Blog

Architektūros kokybės užtikrinimo priemonės: ekspertinis vertinimas

Pasaulinę architektūros dieną Lietuvos architektų rūmai (LAR) ir Vilniaus Gedimino technikos universiteto Architektūros fakultetas kviečia švęsti konstruktyviais pokalbiais apie architektūros kokybę. Kaip tik tam bus skirta spalio 3 dieną vyksianti tarpdisciplininė mokslinė-praktinė konferencija „Architektūros kokybės užtikrinimo priemonės“.

Renginys Vilniuje, Kalvarijų g. 1, vyks vieną dieną, pranešimai ir diskusijos suskirstyti į keturias sesijas. Pirmojoje, skirtoje architektūros ekspertiniam vertinimui, suplanuoti doc. dr. Vytauto Petrušonio, doc. dr. Dalios Dijokienės, kultūros paveldo ekspertės, ICOMOS narės Jūratės Markevičienės, dokt., teismo ekspertės, LAR pirmininkės Daivos Bakšienės pranešimai. Portalas SA.lt pristato pranešimų tezes.

Vytautas Petrušonis, „Reglamentavimas ir (ar) ekspertavimas“

v_petrusonis_250

Vytautas Petrušonis

Pranešime nagrinėjama teritorijų planavimo reglamentų ir ekspertinės veiklos sąveika. Viena svarbiausių problemų – urbanistinių reglamentų kokybė, kurių reikšmė, siekiant architektūrinių sprendinių kokybės, ypač didelė. Šiuo metu reglamentuose pateiktai informacijai dėl jos savito struktūravimo ir pateikimo būdo dar reikalingi savotiški „ramentai“ – įvairaus tipo ekspertizės. Nenuneigiant ekspertizių vaidmens, pasakytina, kad piktnaudžiavimas jomis gerokai susilpnina architektūros kokybės valdymo lauką, neleisdamas reglamentams efektyviai veikti, būti architektų kūrybinio mąstymo katalizatoriais ir dėl savo galimybės kreipti architektūrinį procesą visuomeniniam interesui užtikrinti.

Reglamento teiginių rinkinys pristato architektūrai svarbias prasmes. Jos pristatomos ne natūralia kalba, o tam tikra specifine technine (komunikavimo prasme) kalba, kuri iš esmės gali būti priskirta metakalboms (metakalba – specialios paskirties kalba, skirta kitoms kalboms pristatyti, mūsų atveju – architektūrai svarbioms prasmėms pristatyti). Tokios įaugintos į reglamento įstatymo „audinį“ metakalbos gali skirtis pagal atvirumo komunikacinio akto kontekstui laipsnį. Tuos skirtumus (jie neakivaizdūs) diagnozuoti reglamente nėra lengva, jeigu nepasitelkiami prasmės reprezentavimo modeliai.

Šiuo metu urbanistiniai reglamentai, saugomų objektų tvarkymo aprašai formuluojami direktyvine metakalba, kuri pasižymi tokias ydingais bruožais: 1) ignoruoja kultūrinio konteksto, vietovės ar atskiro objekto tikrinio tapatumo determinavimo suvokimą ir kartu to tapatumo respektavimo sąlygas; 2) nedera su kūrybinės psichologijos reikalavimais – neleidžia projektuotojams veiksmingai išnaudoti savo asmeninį kūrybinį potencialą; 3) verčia beatodairiškai kreiptis pagalbos į ekspertus, dėl to blokuojamos galimybės tobulinti reglamentus.

Išeitis – esminiai urbanistinio reguliavimo filosofijos pokyčiai ir kartu – reglamentavimo teiginių artikuliavimo pokyčiai. Atsirastų galimybės operuoti reguliavimo metakalba, leidžiančia projektavimo procese užtikrinti atodairą į kontekstą. Tad galima teigti, kad vieną iš svarbesnių problemų išryškina edukacijos plotmė: architektų švietimo sistemoje reikia atsisakyti klasikinio racionalumo principų.

Taip pat pranešime, remiantis darbo nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos sudėtyje patirtimi, bus svarstoma apie teritorinio planavimo bei kultūros paveldo objektų tvarkymo reguliavimo ir ekspertavimo laukų sąveiką, svarstoma apie tarybų darbo tobulinimo galimybes.

