Upės krantinėje iškilusio verslo centro, važiuojant laikinosios sostinės Jonavos gatve, būtų sunku nepastebėti. Kai pro modernios architektūros arkas akimirkai sušvinta kitapus pastato tekanti Neris, kaip niekada įprasminta pasirodo gamtos ir architektūros junginio idėja. Tampa nesunku įtikėti, kad būtent šis, paskutinysis, architekto Algimanto Kančo projektas – naujos eros pradžia iki šiol ilgai merdėjusioje Kauno dalyje.
Grąžina verslą į upės pakrantę
Projekto vystytojo „Urban Inventors“ atstovai tvirtina, kad „Kauno doko“ tikslas – ne tik sukurti pažangiam verslui tinkamas, visais atžvilgiais kokybiškas darbo sąlygas, bet ir grąžinti žmones ir verslą į upės pakrantę, suteikti gyvybės šiai miesto daliai. Idėją sutvarkyti Neries krantinę ir sukurti išraiškingą statinį Jonavos gatvėje palaikė miesto savivaldybės vadovai ir specialistai, pritariančių žodžių projektui negailėjo ir architektų bendruomenė. Netgi miestiečiai naujajam verslo centrui noriai siūlė pavadinimų idėjas. Bendrovės „Urban Inventors“ generalinis direktorius Lionginas Šepetys teigia, kad „Kauno dokas“ iš kitų modernių verslo centrų pirmiausia išsiskiria ypatinga lokacija: šalia pastato teka Neris, beveik ranka pasiekiamas senamiestis ir net centras. Reikšmės turi ir patogus susisiekimas su svarbiausiomis šalies automagistralėmis bei oro uostu. Dėl gausios žalumos ir upės žmonės čia jaučiasi gerokai arčiau gamtos nei kitose miesto dalyse, nors pati Jonavos gatvė jau pamažu virsta verslo gatve – joje planuojama statyti ir daugiau verslo centrų. Jau pradedamas tęsti ir antrasis projekto etapas – naujas pastatas būsiąs truputį mažesnis, bet su išlaikyta ta pačia architektūrine idėja. L. Šepetys neabejoja, kad tai turbūt pirmasis verslo centras Kaune su labai išraiškinga architektūra, o kauniečiai jau turėjo progos įvertinti, kad biurai neturintys būti „dėžutės“.
Užduotis – pastatas turi būti perregimas
„Kauno doko“ projekto statybos direktorius Aidas Šuopys prisimena bendrą darbą su šviesaus atminimo architektu A. Kanču: „Labai pasisekė, kad teko dirbti su šiuo kūrėju, nes jis buvo ne tik žinomas architektas, bet ir žinomas miesto pilietis. Tai jautėsi ir bendraujant, ir dirbant – jis sirgo už šį miestą, norėjo, kad jis būtų ir gražus, ir puošnus, ir patogus.“
A. Šuopys neslepia, kad buvo tikrai nelengva techniškai įgyvendinti dalį architekto užduočių ir integruoti pastatą į gana unikalią vietą, kuriai foną sudaro senamiesčio pastatai, bažnyčios, pilis. O pagrindinis, didžiausias projekto iššūkis – kaip sukurti perregimą pastatą, per kurį matytųsi upė. Būtent tokią užduotį nuo pat projekto pradžios formulavo architektas A. Kančas. Ją projekto vykdytojai įgyvendino dviem pagrindiniais būdais. Pirmasis – pastatas yra tiek pakeltas, kad pro apačią matytųsi upė. Taigi, visas jo pirmas aukštas yra „kiauras“, stovi ant kolonų.
„Važiuodami Jonavos gatve, visada jaučiame šalia Neries upę, taip pat ir pastatas išlaiko tą įspūdį, nuo gatvės neatitveria upės vaizdo“, – pasakoja A. Šuopys.
Kitas nestandartinis sprendimas tas, kad pastatas suskaidytas į atskirus korpusus, tarp kurių yra tuštumos. Tiesa, tuštumos sąlyginės – jas užpildo arkos su stikliniais, permatomais atriumais, o viduje yra stiklinis liftas. Taip maksimaliai sudarytas įspūdis, kad pastatas permatomas ir neužstoja upės. Tai ypač gerai jaučiama įėjus į vidų, užlipus laiptais – iškart atsiveria Neries upės panorama.
Netradicinei arkos formai skirta pakartoti simbolinę vandens bangos formą, taip per užuominą pabrėžiant pastato santykį su upe ir vietos istorija. Pašnekovas pažymi, kad jiems, projekto vykdytojams, techniškai įgyvendinti tokią idėją buvo išties labai sudėtinga, nes arka nėra plokščia, o erdvinė, lenkta dviem kryptimis, būtent taip, kaip dabar madinga pasaulyje. Iš viršaus arkos yra padengtos patinuotu variu – tai itin patvari medžiaga, populiari Vakarų Europoje. Iš abiejų vidaus pusių panaudota berėmė stiklo konstrukcija, o apdailai – aliuminio plokštė, sukurianti medienos įspūdį. „Medžio atsisakėme dėl mūsų klimato poveikio, jis gana greitai sensta ir visuomeniniams pastatams ne visai būdingas“, – aiškina A. Šuopys.
