A.Ambrasas: Dievas slypi detalėse

2021 gruodžio 20 d.
audrius ambrasas
Audrius Ambrasas

Simboliška, kad Architektūros kokybės vystymo asociacijos organizuotą rudens paskaitų ciklą „Materija kaip kūrybinis instrumentas“ vainikavo A. Ambraso paskaita „Architektūrinės detalės ir medžiagos“. Simboliška, nes jis visą dėmesį telkė į tai, kaip „suvedamos“ skirtingos architektūros dedamosios į vienį, kad harmoningai skambėtų visas pastatas ir atskiri jo elementai; tarp jų – ir medžiagos, iš kurių šis suręstas.

Koks šis aspektas svarbus liudija jo įkvepėjo, žymaus šveicarų architekto Peter‘io Zumthor‘o žodžiai: „Detalės išreiškia tai, ko pagrindinė idėja reikalauja konkrečiame objekto taške: jungties ar atsiskyrimo, įtampos ar lengvumo, trinties, kietumo, trapumo… Detalės, jei jos sėkmingos, nėra tik puošmena. Jos neblaško ir nedžiugina. Jos leidžia suprasti visumą, kurios dalis yra. Visa tai ne tik talkina stiprinant architektūros paveikumą, naudojamų medžiagų išraiškingumą, bet ir prisideda prie statinio ilgaamžiškumo.“

Paskaitą Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas ir pradėjo nuo trumpo stabtelėjimo tie vienu P. Zumthoro objektu – netoli Kelno (Vokietija) laukuose stovinčios brolio Klauso koplyčios (Bruder Klaus Field Chapel, 2007 m.). Pats ją aplankęs, A. Ambrasas dalinosi įspūdžiu: „Šiame tarsi iš molingos žemės išaugusiame paprastame, bet išraiškingame statinyje užkoduota visa architektūros esmė: nuo idėjos iki detalių, realizacijos – viskas susipynę į absoliutų vienį.“ Genialiai paprasto statinio išskirtinumas yra ir tai, kad pats statybos procesas tapo architektūrinės idėjos dalimi: patys užsakovai – vietiniai ūkininkai – savo rankomis pastatė koplyčią pagal architekto sumanymą: iš pradžių surentę vigvamą iš 112 medžių kamienų, jie dvidešimt keturias dienas rentė pagrindinį tūrį, kiekvieną dieną supildami apie 50 cm betono sluoksnį, o užbaigę, sudegino viduje likusius klojinius – rąstus. Taip buvo sukurta sakrali vidaus erdvė, kurioje pagrindiniai veikėjai – briaunuotas pajuodęs paviršius ir šviesa. Pasak A. Ambraso, iš pažiūros šis objektas – „labai paprastas, o emociškai be galo stiprus, ir kai kurie žmonės po apsilankymo net apsiverkia.“ Tai – ne atsitiktinumas, nes fenomenologiškai kuriančiam architektui jusliškumas yra tiek pat svarbus, kiek ir racionalioji architektūros pusė. Jo kūryboje pajauta užima svarbiausią vietą.

A. Ambraso žodžiais, jam ši koplyčia po apsilankymo tapo „it kamertonu, pagal kurį gali matuoti, ar kažkas pavyko nors tam tikruose sprendimuose.“ Žinoma, paprastumas ne visada įmanomas, kai kalbama apie sudėtingesnės paskirties pastatus ar jų kompleksus.

