Centralizuotas šilumos tiekimas (CŠT), prieš keliasdešimt metų išsprendęs užterštumo problemą tankiai apgyvendintuose miestuose, šiandien – galvos skausmas sovietmečiu statytų daugiabučių gyventojams. Užuot ieškoję būdų, kaip sumažinti išlaidas šildymui, dalis gyventojų svarsto galimybę tiesiog atsijungti nuo savivaldybių ar verslininkų valdomų centralizuotų šilumos tinklų.
Alternatyvų CŠT nėra?
Lietuvos šilumos tiekėjų asociacijos (LŠTA) rinkodaros eksperto-konsultanto Manto Paulausko nuomone, CŠT privalumai akivaizdūs: daugiabutyje ar butuose nereikia įrengti šildymo katilų, miestuose aplinkos neteršia rūkstantys kaminai, galiausiai patiems gyventojams nereikia rūpintis kuru, katilų ir kitų šildymo sistemos įrenginių eksploatacija, spręsti kitų panašių problemų.
CŠT galima panaudoti biokurą, geoterminę ar atliekinę šilumos energiją, įrengus kogeneracines jėgaines tuo pat metu gaminti elektrą ir šilumą, tokiu būdu efektyviau naudojant kurą, mažinant azoto oksidų ir kitų teršalų kiekį.
„Šilumos gamybos šaltiniai paprastai statomi miestų pakraščiuose, juose įrengiami dūmų valymo įrenginiai, todėl centralizuotai gaminamos šilumos šaltinių teršalus daug lengviau kontroliuoti nei iš individualių šilumos šaltinių, taip pat galima efektyviau panaudoti šilumos gamybos įrenginius, taršų kurą, komunalines ir kitas atliekas, nelieka decentralizuotų šilumos gamybos šaltinių, nereikia į juos pristatyti kuro, sumažėja transporto srautai ir miesto tarša. CŠT sistemos yra gana lanksčios, todėl nesunkiai galima keisti jų režimą atsižvelgiant į aplinkos veiksnius, jomis tiekiama šiluma gali būti panaudota šildymui ir vėsinimui“, – paaiškino M. Paulauskas.
Specialisto patirtis rodo, kad dauguma CŠT skeptikų – sovietmečiu statytų daugiabučių gyventojai. Pavyzdžiui, naujos statybos ar renovuoto namo 60 kvadratinių metrų ploto bute per mėnesį vidutiniškai sunaudojama apie 600 kilovatvalandžių šilumos už maždaug 164 litus (šilumos kaina – 27 centai už kilovatvalandę). O seno, labai prastos būklės daugiabučio tokio pat ploto bute vidutiniškai per mėnesį išeikvojama apie 2100 kilovatvalandžių šilumos už 572 litus (šilumos kaina – tokia pat). Dar prastesnė padėtis senamiesčiuose – čia gyventojai už tokio pat ploto buto šildymą moka ir 1000 litų.
Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (VKEKK) pirmininko pavaduotojas Darius Biekša pripažino – dalis gyventojų, manančių, kad CŠT sistema perdėm biurokratinė ir nelanksti, net ir nebūdami tikri, kad sutaupys, verčiau ieško alternatyvų. Tiesa, yra situacijų, kai pigesnę alternatyvą nei tinkamai sutvarkytas CŠT rasti būtų sudėtinga. Pavyzdžiui, Utenoje ar Ignalinoje, kur šildomasi biokuru, kilovatvalandės kaina siekia 17 centų. Pašnekovas apgailestavo, kad lietuviams vis dar sunkiai sekasi atsikratyti ir klaidingo požiūrio, kad visas problemas turi spręsti valstybė, užuot patiems pasirūpinus šilumos sutaupymu daugiabučiuose.
M. Paulauskas antrino D. Biekšai – po kompleksinės daugiabučių namų renovacijos šilumos poreikis name sumažėja apie 50 proc. Vis dėlto šiuo metu vykstančios daugiabučių renovacijos tempai yra labai nedideli, todėl šilumos poreikio mažėjimas beveik nejuntamas. Sumažėjusį šilumos poreikį kompensuoja naujai prisijungiantys vartotojai.