Architektė Gustė Kančaitė, dirbusi kartu prie A. Kančo projekto ir vadovavusi galutiniam jo įgyvendinimo etapui, pasakoja, kad tėvo užsispyrimas neleido pastatui virsti tiesiog paprasta „dėžute“. Architektė tvirtina, kad ją labiausiai džiugina įgyvendinta pastato permatomumo idėja, nors šiuo metu dar nepasiektas stipriausias įspūdis – tik sutvarkius aplinką, apšvietus krantines, pro arkų kiaurymes net nuo gatvės pusės aiškiai atsiskleis krantinės vaizdas.
G. Kančaitė prisimena ir projekto pradžioje buvusius gerokai drąsesnius sprendimus. Vis tik biudžetas vertęs koreguoti sumanymus, taigi, galiausiai buvo apsispręsta palikti du pamatinius – arkų ir konsolių – elementus. Konsolių su apvalintais langais sprendimas įgyvendintas į miestą atgręžtoje pastato pusėje, kur geriausiai atsiskleidžia pastato santykis su senamiesčiu, pilimi.
Poilsį diktuoja gamta
L. Šepetys pasakoja, kad darbo erdvių suplanavimą jie derina prie klientų poreikių. Todėl dabar pastato viduje sukurta tiek atvirojo tipo, tiek suskaidytų erdvių. Vis tik, pašnekovo manymu, šiame projekte tinkamiausios atviros erdvės – jos darniai siejasi su gamta, nuteikia ypatingu erdvės pojūčiu ir leidžia net viduje jaustis lyg ant upės kranto.
Pašnekovo nuomonei pritaria ir A. Šuopys – pastatas buvo taikytas būtent dideliems biurams, taigi, kai erdvė nėra sudalyta į mažas patalpas, viduje patiriamas geriausias įspūdis. Didelė erdvė ir langai į abi puses gali nuteikti tiek darbingai, tiek atpalaiduojančiai, atitinkamai pagal tai, į kurią pusę žiūrima. Štai miesto gatvės pusė suteikia dinamikos, o upės – atsipalaidavimo, užmiesčio aplinkos jausmo. Malonu esą ir tai, kad visą dieną pastate netrūksta saulės šviesos. Be to, pastatas stovi smaigaliu į pietų pusę, taigi, vasarą nereikia kentėti nuo saulės pertekliaus, o šaltuoju periodu visą šviesą pastatas surenka ir atiduoda į vidų.
Poilsio zonų suplanavimas taip pat artimai susijęs su ypatinga pastato aplinka, šalimais tekančia Nerimi. Anot L. Šepečio, krantinė bus pritaikyta ir darbui gamtoje, ir poilsiui, ir sportui. Joje numatytos patogios lauko darbo vietos, bėgimo takelis, dviračių takas, stacionarūs stalo teniso stalai. Be to, norintiems į darbą dviračiais atminti darbuotojams jau įrengtos patogios dviračių saugyklos bei persirengimo ir dušo patalpos.
L. Šepetys atkreipė dėmesį ir į tvarkomos aplinkos reikšmę: „Jau pasodinome keliasdešimt medelių, sutvarkyti takai. Taip pat numatyta skvero vieta, skirta architektui A. Kančui pagerbti, šiuo metu diskutuojame, kaip galėtume įgyvendinti šią idėją.“
Aplinkui pastatą suplanuotos natūralistinio stiliaus augalų, primenančių lietuviškas pievas, salelės. Pašnekovo teigimu, tai taip pat esąs jų vystomų projektų išskirtinumas – šalia modernios architektūros derinti augmeniją, primenančią laukinę gamtą: smilgas, žolynus. Augalų, taršomų vėjyje, įvaizdis efektingai kontrastuoja su modernia architektūra.
Tikslingai panaudojo upės vandenį
Kalbėdamas apie pastatui pritaikytas technologines inovacijas, A. Šuopys pabrėžia, kad visos jos yra orientuotos į aplinką, į energinių išteklių taupymą. Pašnekovas labiausiai išskiria fasadų technologiją, leidusią sukurti kuo šviesesnes darbo zonas. Iš pirmo žvilgsnio, A. Šuopio nuomone, fasadai atrodo paprastai, tačiau Lietuvoje tokio dydžio pastate jų technologija panaudota pirmą kartą. Jų unikalumas – 2,45 m aukščio langai į vidų praleidžia maksimalų, apie 84 proc. natūralios šviesos kiekį ir tik 31 proc. tiesioginės saulės šilumos. Taigi, pastatas yra šiltas, taupus, atitinka A energinės naudingumo klasės reikalavimus. Šiuo metu ši technologija naudojama skandinavų šalyse, kur siekiama gauti maksimalų apšviestumo įspūdį.
