginčus su rangovais dėl sutarčių nutraukimo ir yra priverstas daryti nuolaidas arba skelbti naujus viešojo pirkimo konkursus iš naujo. Taip nukenčia sąžiningi rangovai, kurie nuo pat pradžių suskaičiavo visas išlaidas, numatė rizikas. Deja, bet prisiimančių atsakomybę už tokią situaciją nėra. Reikia esminio kultūrinio pokyčio – netolerancijos ir principingumo nesąžiningam dalyvavimui tokiuose viešuosiuose pirkimuose, kurių pasekmė – patirti papildomi kaštai tiek valstybei, tiek užsakovui.
Kaip Jūsų įmonė sugeba išlaviruoti šioje situacijoje, kai bandoma pereiti prie objektyvių konkursų su objektyviomis kainomis?
Dažnai užsakovų planuojami biudžetai neatitinka realios kainos, todėl patyrusios įmonės susitaiko su mažesne apyvarta ir atsisako nuostolingų projektų. Prognozuojama, kad nemažai ir privačiojo, ir viešojo sektorių konkursų laimėtojų arba patirs didelių nuostolių, arba net neišgalės objektų pastatyti. Tačiau tokia situacija negali trukti ilgai. Įmonei apyvartos išlaikymas ar didinimas savaime nėra tikslas. Ji turi būti subalansuota su prisiimama rizika ir planuojamu pelningumu.
AB ,,Panevėžio statybos trestas“ kaip ir kiekviena įmonė skaičiuoja kaštus ir turi tikslą juos mažinti bei efektyvinti darbo procesus. Didžiausią efektyvumą šiandien leidžia pasiekti moderniosios technologijos, viena iš jų BIM – projektavimo ir informacinio modelio taikymas, kurio metu yra kuriama ir valdoma visa statinio informacija visais jo gyvavimo ciklais, nuo pirminės projekto koncepcijos iki jo nugriovimo. Visos naujos technologijos pasiteisina, jei jos sukuria terpę procesų automatizavimui, bei leidžia optimizuoti kaštus. Statyboje tai sunkiai pasiekiama dėl procesų skirtingumo, pasiskirstymo laike ir erdvėje, tačiau visais atvejais mes to siekiame ir taikome praktikoje.
Kokių pokyčių matote viešųjų pirkimų srityje, kad konkurencija tarp įmonių nebūtų iškreipta?
Valstybė ir verslas turime siekti tvarumo politikos. Tačiau šiandien valstybė siekia tik momentinės naudos – dabar pigiai nuperkam, o kas bus po 5, po 10 metų, neaktualu.
Turėtų būti peržiūrimi kvalifikaciniai kriterijai. Pavyzdžiui, apyvartos dydžio, atestuoto personalo, aplinkosaugos kompetencijų ir pan. Taip pat galėtų būti labiau išreikšti ekonominio naudingumo kriterijai. Visi gerai žinome, kad trumpalaikės naudos siekiančios kompanijos, trumpai ir gyvena. Bankrutuodamos jos palieka savo klientus su nebaigtais objektais likimo valiai. Tai gal geriau statyti šiek tiek brangiau, bet su garantija ir ilgesniam laikui.
Dar vienas būdas – gilinti perkančiųjų organizacijų žinias. Labai svarbu, jog pirkėjas žinotų, ko jam reikia, taip pat už kokius kokybinius kriterijus jis pasiryžęs mokėti daugiau ir kiek. Pavyzdžiui, geresnio stogo ar fasado, galbūt pastato informacinio modelio (angl. BIM). Rinkoje apstu pavyzdžių, kai dėl netinkamo planavimo ir skaičiavimo prasilenkia pirkėjo norai ir pardavėjo pasiūlymai.
Džiugu, kad vis daugiau žmonių supranta, jog pigiai ir kokybiškai nebūna, kad investuojant svarbi ne tik kaina, bet ir projekto ilgaamžiškumas, jo ilgalaikė vertė. Neabejoju, kad netolimoje ateityje privalės būti harmoningai suderintas kainos ir kokybės kriterijus.