Dalia Dijokienė, „Ekspertinis vertinimas versus ekspertinis tyrimas“

Dalia Dijokienė

Dalia Dijokienė

Fizinės aplinkos, kurioje egzistuojame, kokybė jaudina bene kiekvieną individą. Architektai turėtų būti labiausiai atsakingi už tos kokybės kūrimą. Tačiau, atrodo, vien gabumai, išsilavinimas, amato išmanymas ir patirtis dar negarantuoja tikrai kokybiško urbanistinio ar architektūrinio projekto sprendinio. Vis dar ieškome priemonių, galinčių užtikrinti kokybišką projektavimą.

Viena iš tokių priemonių – ekspertinis vertinimas. Lietuvoje ne viena institucija yra įsteigusi vienokio ar kitokio pobūdžio ekspertų tarybas (Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos yra įsteigęs penkias Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybas, analogiškas tarybas gali turėti ir turi ne viena savivaldybė; Architektų sąjungos įsteigtos architektūros-urbanistikos ekspertų tarybos yra Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Panevėžyje, Neringoje). Įvairiems specifiniams klausimams spręsti taip pat dažną kartą suburiamos ekspertų grupės. Tik kyla esminis klausimas – ar pakankamai efektyviai Lietuva išnaudoja savo intelektinį potencialą? Ar pakanka, kad ekspertai atlieka tik vertintojų vaidmenį? O gal ekspertus galėtume aktyviau įtraukti į patį projektavimo procesą? Gal jie, būdami nesukaustyti įsipareigojimų užsakovams, galėdami ignoruoti viešojo administravimo mechanizmo nelogiškumus, galėtų pačių procesų pradžioje atlikti gilesnes ir išsamias galimybių studijas, leisiančias išvengti esminių klaidų urbanistiniuose ir architektūriniuose projektuose? Gal vertėtų labiau orientuotis į ekspertinius tyrimus, užuot pasikliovus tik ekspertų vertinimais?

Nyderlandų architektas Hermanas Herzbergeris, vienas žymiausių Europoje kontekstualių projektų kūrėjas, rašė: „Projektuoti reiškia ne ką kita, kaip išsiaiškinti, ko nori asmuo ir objektas: tada forma susikuria pati. Iš tiesų nėra jokio reikalo ką nors sugalvoti, reikia tik atidžiai klausytis.“ Ekspertiniai tyrimai galėtų padėti įsiklausyti ir išgirsti, ką kalba mus supanti aplinka.

Ekspertinių tyrimų idėja pranešime iliustruojama 2016 metaos Urbanistinės analizės mokslo laboratorijoje atliktu mokslo darbu „Atkuriamo ir naujai formuojamo užstatymo principų tyrimas Subačiaus g., Vilniaus senamiestyje“.

Jūratė Markevičienė, „Pažymys architektūros meno kūriniui – misija neįmanoma?“

j_markeviciene_250

Jūratė Markevičienė

Pranešime nagrinėjama, kiek įmanoma ir prasminga vertinti architektūros meno kūrinį architektūros kokybės kontekste.

Architektūros kokybės sąvoka priklauso globaliam pastarųjų dešimtmečių diskursui apie kokybę ir kokybės valdymą. Tačiau ar architektūros kokybė nėra oksimoronas, kai kalbame apie architektūros meną? Kokybė plačiąja ir visuotine prasme yra tinkamumo tikslui laipsnis. Jį apibrėžia išankstiniai reikalavimai, taigi kokybė yra užduoties įgyvendinimo rezultato sudedamoji dalis. Dėl kokybės iš esmės nediskutuojama, nes alternatyva yra ne kitokia, o menkesnė arba geresnė atitiktis tiems patiems reikalavimams. Jeigu užduoties nėra, kalbos apie kokybę netenka prasmės, o dėl netinkamai nustatytų reikalavimų (miglotų, vienas kitą neigiančių) kokybės laipsnis paprastai mažėja.

Kokybė matuojama kiekybiškai. Formuojant žmogaus aplinką šie matavimai yra sudėtingi, įvairialypiai, apima ne tik atitiktį, tarkime, statybos normoms, bet ir suvokimą, netgi laimę. Būdama kiekybinis rodmuo, kokybė gali būti programuojama, diagnozuojama, o kartais (nelygu produktas) ir koreguojama.

