Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Audrius Ambrasas savo kūrybine biografija pagrindžia ne vieno kūrėjo paliudytą teiginį – geriausiai motyvuoja negauti apdovanojimai. Nacionalinę premiją šiemet pelnęs architektas taip ir vertina sėkmingiausią savo karjeros etapą – nuo apdovanojimo, negauto prieš 12 metų.
Nacionalinei premijai šiemet buvote nominuotas trečią kartą, juokavote, kad jau nebeišėjo jaudintis.
Įdomumas visada išlieka iki paskutinio momento. Viskas paprasta, kai jau įvyksta, o kol nepaskelbta… Man maloniausia tai, kad daugeliui žmonių aplink šis įvykis yra svarbus, kad jie tuo džiaugiasi ir vertina kaip viso architektų cecho laimėjimą.
Kaip pats manote – koks pastarųjų metų darbas tapo lemiamu argumentu nominantus vertinusiai komisijai?
Ko gero, tiesiog taip sutapo. Keisčiausia man gal buvo tada, kai nacionalinei premijai mane prieš 12 metų pristatė tuometis Lietuvos architektų sąjungos pirmininkas Vytautas Dičius. Tada iš viso atrodė kosmosas – Nacionalinė kultūros ir meno premija, Viešpatie!
Koks galėjo būti Jūsų tolesnis kūrybinis kelias, jei tada, būdamas vos 42-ejų, ir būtumėte gavęs reikšmingiausią šalies apdovanojimą?
Manau, negauti apdovanojimai kitąkart labiau motyvuoja. Gal taip ir sutapo, bet per tuos 12 metų nuo pirmojo nominavimo atlikti visi svarbiausi darbai, iš tikrųjų nusibrėžė visai kitoks etapas. Gal tas faktas leido pažiūrėti iš šalies į visą veiklą. 2005 metais laimėtas „Swedbank“ banko konkursas turbūt buvo pirmas naujos atkarpos ženklas. Per tą laiką, skaičiavau, dalyvavome 24 konkursuose, apie 60 proc. ką nors laimėjome, buvo ir pirmų, ir antrų, ir trečių vietų. Beje, įdomiausia, kad iš jų kol kas tik du objektai realizuoti – tai to paties „Swedbank“ ir DNB banko Rygoje pastatai.
Kiek Jūsų yra Jūsų darbuose? Daug kas mano, kad dažnas sėkmingas architektas teturi laiko pasirašyti ant projektavimo lapų. Koks Jūsų požiūris į darbo dalijimąsi su studijos kolegomis?
Už ilgametį kūrybinį bendradarbiavimą ir kantrybę ypač esu dėkingas Vilmai Adomonytei. Rasa Ambrasienė, Mindaugas Reklaitis, Donatas Malinauskas, Vika Pranaitytė, Jonas Motiejūnas ir daugelis kitų yra projektų bendraautoriai.
Kūrybinis procesas studijoje vyksta įvairiai – kartais idėja kyla visiems intensyviai diskutuojant, kartais man tiesiog pasimato ir nusipiešia kokia nors idėja, kiti prisijungia. Kartais manęs būna per daug, kartais – per mažai, bet visiškai aiškiai suvokiau tai, kad negali būti jokio studijos plėtimosi ir, kaip sakote, projektų tik pasirašinėjimo, nes tiesiog blogai jautiesi, jei nedalyvauji procese „nuo… iki“.
Dabar turbūt turėsite išbandymą – dar daugiau darbų, dar daugiau užsakovų, kurie norės, kad projektuotų nacionalinės premijos laureatas. Gal jau apgalvojote krūvių reguliavimo mechanizmą?
Niekada pas mus užsakovų minios neplūdo. Visada prieš veldamiesi į projektą stengiamės pirmiausia pasibandyti, pagalvoti, ar turime kokią mintį, ar yra abipusis supratimas, ar kas nors gali išeiti, o tada jau galima daryti toliau. Nebūna taip, kad iš pradžių sutariame dirbti, o tada žiūrime – išeis ar neišeis.
