Stepono gatvės. Teritorija taip pat praplėsta nuo Aušros vartų iki geležinkelio.
Regeneravimo projekto korektūros vadovas architektas Augis Gučas paaiškino, kad pagrindinis kriterijus, kuriuo remiantis senamiesčio teritorijai priskirti konkretūs kvartalai – kelių (gatvių) tinklas, likęs iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) laikų, sklypai tarp tų gatvių, kurių ribos susiformavo LDK laikotarpiu, taip pat išlikę LDK laikų autentiški pastatai ar bent jų liekanos, rūsiai.To laikotarpio klaida, architekto teigimu – į senamiesčio teritoriją neįtrauktos Vilniaus Šv. Apaštalų Petro ir Povilo bei Šv. Arkangelo Rapolo bažnyčios su greta jųdviejų esančiais buvusių vienuolynų kompleksais.
Nauja Senamiesčio regeneravimo projekto korektūroje buvo ir tai, kad atsisakyta pastatų skirstymo į vertingus ir nevertingus, didžiausią reikšmę teikiant istorinei urbanistinei miesto struktūrai ir laikantis pozicijos, kad pagrindinė vertė – pats miesto raidos procesas bei jo atspindys architektūroje. Detaliai sužymėti saugomi, pertvarkomi, naujai projektuojami ir atkuriami pastatai bei erdvės.
V. Janušauskaitės straipsnyje minimas projektas sulaukė ir kaltinimų dėl prasidėjusios dekonstrukcijos ir statybų senamiestyje karštinės. O atkūrimo tendencijos, tuo metu atspindėjusios patriotines visuomenės nuotaikas, šiandien atrodo nebepriimtinos ir projekto autoriams, teigė V. Janušauskaitė. Projekto vadovas architektas A. Gučas pritarė – tai buvo labai optimistinis, romantiškas, maksimalistinis ir kartu gerokai utopinis projektas.
Pasak A. Gučo, diskusijas tarp inteligentų dėl naujo senamiesčio apsaugos dokumento poreikio aštuntajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje paskatino suprojektuota gatvė, turėjusi tęstis nuo Romanovų cerkvės J. Basanavičiaus gatvėje iki Katedros aikštės. Gatvę planuota nutiesti išgriaunant ištisus kvartalus. Vis dėlto labiausiai visuomenę papiktino 1987-aisiais pradėti griauti XVIII amžiaus namai Tilto gatvės pradžioje ir planai jų vietoje įrengti automobilių stovėjimo aikštelę.
Regeneravimo projekto korektūros idėjos svarstytos Lietuvos architektų sąjungoje, Lietuvos mokslų akademijoje, tuomet garsiame „Talkos“ klube, televizijos forumuose ir t. t. Tąsyk atlikti sociologiniai tyrimai tik patvirtino, kad visuomenė pageidauja matyti tokį miestą, kokį 1944 metais fotografavo Janas Bulhakas, aprašė Mykolas Vorobjovas.
Senamiesčio regeneravimo plane buvo numatytas ir viešųjų erdvių atkūrimas. Šiandien, architektės Irenos Kliobavičiūtės vertinimu, kai kurios regeneravimo projekto dalys atrodo utopinės. Pavyzdžiui, tokios jo detalės kaip eismo Maironio gatve ties Šv. Onos bažnyčia uždraudimas (brėžinyje Nr. 6), Maironio gatvės tarp Misionierių bažnyčios ir Kūdrų parko minimizavimas (brėžinyje Nr. 7), buvusio kanalo Tymo kvartale (brėžinyje Nr. 4) atkūrimas. Tačiau regeneravimo koncepcijoje numatytos pramoninių, gamybinių teritorijų konversijos į gyvenamąsias ir visuomenines sėkmingai vykdomos. Staklių gamyklos „Komunaras“ Aguonų gatvėje vietoje pastatytas kompleksas – „Šaltinių“ namai (brėžinyje Nr. 8). Pamažu įsibėgėja ir sostinės Architektūros parko projektas (brėžinyje Nr. 9).
Dvidešimtmečio sulaukusiame projekte buvo numatyti ir pirmosios eilės darbai, susieti su netinkamai naudojamų paveldo objektų funkcijos keitimu bei tinkamu nenaudojamų objektų panaudojimu.
