Rudens melancholiją atneša ne tik dargana, bet ir sutemos, apsupančios miestus nuo popietės iki kitos dienos vėlyvo ryto. Tačiau ne visiems tamsa kelia depresiją. Atvirkščiai – ji tampa scena kvapą gniaužiančiam urbanistinio apšvietimo menui. Šviesos menininkai architektūros objektus – pastatus, reljefo formas, fontanus, parkus, netgi infrastruktūros statinius – tiltus, stulpus – paverčia fantastiškomis švytinčiomis figūromis, judančiais paveikslais. Miestas tampa absoliučiai kitoks nei dieną. Apie tai, kaip apšvietimas gali pakeisti architektūrą ir viduje, ir išorėje ar net visą miesto vaizdą, Lietuvos architektų sąjungos vadovė Rūta LEITANAITĖ kalbėjosi su šviesos menininkais „Lighting Design Collective“ atstovu iš Suomijos Jariu Vuorinenu ir „Axon Design“ kompanijos prezidentu Kacperu Dolatowskiu.
Apšvietimo srityje revoliucija įvyko atėjus LED technologijoms. Be to, kad atvėrė naujų galimybių sukurti įvairiausius efektus, kaip jos pakeitė apšvietimo filosofiją?
J. Vuorinenas. Šiandien esame apšvietimo technologijų revoliucijos sūkuryje. Senos apšvietimo sistemos tampa nebetinkamos dėl netaupaus energijos naudojimo, trumpalaikiškumo, šviesos kokybės. Šiuolaikinės šviesos kontroliavimo technologijos leidžia sukurti nuostabius efektus, kurie ir įspūdingi akiai, ir ilgai tveria. Ta nauja technologija, paremta LED įsigalėjimu rinkoje, iš pradžių gali pasirodyti brangi, tačiau didesnės išlaidos patiriamos tik proceso pradžioje. Kartą įrengta, tokia sistema veikia ilgai, nereikia keisti lempučių, ji tvari ir naudoja palyginti mažiau energijos. Be to, nauja technologija leidžia lengviau, išradingiau priderinti apšvietimo sprendimus prie esamo pastato. Kai matomas ne šviesos šaltinis, o tik pati šviesa, dėmesys nukrypsta į gražias architektūrines detales ar erdves.
LED technologija apskritai leidžia sukurti įdomią šviesą. Prieš kelerius metus visi tik ir šnekėjo apie energijos taupymą. Bet šiandien, kai technologija jau išsprendusi šį klausimą, mes galime nagrinėti kitus apšvietimo aspektus – kur, kodėl ir kokio apšvietimo reikia.
Jeigu sukuriame apšvietimą, kuris turi naratyvą, yra suprantamas, jis tampa daug paveikesnis.
Mane domina dienos šviesa ir tai, kas vyksta dieną. Naktį turime pratęsti savo gyvenimą be natūralios šviesos. Todėl naktį mes atskleidžiame architektūrą, miestą, žmones pasitelkdami dirbtinį apšvietimą. Jis gali vesti, orientuoti, informuoti ar tiesiog paveikti tai, kaip dirbame, mokomės, bendraujame, užmiegame. Tikiu, kad žmogaus veikla nulemta saulėtekio ir saulėlydžio ritmų, todėl man įdomu, kaip dirbtinis apšvietimas gali imituoti šį saulės poveikį.
Apšvietimu galime paryškinti architektūrines formas, detales, erdves, bet taip pat jis suteikia galimybę plokštumose kurti visiškai kitokį statinio įvaizdį. Kokius svarbiausius principus turi atitikti geras apšvietimas?