Laiko patinos grožis

Vaizdų ir istorijų kelionę paskaitoje A. Ambrasas pradėjo nuo masteliu kuklaus, bet didaus savo santūrumu ir elegancija Kūrybinių industrijų centro „Pakrantės“ (buv. Meno, rezidencijų ir edukacijos centras „Rupert“) pastato. Trumpai aptaręs jo medžiagiškumą (metai jau spėjo palikti savo įspaudą jame – šviežia mediena kvepėjusios termiškai apdorotos apdailos lentos jau spėjo įgauti patiną – pajuosti ir galutinai susilieti su aplinkinių pušų juosvais kamienais), architektas pasidžiaugė O. Lozuraitytės pasiūlytomis greta pastato augančiomis viksvos, kurios taip „harmoningai „perauga“ į fasadų vertikalių lentų grafiką.“

Kūrybinių industrijų centro „Pakrantės“ (buv. Meno, rezidencijų ir edukacijos centras „Rupert“) pastatas (arch. A. Ambrasas, V. Adomonytė, M. Reklaitis).
Kūrybinių industrijų centro „Pakrantės“ (buv. Meno, rezidencijų ir edukacijos centras „Rupert“) pastatas (arch. A. Ambrasas, V. Adomonytė, M. Reklaitis).

Techninis daiktas kaip estetikos nešėjas

Kiek mažiau plačiajai visuomenei žinomas kitas A. Ambraso biuro objektas – bendrovės „Agrokoncernas“ būstinė su gamybiniu korpusu Babtuose. Architektas džiaugiasi, kad nuo projektavimo pradžios sumanyta idėja – stiklo atriumas su žiemos sodu – sėkmingai įgyvendintas. „Čia nėra tipinių sprendimų, – pastebi jis. – Nors kai žiūri dabar, to vargo ir pastangų net nematyti.“

„Agrokoncerno“ administracinis-gamybinis kompleksas Babtuose (arh.A. Ambrasas, R. Ambrasienė; komanda: I. Bogušaitė, J. Motiejūnas, J. Jankauskas, V. Rimkutė). ©Norbert Tukaj nuotr.
„Agrokoncerno“ administracinis-gamybinis kompleksas Babtuose (arh.A. Ambrasas, R. Ambrasienė; komanda: I. Bogušaitė, J. Motiejūnas, J. Jankauskas, V. Rimkutė). ©Norbert Tukaj nuotr.

Kūrėjas žingsnis po žingsnio, kampas po kampo vedžioja mūsų žvilgsnį po lauką ir vidų, rodo, kaip objekto raišką gelbsti net tokie utilitarūs dalykai, kaip atriume esančiame tiltelyje įrengtos ventiliacijos angos, kurias vietoj to, kad dengę įprastomis baltais rėmeliais įrėmintomis grotelėmis, projekto autoriai sugalvojo montuoti kaip ištisinę juostą smulkiomis žaliuzėmis – taip optiškai daiktas „nesutrūkinėjo“, įgavo grakštumo.

„Agrokoncerno“ administracinio-gamybinio komplekso žiemos sodas. ©Norbert Tukaj nuotr.
„Agrokoncerno“ administracinio-gamybinio komplekso žiemos sodas. ©Norbert Tukaj nuotr.

Analogiškai teko sugalvoti ir pasirūpinti, kad būtų įrengtos pakeltos atriumo grindys, po kuriomis buvo sumontuota pastato aptarnavimui reikalinga įranga, įgilintos žiemos sodo augmenijos klombos, o viską uždengus, jos susilygino su lauko grindiniu. Dabar žmogaus ir žvilgsnio judėjimo trajektoriją stabdo tik aukšta stiklo siena. Čia būnant apima toks geras jausmas, kad darbuotojai mielai leidžia čia laiką pietaudami, organizuoja kolektyvinius renginius.

Kai medžiagos tampa praeities simboliais

Kaip ir šveicarų architektas, A. Ambrasas prieš projektuodamas, stengiasi pažinti vietą, kurioje kuria naują objektą, siekia ne nukapoti jos šaknis iš praeities, o tarsi toliau iš jų auginti naujos kartos, bet su subtiliomis aliuzijomis į vietos istoriją pastatus. Tokia galėtų būti kiekvieno kūrėjo laikysena renkantis, ar jis kuria savo darbus „nuo nulio“, neatsižvelgdamas, kokioje vietoje jie bus statomi, ar vis dėlto gerbia praeitį ir turtina mus visus, suausdamas savo kūrinius su istoriniais vietovės pėdsakais.