Kalbėdamas apie apsilankymo Venecijos bienalėje įspūdžius pasakojote, kad ten buvo fokusuojamasi ne į žvaigždžių, o į tylią, aplinkai jautrią architektūrą. Ar Jūs irgi iš tų švelniarankių? Juk ir premija buvote įvertintas už jautrų miesto erdvių formavimą ir profesinę atsakomybę.
Iš architektūros žvaigždžių man priimtinesni tie, kurių darbuose galima justi individualų braižą, tačiau kurių sprendimai netiražuojami. Susikurtas sėkmingas prekės ženklas dažnai imponuoja užsakovams, tačiau tai būtų galima palyginti su visrakčiu, kuriuo galima bandyti atrakinti bet kurią spyną – galima atrakinti, bet galima ir sugadinti.
Man priimtinesnė yra individualaus rakto paieška konkrečiai problemai spręsti. Tai galbūt ir yra profesinė architekto atsakomybė – nesugadinti, o sėkmės atveju net pataisyti miesto erdvę. Kartais pasiseka geriau, kartais nelabai.
Turbūt tai yra sudėtingesnis kelias?
Čia pasirinkimo klausimas. Jeigu mokama susikurti įvaizdį, prekės ženklą ir jis sėkmingai pardavinėjamas, tai turbūt ir taip gali būti. Tačiau man architektūra panašesnė į galvosūkio sprendimą, ir kiekvienąkart tas atsakymas gali būti vis kitoks.
Ir pačiam nesinori būti atpažįstamam iš savito braižo?
Atpažįstamam – taip, tačiau visą laiką dirbti pagal vieną algoritmą būtų nuobodu.
2013 m. RUPERT menų ir edukacijos centras Vilniuje. Arch. A. Ambrasas, V. Adomonytė, M. Reklaitis. A. Ambraso nuotr.
Vienas statybos vilkas yra pasakojęs, kaip po 40 darbo metų važiuodamas per miestą kaskart glosto akimis savo statytus statinius. O kaip architektai – ar pavyksta pravažiuoti, praeiti nepažiūrėjus, nepagalvojus, kaip pastatui sekasi?
Statybos metu ir dar kokius metus po to labai skauda, tiesiog fiziškai skauda, neatidu būna vairuoti pro tuos pastatus. Kiekvienas judesys, kiekviena detalė matyti. Jeigu nepavyksta kruopščiai sužiūrėti visų reikalų, tai rezultatas, atrodo, lyg ir yra, bet kažkas ne taip. Ir negali žinoti, kada objekte atsiras ta kritinė masė ne visiškai tobulai atliktų detalių, užtat ir kovoji už kiekvieno sprendimo įgyvendinimo kokybę.
Paskui tas skausmas praeina, išmoksti nekreipti dėmesio, pripranti. Po kurio laiko tiesiog įdomu pažiūrėti, kaip veikia užkoduotas scenarijus – ar žmonės gyvena taip, kaip planuota, ar visi sprendimai pasiteisino.
Verslo kompleksą „Baltic Hearts“, meno centrą „Rupert“ esate minėjęs kaip išskirtinius savo projektus kūrybinio proceso požiūriu: užsakovai beveik visai nesikišo į projektavimą, ir pastatai iškilo tokie, kaip buvo Jūsų sumanyti, kitaip tariant, nesugadinti. Kaip Jums atrodo, kokia tikimybė, kad toks bendradarbiavimas su klientais taps vis dažnesnis?
Tokių projektų buvo ir daugiau. Jeigu užsakovas sugeba aiškiai išdėstyti užduotį, o architektams pavyksta ją teisingai suprasti, tada procesas būna lengvesnis ir rezultatas geresnis.
Tačiau yra tokių investuotojų, kuriems atrodo, kad ne tik privalo pasakyti, ką nori pastatyti, bet ir kaip tai turi atrodyti. Tokiems yra reikalingas ne architektas, o tik projektuotojas, nes architektais nori būti jie patys. Stengiamės atpažinti tokius iš anksto ir neįsivelti, todėl galima sakyti, kad lygiaverte partneryste grįstas bendradarbiavimas su klientais mums tampa vis dažnesnis.