Siekiant architektūros kokybės svarbiausia apibrėžti konkrečią užduotį, nes architektūra, ypač miesto architektūra, dažniausiai yra gyvenimo ir kultūros kokybės sudedamoji dalis. Todėl užduotys yra labai įvairios ir priklauso nuo daugelio veiksnių – laikotarpio, visuomenės, bendruomenių, teisyno, ekonominių ir socialinių siekinių ir t. t. Architektūros pavidalus dažnai diktuoja miesto sociokultūrinės raidos idėja, todėl pastatas, priderintas prie konkrečios tokio lygmens formos vizijos, gali būti akibrokštas kitos idėjos pagrindais plėtojamoje aplinkoje, kitaip tarus, vienur „kokybiškas“, kitur – priešingai.

Architektūroje šios kokybės užtikrinimo priemonė visų pirma yra prevencija: pirma užduotys plačiai aptariamos – su visuomene, ekspertais, kitais suinteresuotais asmenimis (neatsitiktinai Orhuso konvencija nustato valdžios institucijų prievolę užtikrinti visuomenės dalyvavimą pradiniame aplinkos formavimo etape), paskui susitarus tiksliai nustatomi reikalavimai, pagaliau vykdoma atitikties kontrolė.

Kita vertus, tokios užduotys turėtų ne vien nustatyti konkrečius reikalavimus įvairiems būtiniesiems architektūros kokybės parametrams, bet ir apibrėžti atitinkamas pakantumo ribas. Paradoksalu, bet būtent čia yra didžioji išliekamoji vertė, kuo žavimės po šimtmečių – architektūros meno kūriniai. Tačiau architektūrinės kokybės kriterijai netinka meninei raiškai vertinti, nes jokie mūsų laikotarpiui prieinami matavimai dar negali suteikti objektyvios, patikrinamos informacijos apie meno kūrinio poveikį, ypač tokį, kaip katarsis. Ne mažiau subjektyvūs ir skonio, empatijos, prisirišimo bei panašūs žadinami potyriai.

Todėl, kalbant apie architektūros kokybę, reikšminis žodis turėtų būti kokybė – gana objektyvi savybė. Pranešime nagrinėjami konkretūs architektūros kokybės (tinkamumo tikslui laipsnio) kūrimo atvejai. Šiame kontekste apibrėžiami įvairūs architektūros kokybės ir meninės raiškos vertinimo tipai: administracinis, kuris tiesiogiai susijęs su architektūros kokybe, t. y. kūrinio atitiktimi užduočiai; visuomenės, kuris paprastai susijęs su sociokultūriniais dalykais – kultūriniu tapatumu, istorine atmintimi, gyvenimo kokybe ir panašiais viešojo intereso aspektais; ekspertinis, kuris turėtų apimti meninę raišką ir platesnius sociokultūrinius (kaip socialinės sanglaudos, tvaraus vystymosi, išradybos ir pan.) aspektus.

Daiva Bakšienė, „Teismo ekspertizė kaip architektūros kokybės vertinimo priemonė“

d_baksiene_250

Daiva Bakšienė

Seime registruotame Architektūros įstatymo projekte kaip viena iš architektūros kokybės užtikrinimo priemonių numatomas ekspertinis vertinimas, apibrėžiamos esminės jo tvarkos nuostatos. Taigi ši dabar visuomeninių organizacijų laisvai vykdoma veikla įgyja tam tikrą teisinį statusą.

Neabejotina, kad ekspertinės veiklos reglamentavimas ir nustatytos tvarkos taikymas sukels nemažai klausimų, susijusių su sprendimus priimančiais asmenimis, jų kvalifikacija, vertinimo kriterijais, sprendimų argumentavimu ir kt. Verta atkreipti dėmesį į jau reglamentuotą ir vykdomą ekspertinį vertinimą teismuose, kaip vieną iš patirčių, galinčių atsakyti bent į kai kuriuos iš nurodytų klausimų.