Omeny turiu buvusios „Skaiteks“ gamyklos teritoriją, kuri dabar žinoma kaip madingas „Paupio“ rajonas. A. Ambraso biuras bene vienintelis iš ten besidarbavusių architektų kolektyvų kūrė naujus pastatus (net planuotas išsaugoti sovietmečio gamybinis pastatas, stovėjęs jų projektuojamo kvartalo vietoje, buvo nugriautas), naujus judėjimo ir vizualinius ryšius, atsiremdami į pramoninę teritorijos praeitį. Taip buvęs medinis gyvenamasis namas transformavosi į naują nedidelį pastatą šlaitiniu stogu, kuriame dabar veikia kino teatras „Pasaka“ (kad čia karaliaus būtent kino teatras, paaiškėjo jau statybos metu, tad teko palikti įstatytus langus, nors jie nebereikalingi).

Buv. „Skaiteks“ teritorija, projektuojant naują „Paupio“ kvartalą (arch. A. Ambrasas, R. Ambrasienė, J. Jankauskas; komanda: J. Motiejūnas, F. Diržytė, K. Galvydytė, O. Runovič). A. Ambraso nuotr.
Buv. „Skaiteks“ teritorija, projektuojant naują „Paupio“ kvartalą (arch. A. Ambrasas, R. Ambrasienė, J. Jankauskas; komanda: J. Motiejūnas, F. Diržytė, K. Galvydytė, O. Runovič). A. Ambraso nuotr.
Naujo „Paupio“ kvartalo praėjimas tarp „Paupio turgaus“ ir administracinio pastato. ©Norbert Tukaj nuotr.
Naujo „Paupio“ kvartalo praėjimas tarp „Paupio turgaus“ ir administracinio pastato. ©Norbert Tukaj nuotr.

Buvę pravažiavimai, praėjimai tarp gamybinių korpusų dabar virto įdomiomis viešosiomis erdvėmis, pasažais. Ilgojo gamybinio korpuso vietoje atsistojęs biurų pastatas išlaiko pramoniniams statiniams būdingą charakterį, o jo apdailai panaudotos medžiagos buvo ilgai ir kruopščiai rinktos. Kaip pasakoja A. Ambrasas, bene ilgiausiai ieškota betono pakaitalo – fibrocemento plokščių, kurios ne tik pačios būtų kokybiškos, bet gamintojai išvystė ir tikslius jų jungimo mazgus, tad autorių trokštamas rezultatas buvo įgyvendintas: kokybiškai pastatytas pastas suskambėjo kieta ritmika.

Kita A. Ambraso su kolegomis pasitelkta medžiaga originaliai gamyklos statiniams nebuvo naudota: rūdintas plienas. Jis pasirinktas dėl savo šiurktoko pavidalo, kuris savo esybe tiko kūrėjų dėliojamam pramoninės praeities naratyvui. Būta ir čia iššūkių, detalių, kampų, dėl kurių sprendimo teko nemenkai pasukti galvą. Tačiau besiklausant menininko, gimsta įkyri mintis: kad stiprus autoriaus (pasi)tikėjimas yra ne mažiau už reikšmingas už stiprią meninę pastato idėją – antraip, ar pavyktų taip atkakliai ir nepailstamai narplioti kiekvieną susidariusi Gordijaus mazgą?

Kiek pastangų kainuoja džiugesys?

Penkeri metai. Tiek praėjo nuo mokslo ir technologijų centro Venstpilyje architektūrinio konkurso (Latvija). Autorių pavadintas „Kopos“ vardu, 2015 m. pirmą vietą pelnęs konkursinis darbas buvo realizuotas veik nepakitęs.

