• tikkurila
  • ruukki
  • tikkurila
  • ruukki

Belmonto malūno kompleksui suteiktas kultūros vertybės statusas

2017 liepos 7 d.
belmontas.lt nuotr.
belmontas.lt nuotr.

Vilniaus miesto kultūros paveldo vertinimo taryba nutarė įtraukti Leoniškių Prancūziškojo vandens malūno, vadinamojo Belmonto, statinių kompleksą į kultūros vertybių registrą. Nutarimas jau pateiktas Kultūros paveldo departamentui, kuris greitu laiku suteiks šiam objektui nekilnojamosios kultūros vertybės registro numerį.

Šį sprendimą priėmė Vilniaus miesto nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos nariai: Linas Girlevičius, Augis Gučas, Gražina Kirdeikienė, Aušrelė Racevičienė, Robertas Zilinskas, Giedrė Filipavičienė, Rimas Grigas, Jakovas Mendelevičius. Posėdyje taip pat dalyvavo Mindaugas Pakalnis, Jurga Silvija Večerskytė-Šimeliūnė, Rimas Šmičys, Asta Meškauskienė, Kęstutis Masaitis, Rasa Putrimienė, Vitas Karčiauskas, Živilė Ratavičiūtė.

Malūnas pastatytas 1838-1840 m., kai prancūzas Karolis de Vimas iš Vilniaus magistrato 50-čiai metų išsinuomavo Leoniškių palivarko žemės sklypą prie Vilnios upės. Iš čia kilęs malūno pavadinimas – Prancūziškasis. R. Putrimienė pasiūlė, kad Leoniškių Prancūziškojo vandens malūno, vad. Belmonto, statinių kompleksą sudarytų malūno pastatas, užtvanka bei vandens privedimo ir nuvedimo kanalas.

Pasisakė visi posėdyje dalyvavę Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos nariai. Vienbalsiai nutarta patvirtinti Leoniškių Prancūziškojo vandens malūno, vadinamojo Belmonto, statinių komplekso, nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos aktą. Vertybės vertingųjų savybių derinys – architektūrinis, inžinerinis, kraštovaizdžio, reikšmingumo lygmuo – vietinis. Vertybės teritorijos plotas yra 37391 kv. m.

Kultūros paveldo departamentui išsiųstame nutarime nurodyta, kad objekto, pastatyto 1838-1940 m., o XXI a. 1-ame deš. pritaikyto pramogų kompleksui, vertingosios savybės yra:

7.1.3.1. planavimo sprendiniai – planinė struktūra, formuojama Vilnios upės vagos, kelio į Pučkorius trasos, malūno pastato, privedimo ir nuvedimo kanalo, buvusių pastatų ir tilto bei tiltelių vietų (-; būklė patenkinama, pritaikius pramogų ir poilsio kompleksui, teritorijoje pristatyta naujų pastatų, taip pat ir buvusiųjų vietose, tilteliai atstatyti; TRP, IKONOGR Nr. 9-10, 23-25, FF Nr. 1-14; 2017 m.);

7.1.3.2. buvusių komplekso dalių (statinių) liekanos ar jų vietos – dviejų pastatų vietos teritorijos centrinėje dalyje (-; buvusių pastatų vietose pastatyti nauji pastatai; IKONOGR Nr. 23-25, FF Nr. 4, 6-7; 2017 m.); tiltelių virš privedimo ir nuvedimo kanalo bei vandens pertekliaus pralaidos vietos (-; pastatyti nauji tilteliai; FF Nr. 5-6; 2017 m.); tilto per Vilnios upę vieta (tiltas pratęsė šalia malūno esančią gatvę; sugriautas tarpukariu, išlikę polių fragmentai; IKONOGR Nr. 23-25, FF Nr. 1-2, 9-10, 23; 2017 m.);

7.1.3.4. žemės ir jos paviršiaus elementai – reljefas, žemėjantis ŠR ir PR kryptimi Vilnios upės link (-; būklė patenkinama; IKONOGR Nr. 24, FF Nr. 14; 2017 m.);

7.1.3.5. takai, keliai ar jų dalys, dangos – kelio į Pučkorius (dabar Belmonto gatvė) trasa (trasa prarado savo funkciją, nugriovus tiltą per Vilnią; būklė patenkinama; FF Nr. 12-13; 2017 m.);

7.1.3.7. upės, natūralūs vandens telkiniai ir hidrotechniniai įrenginiai – Vilnios upė bei privedimo ir nuvedimo kanalas (-; būklė gera; FF Nr. 1, 4-5, 8-9, 11, 14; 2017 m.);

7.4. artimiausios kultūros paveldo objekto teritoriją supančios aplinkos kultūrinio kraštovaizdžio vertingosios savybės – Pavilnių regioninio parko teritorija (-; -; -; 2017 m.);

7.5. Faktai apie svarbias visuomenės, kultūros ir valstybės istorijos asmenybes, įvykius, kurie susiję su objektu – Leoniškių palivarkas XVII-XIX a. priklausė Vilniaus miestui. 1819 m. plane pažymėti palivarko pastatai Leoniškių kaime, kur dabar stovi malūnas. XIX a. 4-o deš. viduryje Pučkarnios (Pučkorių) palivarko savininko S. Sidaravičiaus iniciatyva per Leoniškes į Pučkarnią nutiestas kelias (dabar Belmonto gatvė) ir pastatytas tiltas per Vilnios upę.

Malūnas pastatytas 1838-1840 m., kai prancūzas Karolis de Vimas iš Vilniaus magistrato 50-čiai metų išsinuomojo Leoniškių palivarko žemės sklypą prie Vilnios upės. Iš čia kilęs malūno pavadinimas – Prancūziškasis. XIX a. 6-o deš. pabaigoje malūnas su ūkiniais pastatais perėjo kitiems nuomininkams. XIX a. pabaigoje malūno savininkais tapo broliai Elemelachas ir Mejeras Kinkulkinai. Kinkulkinų šeimai malūnas priklausė iki nacionalizacijos 1940 m.

Mūrinio malūno pastatas stovėjo virš kanalo, jo pajėgumas – 3 vandens ratai, kurių vienas skirtas grūdų valymui, kiti du – turbinoms bei malimui.

XX a. pradžioje malūnas rekonstrukcijos metu įgijo tūrį, artimą dabartiniam. Prieš Antrąjį pasaulinį karą, apie 1937-1940 m., malūnas vėl rekonstruotas, pristatant mūrinį priestatą.

Po nacionalizacijos, 1940 metais, malūnas reorganizuotas į Vilniaus valstybinį malūną Nr. 2. Tuo laiku per parą buvo sumalama iki 20 tonų grūdų. Malūnas veikė ir po karo. Sovietmečiu, praradęs funkciją, pastatas buvo apleistas, vandens kanalas užpiltas.

XXI a. pradžioje malūno statinių kompleksas rekonstruotas į pramogų ir poilsio centrą.

Komentarai

Nemokami mokymai architektams ir inžinieriams
statyba ir architektura
archicad