J. Vuorinenas. Pirmiausia reikia bet kokia kaina vengti spiginimo. Antra – skaitomumas. Žmogus, kuris nėra architektūros ar apšvietimo specialistas, turi lengvai suprasti, kodėl apšvietimas įrengtas būtent taip. Trumpai tariant, šviesa turi pabrėžti architektūros struktūrą, pavyzdžiui, apšviesti karnizus, arkas, balkonus. Kitas požiūris – apšvietimu transformuoti aplinką, bet net ir tuomet būtina pagarbiai elgtis su originaliomis architektūrinėmis idėjomis. Juk architektas turėjo aiškią idėją, kodėl pastatas turi atrodyti būtent taip, o ne kitaip. Apšvietimas turėtų būti kontekstualus. Kaip pavyzdį galėtume panagrinėti mėlynos šviesos, itin populiarios pastaraisiais 15 metų, naudojimą. Matydamas spalvotą apšvietimą klausiu, kodėl būtent ta spalva yra ten? Juk spalva, atsižvelgiant į tai, kurioje pasaulio vietoje esi, turi visiškai skirtingas reikšmes. Jeigu Suomijoje fasadą apšvieti mėlynai ir baltai, akivaizdu, kad tai – vėliava, simbolizuojanti naciją. Lietuvoje tokiai idėjai išreikšti būtų naudojamos kitos spalvos.
K. Dolatowskis. Kaip vieną iš principų paminėčiau vizualinį tikslumą. Tai ir šviesos kiekis, kuris nulemia komfortą akiai, ir harmonija tarp šviesos, architektūros ir gamtos. Per dieną saulės šviesa keičia aplinką, mes suprantame, kaip kinta dienos ar net metų laikas. Dirbtinė šviesa turėtų taip pat atliepti natūralią laiko tėkmę. Ir, be abejo, svarbiausias dėmuo – žmogus. Projektuodami apšvietimą, turime nepamiršti, ką erdvėje veiks asmuo, – vakarieniaus, dirbs ar bendraus su mylimu žmogumi. Ar aplinka, kurioje įrengiame apšvietimą, yra biuras, mokykla, ligoninė, oro uostas ar upės pakrantė, kur visi ateina atsipalaiduoti.
Vienos apšvietimo galimybės ir reikalavimai keliami gyvenamiesiems, visiškai kitos – industriniams, kultūriniams, komerciniams pastatams. Skiriasi ir tai, ar pastatas naujas, ar yra kultūros objektas. Su kokiais pastatais ar erdvėmis įdomiausia dirbti?
J. Vuorinenas. Apšvietimo projektuotojai turi kiekvieną projektą kurti individualiai. Pamatęs paviršių, tarkime, pastato fasadą, šviesos dizaineris iškart galvoja, ką galima padaryti plokščiame paviršiuje, ką – pilname bareljefų. Kiekvieną kartą reikėtų siekti sukurti naujovišką pastato ar erdvės įvaizdį, nesilaikant klišių.
Tikriausiai pats žymiausias „Lighting Design Collective“ studijos įgyvendintas projektas yra „Silo 468“. Tai buvęs naftos konteinerio bokštas Helsinkio rajone, kurį savivaldybė ketina paversti gyvenamuoju pastatu. Bokštas turėjo tapti savotišku meniniu švyturiu šioje zonoje. Mes laimėjome architektūrinį konkursą, pasiūlę idėją panaudoti dienos ir dirbtinę šviesą. Skylutėse, kurias išgręžėme fasade, įmontavome lempeles ir apgaubėme visą pastatą apšvietimo tinklu. Bendradarbiaudami su programuotojais, sukūrėme apšvietimą, kuris mėgdžioja chaotišką paukščių būrio judėjimą, kuri veikia vėjas. Ir patys nežinome, kada kuri lempelė užsidegs ar užges, tai priklauso nuo dirbtinio intelekto programos, kuri pastato viduje ir išorėje sukuria dinamišką šviesos mirgėjimą, siūbavimą. Efektą galima palyginti su upe: ji visuomet tokia pati, bet, priklausomai nuo dienos meto, oro sąlygų, gali atrodyti visiškai kitokia.
