Planinės ekonomikos padiktuoti tipiniai projektai, lėmę visuotinę gyvenamosios erdvės interjerų niveliaciją, ir individualių, charakteringų sprendimų paieška iš tūkstančių skirtingų variantų – tarp šių dviejų mąstymo linijų driekiasi dvi Vilniaus gyventojų kartas skirianti laiko praraja.
Specialistų teigimu, anuomet ideoloaginis pagrindas neaplenkė ir gyvenamųjų būstų statybos: tiek architektūros stilistika, tiek interjero sprendimų standartais siekta viską suniveliuoti, nepaliekant vietos individo išskirtinumui. Dabarties laikmečio galimybės diktuoja priešingą logiką – nesibaigiančias unikalaus ir originalaus sprendimo paieškas.
Sugretinus šias linijas gimsta įdomūs kontrastai.
Vienodumas kaip standartas
„Tipinių projektų taikymas buvo laikomas vienu didžiausių pasiekimų, sudariusių sąlygas aprūpinti gyvenamuoju plotu didelį skaičių žmonių minimaliomis laiko ir medžiagų sąnaudomis“, – savo straipsnyje „Miestiečio butas Sovietų Lietuvoje: ideologijos atspindžiai gyvenamojoje erdvėje“ rašo istorikė Regina Lakačauskaitė.
Vilniaus dizaino kolegijos interjero dizaino katedros vedėjas Mindaugas Užkuraitis antrina istorikei, kad prieš trisdešimt ir daugiau metų vyravo gyvenamosios erdvės standartizavimas, paremtas tuo metu nusistovėjusios didžiablokės (blokinių namų) architektūros stilistika, lėmusia ne tik pastatų eksterjero vienodumą, bet ir besikartojančius gyvenamojo būsto interjerus.
„Gyvenamojo būsto suplanavimas buvo pririšamas prie minimos architektūrinės stilistikos, t. y. virtuvė, miegamasis, svetainė ir kitos erdvės projektuotos išlaikant vienodumą, taikant tuos pačius principus visame statomų daugiabučių kvartale. Vienodumas buvo traktuojamas kaip standartas, kas buvo bandoma įteigti, kaip įprasta ir savaime suprantama“, – pastebi M. Užkuraitis.
Specialisto teigimu, standartiniai gyvenamųjų būstų planai lėmė masinės produkcijos išplitimą.
„Masinė produkcija bei jos ypatumai visuomet buvo ir yra paremti standartiniais baldų išmatavimais bei standartinių baldų komplektacijomis. Standartizavimas paveikė ir kitų interjero elementų produkcijos, t. y. grindų dangų, sienų apmušalų, būsto dekoro detalių centralizuotą gamybą. Visa tai vedė prie sovietmečiu iškeltos ideologijos viską ir visur suniveliuoti, nepaliekant vietos išskirtinumui bei galimiems dizaino sprendiniams“, – teigia M. Užkuraitis.
Šiuolaikinės galimybės
Per keliasdešimt metų tendencijos gerokai pasikeitė. Šiuolaikiniai būstai įrengiami priešinga logika – ieškoma daugiau individualių, charakteringų sprendimų, o ir priemonės leidžia rinktis iš tūkstančių skirtingų variantų.
Nekilnojamojo turto projekte „LightHouse III“ butus su visa įranga kūrusios architektų studijos YCL atstovas Aidas Barzda teigia, kad tam tikrų detalių, jungiančių skirtingus laikotarpius, galima surasti, tačiau skirtumai yra gerokai ryškesni.
„Patikima ąžuolinė grindų danga ir medžiagiškumo suderinamumas yra nesenstantys dalykai. Vis dėlto skirtumų yra daugiau nei panašumų. Daugiausia juos nulemia išaugęs technologinis pažangumas, kuris, pavyzdžiui, virtuvę paverčia praktiškai profesionalia maisto gaminimo erdve“, – sako architektas.
Interjero akcentai prieš 30 metų
Gyvenamųjų erdvių, jų interjerų ir interjero detalių suvienodėjimas aiškiai matomas šiuose pavyzdžiuose (komentuoja M. Užkuraitis):
Visuose pateiktuose pavyzdžiuose galima pamatyti besikartojančius, vietomis ir analogiškus interjerus: rudai raudoną grindų dangą arba linoleumą, segmentines spintas, sofas-lovas, fotelius ir kitą daiktinę aplinką. Anuomet vyravusi standartizacija smarkiai palietė interjerų išvaizdą, panaikino individualizmą gyvenamosiose patalpose, centralizuoti projektavimas ir gamyba lėmė identiškų produktų vartojimą.
10 interjero akcentų dabar
Dabartinės mados puikiai matomos žemiau pateikiamose „LightHouse III“ visiškai įrengto buto nuotraukose, kurias komentuoja vienas iš interjerų autorių A. Barzda:
„Darnu group“ inf.
