Krantinių kaip viešųjų miesto erdvių raida priklauso nuo istorinių aplinkybių. Lietuvoje ji nebuvo planinga ir vyko savaimingai. Užbėgant už akių jau dabar galima sakyti, kad Lietuvos miestų krantinės per pastarąjį dešimtmetį beveik nepakito. Keista, kodėl šiandien užmirštos tokios istoriškai svarbios miestų erdvės. Akimirksniu jų neprikelsime, bet papasakoti apie anksčiau upių papėdėje tekėjusį gyvenimą galima.
Vanduo kuria miestų išskirtinumą
Viešųjų miesto erdvių kaitos ir formavimo klausimai Lietuvoje jau ne vieną dešimtmetį yra ne tik aktuali, bet daugeliu atvejų ir sunkiai išsprendžiama problema. Ji apima aikštes, gatves, parkus, krantines, taip pat didesnius junginius arba sistemas. Šiuolaikinio miesto viešųjų erdvių kaita nesietina tik su estetiniais ar urbanistinio projektavimo klausimais, ypač kai kalbame apie erdves, kurios tenkina didesnės visuomenės dalies poreikius.
Urbanistinės viešosios erdvės yra glaudžiai susijusios su ekonomika, tiksliau – su judėjimo ekonomika mieste. Šis veiksnys suteikia konkrečioms vietoms gyvybingumo, bet kartu jose gali imti aktyviai reikštis socialinės galios subjektai (ypač reprezentuojantys ekonominę galią) ir tam tikros socialinės grupės. Tokiais atvejais būtent jos lemia atskirų viešųjų miesto erdvių kaitą ar daro jai didelę įtaką, vienaip ar kitaip atstovaudamos viešajam interesui, konfliktuodamos ar net manipuliuodamos. Kad ir kaip būtų, kartu su miestais kito ir didžioji dalis jų viešųjų erdvių, o kaitos pobūdis toli gražu nebuvo vienareikšmis. Įvairių transformacijų metu rasdavosi naujų darinių, kurie, be abejo, stipriai veikė ir konkrečias gatves, ir miesto fasadus, ir visą visuomeninių erdvių sistemą. Tačiau šiame kontekste vieno tipo visuomeninės miesto erdvės – krantinės – yra išimtis.
Kalbant apie jas, ir kaitos, ir formavimo pastangos yra sunkiai pastebimos. Kaip žinoma iš istorijos, vandens telkiniai darė ir tebedaro labai didelę įtaką miesto raidai. Daugelyje prie vandens telkinių, ypač upių, išsidėsčiusių Lietuvos miestų krantinių formavimas praktiškai nevyksta. Būtų sunku rasti deramų pavyzdžių, kurie paneigtų tokią nuostatą. Išimtis galėtų būti tik Klaipėda ir jos uostas – čia krantinės šiandien yra pertvarkytos siekiant suderinti uosto ekonominius ir miesto visuomeninius interesus. Tokią būklę lengviausia paaiškinti ekonominiais miesto raidos veiksniais, tačiau istoriškai žinoma, kad miestas, įsikūręs prie vandens telkinio, beveik visada turi geresnes sąlygas augti ir būti plėtojamas. Taigi akivaizdu, kad ne tik socialiniai bei ekonominiai veiksniai lemia miesto ir viešųjų jo erdvių raidą. Svarbios yra ir sociokultūrinės sąlygos, pavyzdžiui, miesto dislokacija, socialinė tvarka, žmonių mentalitetas, kultūra ir jos raiškos formos, taip pat istoriniai ir politiniai miesto raidos aspektai. Reikšmingas yra visas platesnis kontekstas.
Istorinis pjūvis: kas buvo svarbiausia?
Žalgirio mūšis, Valakų reforma, III Lietuvos ir Lenkijos valstybės padalijimas 1795 metais – reikšmingiausi įvykiai, stipriausiai veikę tolesnę Lietuvos miestų raidą iki XIX amžiaus. Po Žalgirio mūšio (1410 metais) susiklostė palankios sąlygos kraštui ekonomiškai stiprėti ir miestams augti. Vėliau, ypač po Valakų reformos (1557 metais), buvo pertvarkomi esami ir pradėti planuoti miestai.
Buvo formuojamos turgaus aikštės ir gatvės, krantinės, kuriose vyko prekyba, katedros ir rotušės aikštės. Tuo laikotarpiu beveik visuose didesniuose Lietuvos miestuose būta šių Vakarų Europos miestams būdingų visuomeninių erdvių, kurių sandara atitiko vakarietiškus analogus. Palanki ekonominė bei politinė situacija ir pažangesnė žemėvaldos sistema turėjo įtakos tolesnei prekybos ir amatų plėtotei.
XVII amžiaus vidurio–XVIII amžiaus pabaigos politiniai ir ekonominiai kataklizmai (karai ir maras) lėmė krašto ekonomikos nuosmukį. Todėl šiuo laikotarpiu kai kurių planingai suformuotų miestelių struktūra tapo paprastesnė ir primityvesnė (pavyzdžiui, Birštono atvejis). Tačiau miestų raidą iš esmės pakeitė III Lietuvos ir Lenkijos padalijimas, taip pat po to vykusi sparti krašto industrializacija.
Nuo XIX amžiaus pradžios miestai buvo plėtojami planingai, bet jau kaip Rusijos imperijos urbanistinės sistemos dalis. Tai, be abejo, paveikė ir visuomeninių erdvių raidą. Jos tapo reprezentacinės, neretai joms buvo suteikiama parko elementų. Krantinių raida šiame kontekste labiausiai nulemta ekonominių sąlygų – siejama su prekybiniais uostais ir turgumis juose, tad krantinių erdvės plėtojamos tiek, kiek plėtojama prekyba mieste ir su vandeniu susiję amatai bei veikla: laivyba, žvejyba, prekyba, logistika. Pradėjus augti pramonei, o kartu ir miestams, pačiose krantinėse daugėjo industrinių darinių: keltų, pramonės įmonių.
Kitas svarbus istorinis miestų raidos veiksnys susijęs su socialinėmis grupėmis, kurios skirtingais laikotarpiais dominavo mieste. Juk daugeliu atvejų nuo socialinių ir ekonominių garantijų, tam tikros laisvės priklauso ir prekybos, ir amatų plėtotė. Lietuvoje aiškiausiai matoma problema buvo silpnas miestiečių luomo vaidmuo mieste: ilgą laiką šalies miestų ir visos valstybės