Kaip vertintumėte save kaip architektų bendruomenės narį – savo indėlį į kolegiškų santykių kūrimą, jos interesų gyvenimą?
Nežinau, nelabai turbūt esu bendruomeniškas…
2014 m. „Baltic Hearts“ verslo centras Vilniuje. Arch. A. Ambrasas, D. Malinauskas. A. Ambraso nuotr.
Vis dėlto puolėte organizuoti protesto susirinkimą prie Kelių policijos pastato.
Idėja buvo Daivos Bakšienės, vėliau iš Audrio Karaliaus sužinojau, kad panašių fotofiksacijų prie planuojamų griauti pastatų būta ir anksčiau. Aš tik datą pasiūliau – balandžio 1 dieną.
Tačiau dar 10 metų prieš visą šią istoriją, pasirodo, buvote šį kolegų pastatą išfotografavęs.
Lyg kažkokiai paskaitai ruošiausi ir fotografavau, o kai viešumoje praslydo pirma žinia apie planuojamas permainas, suradau tas nuotraukas ir sudėjau į feisbuką. Gal tada visi pastatą prisiminė, nes kai išsikėlė Kelių policija, jis tapo visai nepastebimas.
Jūsų pavardė buvo minima ir kilus minčiai įvertinti pačių architektų suformuluotas architektūros konkursų rengimo taisykles. Tiesa, vėliau lyg ir likote nuošaly.
Pristačiau tąkart Lino Tuleikio idėją, nes jis negalėjo dalyvauti. Aš palaikau tas mintis, nes, nors konkursai niekada tobuli nebūna, kito kelio skatinti geros architektūros atsiradimą tiesiog nėra, todėl norėtųsi visą laiką tobulinti tą procesą. Skaudu, kai matai, kad investuotojai siekdami savo tikslų pasinaudoja architektūriniais konkursais tik kaip viešųjų ryšių įrankiais.
Užsiminėte, kad fotografavote pastatą ruošdamasis paskaitai. Kodėl nebedėstote VGTU?
Nebedėstau jau gal ketveri metai. Tie septyneri metai, praleisti Architektūros katedroje, buvo labai įdomūs ir naudingi, tačiau vėliau pajutau, kad dėstymas tampa rutina. Ir dar tas fakulteto požiūris, kad studentų negalima „skriausti“ – jei jau įstojo, tai būtinai visi turi ir baigti. Šiltadaržis kažkoks – tik ateikite, o mes jau kaip nors… Nesukuriama atrankos atmosfera. Tie jauni žmonės dar tikrai nebūtinai turi būti atradę save. O gyvenimas juk yra toks, kad žmogų priverčia pasitempti ir kurti tik per kritinius dalykus, per skausmą.
Neseniai išleidote savo studijos darbų bibliją, kuri galėtų būti ir savotiška mokomoji priemonė tiems jauniems studentams. O jei Jūsų paprašytų dar ir pasidalyti savo profesiniais atradimais, kas suvokiama tik per ilgus darbo metus, ko nemokoma universitetuose?
Nesu tikras, ar aukštoji mokykla turėtų išmokyti profesijos. Neprisimenu, kieno čia žodžiai: „Mokinys – ne indas, kurį reikia pripildyti, bet fakelas, kurį reikia uždegti.“ Architektūros juk mokaisi visą gyvenimą. Ir po kiekvieno projekto atrodo, kad jau lyg viską žinai, tačiau vėl atsiranda kas nors nauja.
Manau, pirmiausia studentai turėtų išsiaiškinti, ar sugeba erdviškai mąstyti, ar sugeba išklausyti užduotį ir ją retransliuoti į sprendinius. Tai suvokti labai svarbu, nes kartais sutikdavau studentų, kurie save geriau realizuotų kitoje specialybėje.