A. Šuopys pamini ir kitą inovaciją – upės vandens panaudojimą pastatui šildyti ir vėsinti. Pašnekovas primena, pavyzdžiui, vėsinimui naudojamų tradicinių aušyklių technologiją – vasarą, esant aukštai, apie +30 ˚C, temperatūrai, tradicinės aušyklės, paėmusios iš išorės karštą orą, jį atšaldo ir tiekia į patalpas, jas vėsina. Šiuo atveju imamas upės vanduo, kurio temperatūra vasarą nepakyla per 20 ˚C, taigi, jį beveik visu vasaros periodu galima naudoti iš karto, nereikia papildomai atvėsinti. Tai taip pat Skandinavijoje naudojama technologija, kuri tokio dydžio pastatams Lietuvoje dar nebuvusi pritaikyta.
Naujojo didmiesčio vizija
Anot G. Kančaitės, naujose statybose paprastai tiesiog skaičiuojami nuomojami ar parduodami kvadratai. Šis projektas yra išimtis. Juk arkų tuštumos – tai nepanaudojamas ir neparduodamas plotas, tačiau kaip tik tai leidžia neužblokuoti vaizdo nuo gatvės į upę.
„Tai tikrai naujas miesto gyvenimo etapas, – paklausta apie galimai nuo „Kauno doko“ prasidedančią miesto krantinės dalies plėtrą, kalba G. Kančaitė. – Čia nėra vien pastatas naujoje vietoje, tai ir naujo gyvenimo fragmentas miestiečiams. Tai ne tik biuro darbuotojams, bet ir visuomenei.“
Architektė pabrėžia, kad išskirtinė verslo centro vieta buvo labai svarbi ir jos tėvui bei tikru įvykiu tapo pačiam Kaunui. Dar neseniai kerojusius krūmynus krantinėje jau keičia moderni infrastruktūra: investuotojai už savo pinigus papildomai pratęsia ir į miesto infrastruktūrą įjungia dviračių takus, bus sukurta prieplauka, poilsio erdvės.
Architektė įžvelgia paralelių su Vilniaus naujojo didmiesčio plėtra kitoje Neries upės pusėje, nors Kaune tokios didmiesčio emocijos nesą. Tačiau tikrai nesinorėtų, kad Kauno veidu taptų nuo greitkelio į centrą vedantis Savanorių prospektas. Architektų vizija – nusileidus nuo greitkelio pusės pakliūti į naująją didmiesčio alternatyvą – atnaujintą, modernią Kauno Neries krantinę.
Projekto įgyvendinimas patikėtas generaliniam rangovui – bendrovei „Veikmės statyba“. Įmonės direktoriaus pavaduotojas Vidas Gedžius pasakojo, kad su užsakovais buvo sutarta plėtoti projektą pagal jo koncepciją, taikant geriausią statybos praktiką.
„Projektas nebuvo iš lengvųjų. Bene sudėtingiausia buvo rasti teisingus sprendimus lenktoms fasado konstrukcijoms – įėjimo arkoms. Jos turėjo būti liaunos, kartu reikėjo eliminuoti vadinamuosius šilumos tiltus. Iššūkis buvo ir su dviejų metrų arkų lenktomis konsolėmis, kurias reikėjo apdailinti tinkamomis medžiagomis, atkartojant formas“, – pasakojo V. Gedžius.
Kadangi pastatas stovi šalia upės, natūralu, kad gruntiniai vandenys yra aukštai. Bet tai nesudarė keblumų įrengiant pastato pamatus. Pastato konstrukcijos įrengtos ant gręžtinių polių pragręžus silpnus gruntus ir atsirėmus į tvirtą pagrindą, kelių pagrindams stabilizuoti naudoti geotinklai su geotekstile.
„Veikmės statybos“ atstovo teigimu, objekto išskirtinumas yra ir spartus įgyvendinimas – statybos trūko apie 10 mėnesių. „Sutarę dėl pačios koncepcijos iš karto ėmėmės darbų. Sprendimus visiems projekto dalyviams teko priimti dirbant, aiškiai pasiskirstant atsakomybę, taip taupant laiką, bet maksimaliai siekiant užsakovo iškeltų tikslų. O užsakovo svarbiausias siekis buvo padaryti patrauklų pastatą miestui, ypatingą dėmesį skirti aplinkai, formuojant ją patogią ne tik biuro darbuotojams, bet ir visiems miestiečiams. Dviračių takai, prieiga prie upės, terasos, poilsio zonos, mažosios architektūros elementai, apželdinimas ir pasivaikščiojimo zonos – visa tai sukurta visiems miesto gyventojams. Džiaugiamės, kad padėjome užsakovui įgyvendinti jo gražią viziją ir dėkojame visiems projekto dalyviams siekiant bendro tikslo“, – sakė V. Gedžius.
Straipsnis paskelbtas žurnale „Statyba ir architektūra“, 2017 / 6.