Mokslo ir Inovacijų centras VIZIUM (arch. A. Ambrasas, V. Adomonytė, J. Motiejūnas, V. Rimkutė, J. Jankauskas; komanda: J. Poga, A. Poga (Arhitekta J.Pogas Birojs). ©Norbert Tukaj nuotr.
Mokslo ir Inovacijų centras VIZIUM (arch. A. Ambrasas, V. Adomonytė, J. Motiejūnas, V. Rimkutė, J. Jankauskas; komanda: J. Poga, A. Poga (Arhitekta J.Pogas Birojs). ©Norbert Tukaj nuotr.

Kaip tai pavyko pasiekti A. Ambraso studijos kolektyvui? Gal kai kam ir linksmai nuskambėjo istorija, kad Venstpilio meras net nenorėjo girdėti apie architektų pasiūlytą rūdinto plieno fasadų apdailą („tai nepritinka Ventspiliui – džiugesio miestui!“): „Noriu, kad būtų kaip nurodyta konkurso projekte – varis.“ O kai architektai priminė, kad varis su laiku oksiduojasi – pažaliuoja, jiems buvo atšauta, jog reikia tokio, kuris nesioksiduotų. Ir tada architektų laukė ilgos paieškos fasadų apdailos iš vario, kuris laikui bėgant nesikeistų. Rado. Vokietijoje. Patys autoriais važiavo į gamyklą, kad savo akimis įsitikintų, jog tikrai gamintojų sukurta danga leidžia išlikti variui ilgus metus nesikeičiant…

Mokslo ir Inovacijų centras VIZIUM interjero fragmentas (matyti sutvirtintos kolonos). ©Norbert Tukaj nuotr.
Mokslo ir Inovacijų centras VIZIUM interjero fragmentas (matyti sutvirtintos kolonos). ©Norbert Tukaj nuotr.

Mokslo ir technologijų centras VIZIUM Ventspilyje – ilgo, nuoseklaus darbo pavyzdys. Architektai nepasidavė, net kai paaiškėjo, kad grybo formos ekspozicinės erdvės perdangą laikiusios kolonos… neišlaikys numatyto svorio, ir reikėjo jas stiprinti. „Momentui net rankos nusviro“, – prisimena A. Ambrasas. Bet problemą pavyko išspręsti – dabar žmogus net nesumotų, jog kažkas buvo taisyta. Apie šį objektą pasakota daug – pažiūrėkite ir paklausykite.

Smalsumas ir nauda

Ši paskaita labai naudinga kolegoms, kuriems dar neteko kurti stambesnio, visuomeninės paskirties objekto ar kuriems nesiseka rasti rakto kaip idėją paversti kūnu. Bet taip pat ji turėtų būti privaloma žmonėms, kurie domisi architektūra ar planuoja užsakyti projektą – Audriaus Ambraso pristatyti pavyzdžiai aiškiai parodo, kiek išmonės, laiko ir energijos net į menkiausias detales reikia įdėti architektui, kad gimtų tikrai kokybiškas pastatas: architektas turi apgalvoti viską iš anksto, kad viskas – pastato elementai, medžiagos, formos susijungtų į darnią visumą. Jei reikia, į koncepciją įtraukiant ir patį statybos procesą. Už tų spindinčių fasadų, garsių apdovanojimų slepiasi daugybė bemiegių naktų ir daug prakaito, ilgo, kruopštaus darbo. Dažniausiai kūrėjai apie tai nutyli, tad nepraleiskite progos pamatyti architektų darbo „virtuvės“.

Parengė: Aida Štelbienė

Straipsnis pristato architekto, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato, VGTU doc. Audriaus Ambraso paskaita „Architektūrinės detalės ir medžiagos“. Paskaita skaityta Architektūros kokybės vystymo asociacijos kartu su partneriu „Statyba ir architektūra“ / sa.lt, finansuojant Lietuvos kultūros tarybai, rengtame nuotolinių paskaitų cikle „Materija kaip kūrybinis instrumentas architektūroje“.

Paskaitą galima peržiūrėti čia:

Komentarai