Gal tas architektūrinis išsilavinimas nėra blogai. Blogiau, kai tik baigusieji universitetą mano turį moralinę teisę projektuoti – tarsi visi gauna po ginklą ir jaučiasi iš karto įgiję teisę šaudyti. Ir toliau tos atrankos praktiškai nėra, ir tie žmonės nuvairuoja per gyvenimą galvodami, kad viską gali.
O Jūs pats kokio amžiaus supratote, kad galite projektuoti?
Smėlio pilis statydamas (juokas). Kasdien toks klausimas iškyla – su kiekvienu projektu vis galvoji, ar gali, ar padarysi. Bet atsikeli ir darai.
Apie ką ketinate kalbėti per nacionalinės premijos įteikimo ceremoniją?
Čia sunkioji dalis. Galvoju kalbėti apie architektūros galią, bet ką pasakysiu – dar nežinau. Žiūrėjau transliaciją, kai premija buvo teikiama kolegai Rolandui Palekui – jo metafora apie architektūrą kaip valstybės rūbą buvo labai gera. Ekrane rodė klausančių žmonių veidus, ir man pasirodė, kad jo kalba buvo juos užbūrusi. Nežinau, ar man taip pavyks.
2009 m. „Swedbanko“ centrinė būstinė Vilniuje. Arch. A. Ambrasas, V. Adomonytė, T. Eidukevičius, D. Malinauskas. N. Willock, A. Ambraso nuotr.
DOSJĖ
1985 m. baigtas Vilniaus inžinerinio statybos instituto Architektūros fakultetas ir įgytas architekto diplomas.
1985–1994 m. – Paminklų restauravimo-projektavimo instituto Vilniuje architektas.
Nuo 1994 m. – Ambraso architektų biuro steigėjas ir vadovas.
VISUOMENINĖ VEIKLA
Nuo 2016 m. – Lietuvos architektų rūmų tarybos narys.
Nuo 2004 m. – VšĮ Architektūros fondo steigėjas ir valdybos narys.
2000–2014 m. – Vilniaus architektūros ir urbanistikos ekspertų tarybos narys.
2006–2011 m. – Lietuvos architektų sąjungos Vilniaus skyriaus valdybos narys.
APDOVANOJIMAI
2015 m. Aplinkos ministerijos apdovanojimas už verslo centro „Baltic Hearts“ realizaciją.
2014 m. žurnalo „Archiforma“ apdovanojimas už „Rupert“ meno ir edukacijos centro projekto realizaciją.
2014 m. Vilniaus miesto apdovanojimas Šv. Kristoforo statulėle už šiuolaikinę architektūrą.
2014 m. Lietuvos architektų sąjungos Garbės ženklas už aktyvumą Lietuvos architektų sąjungos veikloje, už indėlį kuriant nacionalinę architektūrą ir ugdant jaunąją kartą.
2014 m. Lietuvos architektūros parodos „Žvilgsnis į save“ apdovanojimas „1/5 metro“ už „Rupert“ menų edukacijos centro projekto realizaciją.
2014 m. Lietuvos architektūros parodos „Žvilgsnis į save“ apdovanojimas „1/5 metro“ už „Vila G“ poilsio namo projekto realizaciją.
2011 m. metinis Rygos miesto architektūros apdovanojimas už geriausią realizuotą architektūros kūrinį – DNB banko administracinį pastatą.
2010 m. architektūros ir dizaino muziejaus „Chicago athenaeum“ apdovanojimas už „Swedbank“ centrinės būstinės projekto realizaciją.
2010 m. Lietuvos architektūros parodos „Žvilgsnis į save“ apdovanojimas „1/5 metro“ už „Swedbank“ centrinės būstinės projekto realizaciją.
2009 m. LNTPA apdovanojimas „Už darnią plėtrą“ komercinių pastatų kategorijoje už „Swedbank“ centrinės būstinės projekto realizaciją.
2009 m. žurnalo „Archiforma“ apdovanojimas už „Swedbank“ centrinės būstinės projekto realizaciją.