K. Dolatowskis. Įsitikinau, kad kuo architektūra paprastesnė, tuo sunkiau su ja dirbti. Iš naujausių studijos „AXON“ projektų man įsimintiniausias Oklahomos viešbutis-muziejus, kuris ką tik Londone vykusiuose apšvietimo apdovanojimuose pelnė pagrindinį prizą. Sena „Ford“ automobilių gamykla buvo pritaikyta viešbučiui, įrengiant jame ne tik kambarius, bet ir kelis restoranus, terasą ant stogo, šiuolaikinio meno galeriją. Taip buvo sukurta ir ypatinga laikina gyvenamoji aplinka, ir viešoji erdvė miestiečiams, kurie nesinaudoja viešbučio paslaugomis, tačiau domisi menu. Apšvietimu norėjome pabrėžti industrinio pastato aurą ir kartu šiuolaikinio viešbučio patrauklumą. Stoge architektai iškirto keturis didelius atriumus – taip iki pirmojo aukšto buvo įleista dienos šviesos.
Kitą projektą jau trejus metus įgyvendinu Marijampolėje. Dalyvauti meno festivalyje čia mane pakvietė lietuvis menininkas Ray Bartkus. Pagrindinės aikštės apšvietimo projektą inicijavo savivaldybė, privatus verslas ir greta aikštės esantis viešbutis. Naktimis aikštė nuolat keičia spalvas, priklausomai nuo mėnulio fazių. Kai mėnulis pilnas, aikštės apšvietimas violetinis, o per 30 dienų, mėnuliui dylant, jis virsta mėlynu. Kitokį apšvietimą programavome miesto ir šalies šventėms. Iki šio projekto pagrindinė miesto erdvė naktimis buvo visiškai tamsi ir nelankoma.
Esate dirbę įvairiuose pasaulio kraštuose. Kaip skiriasi skirtingoms kultūroms atstovaujančių klientų lūkesčiai ir skoniai?
J. Vuorinenas. Skirtumai ne tik kultūriniai – kiekvienas klientas yra skirtingas. Kalbant apie geografiją, skandinavai mėgsta šiltą dienos šviesos apšvietimą ir beveik nieko daugiau. Tose šalyse, kur klimatas karštesnis, labiau mėgstami šalti atspalviai. Įkvėpimui pakanka pažiūrėti, kaip žmonės apšviečia savo būstus.
K. Dolatowskis. Per pastaruosius dešimt metų įrengėme apšvietimą apie 50 mados prekių salonų pasaulyje. Azijoje klientai visuomet reikalavo stipresnės šviesos salonuose nei Vakaruose, nes, jų teigimu, tokia šviesa labiau patraukia pirkėją ir padidina pardavimus. Pamenu diskusiją Pekino biure: ginčijomės mes, amerikiečiai, mūsų pagrindinis klientas iš Prancūzijos ir vietinio salono vadovai. Mes, vakariečiai, apšvietimą vis sumažindavome, o kinai vėl padidindavo. Viskas baigėsi pastarųjų pergale, nes jie pareiškė, kad mums išvykus jie vis tiek padarys apšvietimą intensyvesnį.
Vis dėlto sutinku, kad būtų neprotinga apibendrinti apšvietimo principus vien pagal geografiją. Apšvietimui įtakos turi kiekvienas statinys – istoriniams pastatams arba pastatams su stikliniais fasadais reikia skirtingo apšvietimo. Pietų Azijoje ir JAV labai paplitusi vertikalių sodų fasaduose mada taip pat reikalauja specifinių sprendimų.
Miesto plėtra dažniausiai reguliuojama įvairiais dokumentais ir reglamentais. Pavyzdžiui, bendruoju planu miesto plane miesto erdvinės struktūros, panoramų ir bendro įvaizdžio kaitą kontroliuoja miesto savivaldybė. O kaip miestai užtikrina harmoningą naktinį miesto vaizdą?
Tai labai svarbi tema. Visų pirma, apšvietimas gali tapti vizualine tarša mieste, kai šviesos perteklius klaidina, akina. Todėl miestui būtina suplanuoti bendrus apšvietimo principus. Tai gali būti, pavyzdžiui, draudimas šviesą nukreipti tiesiai į dangų, nes tuomet nebegali matyti nei jo, nei žvaigždžių. Miesto apšvietimas taip pat turi poveikį mieste gyvenantiems ar pro jį keliaujantiems gyvūnams – praskrendantys paukščiai apakinami, netenka orientacijos. Kaip tik dabar projektuojame apšvietimą viešbučiui Floridoje, tiesiai priešais paplūdimį, kuriame perisi vėžliai. Terasoms, takams apšviesti galime naudoti tik labai specifinį gintaro spalvos šviesos spektrą, nes kitaip išsiritę vėžliukai keliautų ne į vandenį, o į restoraną.