Tiek civiliniame, tiek administraciniame, tiek baudžiamajame procese teismo ekspertizė numatyta kaip priemonėnagrinėjant bylą išsiaiškinti kylančius klausimus, reikalaujančius specialių mokslo, medicinos, meno, technikos ar amato žinių. Teismo ekspertizės veiklą reguliuoja Teismo ekspertizės įstatymas, be kita ko, pavedantis Teisingumo ministerijai sudaryti ir tvarkyti teismo ekspertų sąrašą.

Pažymėtina, kad teismo ekspertų kvalifikaciją teritorijų planavimo ir statybos srityse patvirtina jų turimas atestatas, taigi atestuojamiems asmenims keliami reikalavimai visų pirma apibrėžia teismo eksperto kvalifikaciją. Taip pat svarbūs ir teismo eksperto statuso įgijimo pagrindai. Vertinant šiuos reikalavimus, galiojusius bent jau iki šiol, galima teigti, kad pats teismo eksperto statusas dar negarantuoja architektūros kokybei vertinti būtinų profesinių žinių. Tačiau nauji teisinio reguliavimo pakeitimai iš dalies leidžia tikėtis pozityvių pokyčių.

Kitas nagrinėtinas aspektas – tai teismo ekspertizės aktui keliami reikalavimai ir ypač ekspertinių išvadų argumentavimo principai. Teritorijų planavimo ir statybos sritys, į kurias patenka ir architektūros klausimai, yra itin detaliai reglamentuojamos. Atitinkamai kyla klausimas – ar normatyvinių statybos techninių dokumentų aiškinimas ir taikymas yra ekspertinė veikla, ar jai reikalingos specialiosios žinios, ar tai vis dėlto teisės klausimai, nepriskirtini teismo eksperto kompetencijai? Ir jei taip, tai ar ekspertas gali grįsti savo išvadas vien doktrininėmis žiniomis, ar jų užteks įrodinėjant tam tikras aplinkybes, susijusias su architektūros kokybe?

Aktualus ir teismo ekspertizių rūšių sąrašas, kurį patvirtinti įpareigoja Teismo ekspertizės įstatymas. Teismo ekspertų veiklos koordinavimo taryba tokį sąrašą patvirtino, tačiau jame nėra minima architektūra. Galima teigti, kad architektūra patenka į statybos techninės veiklos ekspertizių apimtį, tačiau, kaip minėta, šiose srityse suteikiama kvalifikacija neužtikrina architektūrai vertinti būtino specialiųjų žinių lygio. Be to, nagrinėjamame sąraše nėra atsižvelgta į meninį, kūrybinį architektūros pobūdį, nes autorių teisių ekspertizė joje numatoma tik fonogramų ir audiovizualinių kūrinių kūriniams.

Apibendrinus matyti, kad architektūros, kaip specialiųjų žinių reikalaujančios visuomeninių santykių srities, specifika nėra pakankamai įvertinta būtent tokio pobūdžio sritims skirtoje teismo ekspertizės veikloje. Nustatyti trūkumai turėtų būti taisomi, o į teismo ekspertizės srityje identifikuojamas problemas atsižvelgiama reglamentuojant ir įgyvendinant ikiteisminio architektūros ekspertinio vertinimo procedūras.

Konferencijos organizatoriai

Lietuvos architektų rūmai
Vilniaus Gedimino technikos universiteto Architektūros fakultetas

Partneriai

Lietuvos architektų sąjunga, KTU Statybos ir architektūros fakulteto Architektūros ir urbanistikos katedra, VDA Vilniaus fakulteto Architektūros katedra ir Aukštųjų studijų fakultetas, VU Teisės fakulteto Viešosios teisės katedra, VDU Menų fakulteto Menotyros katedra.

Informaciniai partneriai

Portalas SA.lt ir žurnalas „Statyba ir architektūra“

Rėmėjai

Lietuvos kultūros taryba, LR kultūros ministerija, UAB „Ryterna modul“

architekturos_kokybe_remejai_1

Registruotis į renginį galima čia.

Konferencijos „Architektūros kokybės užtikrinimo priemonės“ pranešimų tezės iki pat spalio 3-iosios bus pristatomi portale SA.lt.

Taip pat skaitykite:

Parašykite komentarą

Atsiliepimų nėra.