2005 m. Lietuvos architektūros parodos „Žvilgsnis į save“ apdovanojimas „1/5 metro“ už Europos aikštės komplekso projekto realizaciją.
2001 m. Lietuvos architektūros apdovanojimas „Metų architektas“, išrinktas „Statybų piloto“ skaitytojų ir nepriklausomų ekspertų už projektus, realizacijas bei kitą architektūrinę veiklą 2001 metais.
SVARBIAUSI REALIZUOTI PROJEKTAI
2016 m. gyvenamųjų namų kompleksas Vilniuje, A. Mickevičiaus g. 5.
2014 m. „Baltic Hearts“ verslo centras Vilniuje, Ukmergės g. 120.
2014 m. „Vila G“ poilsio namas Vilniuje, Gulbinų g.
2013 m. RUPERT menų ir edukacijos centras Vilniuje, Meškeriotojų g. 33.
2010 m. DNB banko administracinis pastatas Rygoje, Skanstes g.
2009 m. „Swedbank“ centrinė būstinė Vilniuje, Konstitucijos pr. 20A.
2007 m. „Vila N“ Vilniuje, Laurų g.
2004 m. Europos aikštės kompleksas Vilniuje, Konstitucijos pr.
2003 m. „Marentos“ verslo centras Vilniuje, Kęstučio ir Sėlių g. kampe.
KONKURSAI
2016 m. Mokslo ir inovacijų centras Ventspilyje (Latvija). Tarptautinis konkursas, 1 vieta.
2015 m. Lietuvos muzikos ir teatro akademijos miestelis Vilniuje, Olandų g. Atviras konkursas, 3 vieta.
2012 m. TBC banko centrinė būstinė Tbilisyje (Gruzija). Tarptautinis konkursas, 1 vieta.
2011 m. biurų pastatas Vilniuje, Konstitucijos pr. 29. Kviestinis tarptautinis konkursas, 2 vieta.
2011 m. Modernaus meno centro pastatas Vilniuje. Atviras konkursas.
2009 m. Parodų paviljonas Palangoje. Atviras konkursas, 2 vieta.
2009 m. Šv. Pauliaus bažnyčios Rakverėje (Estija) rekonstrukcijos ir pritaikymo koncertų salei projektas. Tarptautinis konkursas.
2009 m. pastatų komplekso Vilniuje, Konstitucijos pr. 21, projektas. Tarptautinis kviestinis konkursas.
2008 m. komercinis-administracinis pastatas Vilniuje, Vasario 16-osios g. Atviras konkursas, 1 vieta.
2007 m. DNB banko administracinis pastatas Rygoje (Latvija). Tarptautinis kviestinis konkursas, 1 vieta. Įgyvendintas.
2007 m. sporto kompleksas Jonavoje. Atviras konkursas, 2 vieta.
2007 m. Estijos teisingumo ministerijos pastatų kompleksas Taline (Estija). Tarptautinis konkursas, 4 vieta.
2007 m. Juodkrantės uosto architektūrinė koncepcija. Atviras konkursas, 2 vieta.
2005 m. „Swedbank“ centrinė būstinė Vilniuje, Konstitucijos pr. 20A. Atviras konkursas, 1 vieta. Įgyvendintas.
PARODOS
2014 m. „Žaliojo tilto skulptūrų redukcija“ – meninės instaliacijos projektas „Street Art“ festivalyje Vilniuje.
2013 m. „21 maketas“ – architektūros darbų paroda Kauno architektūros festivalyje KAFe 2013.
2009 m. „Deadline today! 99 stories on making architectural competitions“ – architektūros paroda Vienos architektūros centre, dalyvis.
2008 m. Tarptautinė architektūros maketų paroda Budapešte, dalyvis.
2005 m. „Emereging Identities – East!“ – tarptautinė architektūros paroda Berlyne, architektūros centre DAC, dalyvis.
INTERVIU PASKELBTAS NAUJAUSIAME ŽURNALO „STATYBA IR ARCHITEKTŪRA“ NUMERYJE.