J. Vuorinenas. Miestai turi parengti apšvietimo bendruosius planus, gal ne schemas, bet principus, kaip apšviečiame savo miestus: gatves (ar protinga apšviesti asfaltą?), rotušę, pastatų fasadus.
K. Dolatowskis. Londonas ir Niujorkas kaip tik neseniai organizavo konkursus įrengti tiltų ir paupių apšvietimą. Londono tiltų apšvietimo tikslas buvo apšviesti juos taip, kad būtų atskleistas jų grožis, o kartu žmogus suprastų, kurioje miesto vietoje yra. Kartu suprojektuojamas ir proginis apšvietimas sezoninėms, miesto, nacionalinėms šventėms. Apšvietimo plano pritaikymas pamažu tampa logiška šiuolaikiško miesto bendrojo plano dalimi. Ypač tai būdinga naujai vystomoms teritorijoms.
Apšvietimo technologijos, žingsniuojančios koja kojon su programavimu, kaskart pateikia vis naujų galimybių. Koks bus apšvietimas po kelių dešimtmečių?
J. Vuorinenas. Apšvietimas turi tapti vis labiau prisitaikantis. Tie patys Londono tiltai vienu momentu yra meniški šviesos objektai, kitu – tiesiog apšviesti tiltai. Technologijos keičiasi labai greitai, todėl nekurčiau apšvietimo ateities vizijos remdamasis technologijomis.
K. Dolatowskis. Laikausi pozicijos, kad žmogus turi būti dizaino priežastingumo centre. Kurdami apšvietimą, ateityje vis labiau turėtume klausti, kokį poveikį jis turi – ar sukuria geresnę gyvenimo kokybę mums būnant toje aplinkoje. Taip pat turime galvoti ir apie socialinį atsakingumą, kaip pagaminamos mūsų naudojamos lemputės, kokia žala aplinkai daroma per jų gamybos procesą. Manau, kad ateityje daugiau dėmesio skirsime tam, kaip dirbtinis apšvietimas veikia mūsų dienos ciklą, ir naudosime visą apšvietimą kaip terapinį įrankį ar, tarkime, metodą darbingumui, produktyvumui, kūrybingumui pakelti. Apšvietimu galime padėti mokiniams geriau išmokti, o ligoniams greičiau pasveikti, sukurti patogesnę darbo aplinką.
J. Vuorinenas. Vienas iš būdų tobulinti aplinkos apšvietimą yra edukacija. Kai mes lankomės pas savo klientus, paprastai pristatome jiems savo idėjas apie tai, kaip naudoti šviesą. Iš tiesų norėtume, kad būtų atvirkščiai, kad miestiečiai mums sakytų, kaip savo aplinką nori apšviesti jie. LED revoliucija grąžino apšvietimą į aplinkos kūrimo diskusiją, kas jau yra pozityvu.
K. Dolatowskis. Tiesa. Apie 1960-uosius metus apšvietimo tema buvo ignoruojama. Išpopuliarėjus fluorescenciniai lemputei, to meto archtektūra pasikeitė: sumažėjo langų, buvo mažiau kuriama įdomių sprendimų, leidžiančių dienos šviesą į pastatus. Tačiau greitai paaiškėjo, kad fluorescencinė lemputė nėra absoliutus gėris, ji mirksi, yra nuodinga, nėra ilgaamžė, jos šviesą sudėtinga kontroliuoti. Šiandien, kai šias lempas pakeitė LED, žmonės jau supranta, koks tai galingas įrankis, kuriuo negalima piktnaudžiauti, kad apšvietimą reikia naudoti apgalvotai.
Straipsnis paskelbtas žurnale „Statyba ir architektūra“, 2017 / 5.
